Šiuo metu žiūrite: NAKTINPIEČIŲ LYRIKA


ANTIKREIZINIS 2009- ųjų Jaučio metų horoskopas

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 3 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

:mrgreen: :mrgreen: :mrgreen:

Šis horoskopas sudarytas pagal mumyse senus papročius turintį metodą, t. y. būriau iš kiaulės (ginkdie, ne iš jaučio) kasos, bandžiau įžiūrėti joje slypinčius ženklus, pranašaujančius 2009-ųjų eigą bei dvasinio gyvenimo pulsą. Tiesa, padėjo ir žvaigždės, nes, nugrimzdus į transo būseną, kiaulės kasą nuvilko iškastruotas kaimynų katinas.

* * * Kaip žinia, Žiurkė (liaudiškai tariant, Pacukas), vadeliojusi praėjusius metus, iš krizės bei visuotino kracho apimtos baržos iššoko nė neatsigręždama. Kaipgi kitaip, kai net Katedros aikštėj buvo šaudoma įvairiausių rūšių priešlėktuviniais pabūklais ir, anot vieno poeto, „dievui skaudėjo nuo saliutų“.

Tad tuo pasinaudos Žemės (rudasis) Jautis ir užims kapitono tiltelį. Tai įvyks per pirmą kitų metų Vandenio ženklo Jautį – vasario 26 dieną. Būtent tą dieną įvyks Saulės bei visuotinis protų užtemimas (pastarosios rūšies prietema jaučiama nuolatos), todėl daugelis 2009 m. įvykių bus negrįžtami. Reikia būti dėmesingiems, nes bet kokia smulkmena gali sukelti labai nemalonių padarinių. Pvz., snukio, kanopų, ragų ligą, kuria teks persirgti kone kiekvienam kultūringam piliečiui… To bijoti nereikia, nes nieko nereikia bijoti, ypač tų, kurie, kaip dabar jau aišku, nežino ką daro…

* * * Jei norite, kad šiais metais jus aplankytų sėkmė, jums teks daug ir nuoširdžiai dirbti už dyką, bet ir rezultatas bus puikesnis net už pačius drąsiausius lūkesčius.

* * * Dėl visiškai suprantamų priežasčių bus pavojinga Jautį erzinti „raudonais skudurais“. Neverta rengtis raudonais drabužiais (jokių raudonų triusikėlių bei pižamėlių), mojuoti raustelėjusiom vėliavom. Patariame išsitraukti senus senelių vatinukus, pilkus rudus nudryžusius megztinukus, vengti ryškesnių spalvų, einant į viešąsias erdves patartina prieš tai išsivolioti dulkėse, smalkėse ar apsisiausti kamufliažu, kad būtumėte kuo mažiau pastebimi, o geriausia išvis… išnykti. Kokiems 5 metams. Pvz., užmigti letargo miegu ar visą šį laikotarpį pagrioviais rinkti čiobrelius.

* * * Regis, Jautis nieko gera nežada kairiarankiams bei kairių pažiūrų žmogėnams (kaip žinia, tokių pažiūrų šiame nei ankstesniame Seime nėra, visi ten penimi veršeliai daugiau mažiau priklauso Aukso veršių kastai). Po balandžio 30 dienos (ketvirtadienio) iškart išauš gegužės 2 d. (šeštadienis). Pakils kiaušinių, šaligatvių trinkelių, dujokaukių paklausa.

* * *  Tarptautinėje geopolitinėje arenoje prasčiausiai eisis valstybėms, kurių vėliavose dominuoja ta pati raudona spalva: Kinija, Austrija, Turkija, Latvija… O Jauti aukščiausias, dėkui tau, kad kadais paranojos apsėstiems didžiavyriams apšvietei protą ir Basanavičius negalėjo Lietuvai grąžinti pagrįstos vėliavos – Vyčio raudoname fone, o turim tą, kuri, šiaip ar taip, yra laužta iš piršto… Vis dėlto A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas regėjo ateitį.

Aukščiau galvą galės iškelti estai, suomiai, švedai etc. Suinteresuotoms valstybėms dar ne vėlu peržiūrėti savo heraldiką. Ispanijai vilčių lieka mažai – ji jau prisižaidė savo koridose… Ir teisingai, kiek šie gali savo kompleksus tenkinti ta koridorių fiesta…

* * * Ūkininkams bei automobilių savininkams, turintiems raudonos spalvos ratus, patariame kombainus, drapakus etc. persidažyti, nes tikėtina, kad jie bus atleisti nuo automobilių mokesčio.

* * * Dailininkams ekspresionistams bei kitiems, mėgstantiems padalyvauti ryškiai ir reikšmingai, teks ir toliau užleisti vietą vadinamiesiems „turčių šikinikų dekoratoriams“.

Amerikos raudonodžiai ir toliau, matyt, paskutiniojo teismo lauks rezervatuose ir bus engiami okupantų.

* * * Iš aksesuarų pirmenybę reikėtų teikti visų rūšių lenciūgams, reikėtų suskubti į nosis susiverti milžiniškas rinkes – metalinius žiedus. Į madą ateis odiniai kantarėliai, nešiojami ant veido. Na, it antsnukiai.

❗  * * * Kaip žinote, Jautis – žolėdis. Tad ar bereikia dar ką nors komentuoti? Miežinė košė, bulvės virtos, bulvės keptos, bulvės pašildytos, per šventes – namuos rauginti kopūstai (marketuose – jie pūdyti). Ginkdie, jokios šaltienos! Slėpkite ar į metalo laužą priduokite kepsnines, šašlykines. Tikėtina, kad vis populiarės vegetarizmas. Gėrimų srityje apribojimai nežymūs: tik iki 22 valandos. Reikėtų stengtis grįžti į gamtą: skaityti Rousseau, „Voldeną miške“, važinėti mediniais dviračiais, vietoj sauskelnių naudoti samanas, nenaudoti šikpopierio… Nors, tiesa, matyt, jo šiais metais gali ir neprireikti.

* * * Venera, užgulusi Uraną Žuvies žvaigždyne, žada gausybę meilės nuotykių ir staigius finansinės padėties pokyčius, meilės santykiams teks patirti rimtų išbandymų. Vyrai ir toliau liks tokie pat kuiliai, kokie ir buvo, o moterys bus linkusios sujautėti. Feministinis judėjimas įgaus naują pagreitį (palyginus su tuo, kas laukia, V. Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ – tai tik žibutės). Rambės (t. y. žemės) moterų balsai, todėl operhauzuose gali pristigti sopranų, kis fiziologija: tikėtina, kad susitrauks net krūtys, pasidarys it knopkės skelbimams prie lentos pribesti. Vyrai bei moteros benorės tik kerg…, atsiprašau, bendrauti seksualiai tik dėl patiriamų malonių akimirkų ir ginkdie – jokio prieauglio… Tai nežada nieko gera, nes Lietuvos siekis, kad 2050 metais šalyje gyventų virš 4 milijonų galvų, nueis perniek…

* * * Poezijos bei knygų leidėjams patariame vietoj įgrisusių bei nesuprantamų knygų pavadinimų, kaip antai: „Kartiniai kartai“, „Pakartot“, „Besikartojantys išankstiniai“, „Būtiniai apkartiniai“, „Laužiu plombą“ (muitininkų terminija), „Padėvėti“ (matyt, čia slapta „Humanos“ reklama) etc., pasaulin reikėtų leisti knygas su pavadinimais, kuriuose ryškiau išreikšta keturkojų, raguočių, žemės realybė. Pvz., „Iš karto pakratai“, „Meilė ir zootechnikas“, „Rujonė“, „Tešmens saulutė“, „Prieš tauką“ etc. Gražu ir lietuviška.

Ta pačia kryptimi verta žvelgti ir kultūrinei spaudai – kurti naujus savo įvaizdžius, pakeisti savo pavadinimus: „7 rujojimo dienos“, „Kultūros aruodai“, „Literūra ir penas“, „Šiaurės Tvartai“, „Me-e-e-e-etai“.

Nes pamekenę bei pabaubę, šie kultūrinių kombinuotų pašarų ruošėjai galėtų tikėtis ES fondų lėšų jauniems ūkininkams paremti. Nes kitaip stipsite ir cypsite kaip ir iki šiol… ir turėsite misti eglišakėm ir šienu.

* * * P. S. Žvaigždės bei ta nelemta kiaulės kasa dar rodo, kad pramogų pasaulyje atsiras kažkokia keistenybė: nei sporto šaka, nei sadomazochistinis žaidimėlis „Susiveržk diržais“ (skamba kaip koks keiksmas nešvankus!). Labai keistas dalykas. Tikėtina, kad „Susiveržk diržais“ bus įtrauktas į olimpiadinių sporto šakų sąrašą. Pamatysime Londone. Altus citus fortus.

Visada Jūsų, astrofizikė
Palmyra Dzonkas von Faršas

…………………

šaltinis -LITERATŪRA IR MENAS

Iš mūs seimūn(i)ų gyvenimo (a la dažnutės, PAPILDYTA)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.50 iš 5)
Loading...

Delfio komentaruos “poemų” radau, tad neišturiu neįtrenkus :mrgreen: :
……………………..

Apšerkšnijo mūsų kiemas
Šalta, balta kur dairais
Ilgas pasakas lietuviams
TV seka vakarais.
Apie tai, kad išsirinkom
Protingiausius is visų,
Kurie apie mus galvoja
Diena, naktį iš tiesų!
Kad išsunks iš šūdo varškę-
Visą šalį pamaitins,
Kad už įkvėptą deguonį
Mokestėlį pasiims.
Betgi skaitėm “Čipoliną”
Mes vaikystėje maži
Tik iš pasakų išaugom
Ne visi, oi, ne visi!
O seime nykštukai sėdi.
Aukso žuvys tarp dantų
Kad tiktai neprasižiotų,
Nes pasmirs nuo jų minčių.
Lietuvaičiai -gero būdo
(tikisi gerų laikų)
Šlept ant šūdo ir užsnūdo
Metų dvidešimt ilgų

………………………………

Šoka mūsų Seimo narės ir linksmai dainuoja
Savo užpakalius rodo ir papus kilnoja.
Šoka rusui ir arabui, šoka kudakuoja
Ko nešokt, jei mūs rinkėjai už vištas balsuoja.

Klounų partija vieninga, intelekto vieno,
O rinkėjai nebeuostys nei mėsos, nei pieno.
Kas balsavote už juos, ruoškit žiemai migį,
Nes padvėsite iš bado arba čiulpkit ***

Pirmininkas iškilmingai tautai šūdą mala,
Vietoj Seimo nario darbo pinigus tik kala.
„Tautą mokesčiais pašersim, pažadais maitinsim,
Patys šoksim ir dainuosim, ir atkatą imsim“.

Jei nemoki jokio darbo – eik Seime sėdėti,
Nosį ten krapštyt galėsi, snausti ir bezdėti.
Pribezdėjęs visą salę, Lietuvon išeisi
Kad rinkėjas nepamirštų ko valdžion veržeisi.

Ką Seime artistei veikti? Gal kapstyti smėlį?
Viskas, ką Seime ji gali – žindyt kūdikėlį.
„Neskaičiau aš dar Statuto anei vieno lapo:
Argi negalėjau rodyt savo pliko papo?“

Seimo vardą mes pakeisim, durnių tik voliosim
Pavadinsim Cirko rūmais ir kasdien kvailiosim.
Juk ne dirbti čia atėjom! Subines kraipysim
Linksminsim Gazpromo vyrus ir babkes darysim.

„Delfio“ komentarai žiaurūs… Iš Donaldos šaipos…
Iš Baukutės ir iš nosies Buratino vaipos.
Runkelis negailestingas. Kas gi jam beliko?
Jei tautos rinkti seimūnai ant visų apš***.

Komentatorius kažkoks čia vis nuolat šaukia:
„Kviečiame visus prie Seimo! Čia piketas laukia!”
Ką piketas?!! Po velnių! Mums Baukutę duokit
Ei, merginos, Seimo narės, pusnuogės pašokit.

Vakarėlį, ponai, rengsit? Ir vaizdų norėsit?
Pasikvieskit Seimo narę, juoko daug turėsit.
Net Nigerijoj nėra, kad parlamentarė
Šoktų iškirptėm giliom, kaip Donalda darė.

Runkeli! Rinkėjau durnas! Tu mumis tikėjai
Patikėjęs mums į Seimą įrėpliot padėjai.
Keturis metus stenėsit. Mes meduolius rysim
„Vėželiu“ stovėsit tyliai kol mes jus „darysim“.

Viktoras (taip pat ir Andrius) juk visiems jau sakė:
Buratino daiktas ilgas… Bus visiems jums šakės!
Opozicija jei gali „vėželiu“ stovėti
Tai rinkėjams nusispjauti – reiks ir iškentėsit.

Įsidrąsinęs Premjeras rodo tuščią terbą:
„Veltui duosiu krizės planą, mokesčius, nedarbą“.
Krizė juk ne Seimo ponams, ne jų giminaičiams.
Krizė – verslininkams, seniams, o taip pat našlaičiams.

Mūsų liaudis tyliai kenčia: „Ką bepadarysim?..
Iškentėsim, nutylėsim, ašaras prarysim…“
Opozicija nusilpus mus šio to pamokė:
Ei, tautieti, kai tau liūdna, dažnutes dainuoki!
:mrgreen:

Kaip aš įsivaizduoju krizę

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.75 iš 5)
Loading...

migle

Iš sparmų 😛

Kaip aš įsivaizduoju krizę

Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai,
kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes,
kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi
baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs
nebardavo.
Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi.
Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir
vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito
laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu
blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.
Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami,
savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą
„Panelė”. Man liepia netrukdyti.
Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs
mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad
mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują
automobilį pirks tik kas penkeri metai.
Sušukau: „Valio!”
Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik
nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad
esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime
juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.
Valio” – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos
nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar
galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip
vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.
Kodėl šaukiau „Valio”?
Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su
tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus
kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada
nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai
dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui
tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu
lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir
pernai padvėsusiu šunimi.
Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano,
kad šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius
mėsainius ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą
pasiturinčiai šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo
juoda duona ir pienu…
Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis
galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per
gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip
pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo
nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.
Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri
tris televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro,
o jo firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju
telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.
Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti
naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit
tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų
pietų.
O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti
pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis – pastebės mamą.
Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal
apsirinku, tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis
akimis. Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir
paguosti.
Gal net pasakys: „Man liūdna.” Man vienam pasakys. Pašnibždomis.
Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai
vadina tik vieną dalyką – pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net
miegodami.
Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą,
dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges
vaizdo grotuvas.
Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu
Pasikeisdami mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš
mano lovą pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais,
šlykščiais, šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net
norėjau numirti.
Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui.
Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir
nepažįstami žmonės.
Būtinai ir visi iki vieno.

Amoralumas

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Jaroslavas Melnikas

Jonaitis ėjo gatve ir pamatė nuogą Rusakienę, ant pievelės prie pašto. Iš pradžių jis pagalvojo, kad Rusakienę nužudė maniakas, bet paskui pasirodė, kad ji tiesiog nusprendė pasikaitinti saulutėje.
– Kodėl gulite nuoga viešoje vietoje? – Paklausė Jonaitis, žiūrėdamas Rusakienei į moterišką vietą.
– Tai mano valstybė, tai mano žemė, – atsakė Rusakienė, toliau tebegulėdama ant nugaros.
– Bet jūsų kūnas, dovanokite, nuogas.
– Tai mano kūnas, – pasakė Rusakienė ir pasisuko į Jonaitį nugara.
Jonaitis pamatė moterišką užpakalį ir susimąstė. Jis kažkaip negalvojo, kad žemė, valstybė ir kūnas gali priklausyti atskiram žmogui.

Na o tuo tarpu atvažiavo policijos mašina kovoti su amoralumu. Jie norėjo iškart nusivežti Rusakienę į kalėjimą, bet Jonaitis žengė į priekį ir pasakė:
– Suprantate, tai jos planeta ir jos valstybė. Ir kūnas irgi tarsi jos.
– Štai mes tuoj parodysim, kieno tai planeta, kieno valstybė ir kieno kūnas. Nešdinkis iš čia! –
pasakė policininkas ir taip pastūmė Jonaitį, kad tas pargriuvo ant nuogos Rusakienės. Krisdamas, jis prispaudė jos putlias krūtis, dėl ko Rusakienė kažkaip džiaugsmingai sukikeno. Juk Jonaitis, nors ir apsirengęs, vis tik buvo kostiumuotas vyras. O Rusakienė buvo nors ir nuoga, bet moteris. Tačiau nors Rusakienės krūtinė ir amortizavo smūgį, Jonaitis, griūdamas, vis tik sugebėjo susilaužyti ranką ties riešu. Jis ėmė rėkti iš skausmo, o policininkai, išsigandę pasekmių, spjovė ir nudardėjo gaudyti kitų visuomeninių ir kitų vertybių pažeidėjų. Gi Rusakienė prispaudė prie savęs Jonaitį, ir jie netrukus susituokė.

VIENAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 3 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Kęstutis Navakas .

Vienas kaip pirštas. Kaip Aleksoto tiltas. Kaip ši delčia.

Vienas tai labai autentiška, bet labai mažai. Vienas būti žmogus neįpratęs, vienas gali būti tiktai tiltas ar delčia, žmogus čia neišvengiamai dairysis, kuisis ir depresuos. Degins žvakes, stovės prie lango ar rašys poeziją, dažniausiai kuo nors ydingą. Nes jam bus nejauku širdy, o vidinis nejaukumas paprastai netrunka prasisunkti išorėn ir jokių čia kranų neužsuksi. Vienatvė ir suvokiama kaip kažkokia nemirtina, tačiau progresuojanti liga, švelnusis alzheimeris: nieko neskauda, tiktai vis labiau grimzti į apatiją bei autizmą. Ilgainiui tavo bendravimo kodai tiek individualizuojasi, jog tampi veik nebedešifruojamas. Kaip ši delčia.

Tiesą sakant, tokios grynos vienatvės, kaip ir kai kurių metalų, gamtoje praktiškai nerasi. Dažniausiai ji santykinė, atmiešta kitais ingredientais, kokia nors kasdienybės vegeta, tačiau mes juk mėgstame atsukti į save jos grynąją pusę ir būtent prieš ją, kaip prieš veidrodį („kas pasaulyje liūdniausias?“), kramtyti sau nagus bei lūpas. Jei jau tai liga. Jei sergam. Romantizmas liga, klasicizmas sveikata, sakė Goethe. Mes irgi, būdami vieni, manomės esą romantiški. Todėl nelabai norim pasveikti ir po klasicizmo kolonom mus pastatys tiktai karste.

Įdomu, koks „vienatvės“ antonimas? Buvimas su visais? Kaip visi? Kaip tos klasicizmo kolonos, vertingos bei apskritai įmanomos tiktai grupėje? Ar galime kalbėti apie grupių, tuo pačiu – kultūrų bei civilizacijų vienatvę? Ar buvo vieniši Maironio laikų poetai, kurių niekas kitakalbiame pasaulyje neskaitė ir niekas jau neskaitys? Taip, buvo, nes neskaitomas poetas yra dvigubai vienišas. Ne, nebuvo, nes skaitė būtent tie, kuriems tai ir buvo skirta. Jei suskaičiuotume visus visų kartų žmones, skaičiusius Maironį, pasirodytų, jog esame didelė tauta. Tačiau kodėl dabar, kalbėdami apie vienatvę, prisiminėm tautos dainių ir kodėl kažką matuojam skaičiuodami pakeltas rankas? Grįžkim namo, nes Goethe jau šypsosi ir tiesia į mus savo klastingus klasicizmo čiuptuvus.

„Namo“ nebūtinai tiesiogine, troleibusine prasme. Namo galime grįžti net sėdėdami seminare, kur scenoje koks nors grybas bando barstyti savo nuovargio sporas, galime už kavinės stalo ar eidami Laisvės alėja. Praktiškai bet kur. Tie namai mumyse ir juos pasistatėm, ko gero, iš savo vienatvės plytų. Būdami su kitais, sau laiko stokojame, tad ir savęs kūrimas tampa kažkoks skubotas, atsitiktinis, pilnas „bendrų vietų“. Nebent ko nors mokytumės ir manytume, kad bendravimas su žinančiu žmogumi tam yra palankus. Tačiau čia aš ir su tuo žmogum būčiau linkęs bendrauti visai ne jo žinių pagrindu. Iš vienos pusės, anot O.Wilde‘o, ko įmanoma išmokti, to net mokytis neverta, o iš kitos (?) – jis man pasakys tai, ko pats dar nesu patyręs, o tokių „išsilavinusių“ popierinių tigrų pilnos pakampės. Kada nors viską pats sužinosiu, kasdien klausdamas savo vienatvės.

Čia ateina keli senovės graikai ir sako, jog niekas neturėtų būti pats sau kriterijus ir kartais visai nekenkia sulenkti kelius ir alkūnėm atsiremti į mokyklos suolą. Visai pasimetu, nebesuprantu kaip čia reikia, nusisuku, užsiblokuoju. Vėl vienas. Pirštai sukryžiuoti švarko kišenėse.

Ką tu darai, kai tau būna liūdna? – sykį tiesioginės radijo laidos metu klausia viena žurnalistė. Norėjau atsakyti, kad geriu (toks bulvarinis štampas), tačiau netikėtai ir su nedideliu, jaukiu siaubu staiga suvokiau, kad liūdna man nebūna. Taip iš tikrųjų liūdna, kada jau reikia imtis spec.priemonių. Grįžęs ilgai apie tai galvojau, atrodžiau pastebimai surimtėjęs, lyg iš kur nors pavarytas. Nuo to galvojimo diagnozė nepakito: jau keletą metų liūdna man nebebūna, nors pats suprantu, kaip melodramatiškai, surežisuotai ir pigiai tai skamba. Į šio fakto skambesį kreipiau mažiausiai dėmesio, rūpėjo kitkas. Gal kažką labai svarbaus esu praradęs, tapęs toks paviršutiniškas, kad liūdesys nebeprasimuša iš (toliau naudokimės štampų paslaugom) sielos gelmių? Gal socialiniai saitai bei kasdienybės automatizmas ištrynė liūdesio programas iš mano vidinių diskų? Gal aš miriau?

Ir kur manoji vienatvė, su kuria liūdesys tiesiogiai siejasi? Gal ir ji kažkaip nelemtai išbluko, palikusi mane minios tankmėje? Gyvenimo nuėjus pusę kelio! Būtent čia žmogus turėtų susivokti esąs vienas. Su savo darbais bei įsipareigojimais, ryšiais bei adresais, draugais bei šeima, tačiau – vienas. Ir tokia jo savijauta bei laikysena turėtų tik ryškėti.

Tačiau juk toks ir esu. Tiek išoriškai: sėdžiu vienas prie šio teksto, mano lange gražiai švyti Orionas, geriausia vienišiaus lango inkrustacija. Tiek vidujai: niekas nebesikėsina į mano pasaulį, jokios įtakos nebeužgoš jo pamatų, o jo pastoliai seniai išardyti. Bet kur manoji vienatvė?

Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas bei ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo ženklus, atverti tai kas užrakinta ir užtrenkti tai kas neprašytai atsivėrė. Būtent tokią vienatvę prisimename iš… (norisi pasakyti: moksleivių rašinių). Ir būtent tokia ji ima ir praeina. Tiesą sakant, su visa depresyvia romantika.

Kas lieka? Tiesiog ramus ir paprastas buvimas su savimi. Su savimi šalia kitų. Vėl įmanoma bendrauti, beveik su bet kuo ir beveik bet kokiom sąlygom. Įmanoma patirti suvaldomas, asmenybės nebeiškraipančias emocijas, net ir „stiprias“. Įmanoma gyventi kaip Nykos dienoraščių akmeniui: tobulai. Dabar turiu nutilti, nes kažkur kambario kampe va jau stovi Goethe, tiesa, A. A. Jonyno veidu.

Čia vėl ateina keli senovės graikai ir vėl bando kažką išmintingai kalbėti. Bet aš matau, jog tai vėl tik žodžiai, o žodžių pats jau nemažai prirašiau, jaučiu, kad jų reikšmės vėl ištirpo nuo jais aprašomų objektų šviesos. Todėl tiesiog stoviu prie lango, žvelgiu į pietuose kybantį Orioną ir žinau, kad kada nors visa išsiugdyta savisauga dar bus trumpam pramušta, dar bus kaip nors visai studentiškai liūdna, tuomet galėsiu nueiti į jau minėtą radijo laidą ir pratęsti ją nuo to klausimo, į kurį tąsyk neatsakiau.

xxx
Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008

Atmintinė šeimininkėms(ams) :)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

ziema
iš sparmų 😆

Jei norite sužinoti, ar pasūdėte barščius – reikia į juos panardinti 2
elektrodus ir įjungti srovę (jei pasklis chloro kvapas, vadinasi
barščiai jau pasūdyti )

Kad rankos nekvepėtų žuvimi – tereikia kelioms sekundėm rankas pamerkti į žibalą.

Jei vyras lovoje pavadino jus kitu vardu – atsiliepkite, nepasigailėsite!

Karštas puodo dangtis atrodo lygiai taip pat kaip ir šaltas!!!

Paprasta nosinė jums tarnaus ilgus metus be skalbimo išlikdama švari,
jei ji bus laivo burės dydžio.

Jūs vilkėsite tą pačią suknelę ilgus metus, jei jūsų vyro alga bus nedidelė.

Vegetariška sriuba bus maistingesnė, jei į ją įdėsite truputį jautienos.

Dauguma elektros prietaisų sunaudoja mažiau elektros energijos, jei
yra išjungti.

Jūsų vyras dėvės tas pačias kojines daug ilgiau, jei jas išmirkysite
epoksidinėje dervoje ir išdžiovinsite fenu.

Niekada prie kitų negirkite savo vyro. Vyrams tai sukelia pavydą, o
moterims atsiranda noras tuo įsitikinti.

Jei bijote pasitaisyti, prieš valgį išgerkite 50 g konjako. Konjakas
gesina baimės jausmą.

Jei dešreles virsite įmetę jautienos sultinio kubelį, jos kvepės mėsa.

Jei jums jūsų dantys atrodo nepakankamai balti, atsistokite prieš
veidrodį ir veidą išsitepkite anglimi.

Jei laukiate svečių ir netikėtai ant savo suknelės pastebėjote dėmę,
nepergyvenkite. Viskas pataisoma. Pvz., riebalų dėmės lengvai
išvalomos benzinu. Benzino dėmės naikinamos šarmo tirpalu. Šarmo dėmės
dingsta nuo acto esencijos. Acto esencijos pėdsakus suvilgykite
aliejumi. Na o kaip išnaikinti riebalų dėmes, jūs jau žinote…

Kad atskirtumėte tikrą šveicarišką laikrodį nuo falsifikato, meskite
jį iš visų jėgų ant parduotuvės grindų. Jei laikrodis tikras,
pardavėjas turėtų iškart gauti širdies smūgį.

Žirklių ir klijų pagalba iš vieno pamperso nesunkiai galima
pasigaminti 3 įprastus įklotus arba 2 su sparneliais.

Jei jūsų keturkojis draugas apkramtė jūsų naujus batus, kaip auklėjimo
priemonę priverskite jį sugraužti juos iki galo. Batus juk vis tiek
išmesite, o štai pedagoginį efektą sunku nusakyti keliais žodžiais!

Jei jūsų kompiuterio monitorius nieko neberodo, atsargiai
nušluostykite ekraną sausu skudurliu.

Jei sulūžo jūsų mėsmalė – pamėginkite mėsą pertrinti per sietelį.

Jei tapote panašus į nuotrauką, esančią jūsų pase – kuo skubiau eikite atostogų!

Jei jūsų vaikai jau užaugo, manų košę jiems galima virti aluje.

Nepamirškite, kad daržą reikia laistyti, ravėti, tręšti ir apšviesti saule!

Menkės kepenys menkina kepenis.

Negalima žiūrėti į veidrodį valgant – suvalgysi savo laimę. Ir geriant
– pragersi. O tualete veidrodžio apskritai geriau nekabinti…

Negriebkite plikom rankom už atvirų laidų – jie gali surūdyti.

Atminkite, kad palikti vieni be priežiūros maži vaikai labai greitai
tampa mažais tėvais!

Akvariumo žuvytės jums pasakys ačiū ir taps guvesnės, jei pusryčiams
vietoj įprasto žuvų maisto gaus vieną kitą gurkšnelį geros tirpios
kavos.

Jei besiruošdami į vakarėlį, brifingą ar prezentaciją netyčia
sunerimsite dėl neesančio priekinio danties, nenusiminkite. Į jo vietą
įstatykite kietą tvirtą česnako skiltelę. O dabar – kad panaikintumėte
specifinį kvapą – gurkšnis HUGO BOSS tualetinio
vandens, ir jūs jau pasiruošęs.

Niekas taip nepapuoš jūsų šventinio stalo, kaip petarda salotinėj su
balta mišraine.

Jei sulaukėte svečių, o maisto nedaug, pastatykite ant stalo veidrodį
– ir maisto padaugės dvigubai!

“Gyvenimo prasmių” kartais paieškom visi ;)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Virjes

Paguosiu : “gyvenimo prasmių” kartais paieškom visi  😉

Ir vis galvoju: norėjai to ar ne- gimei. Gal dėl kažkieno neapdairumo:roll:, o gal ir iš meilės :oops:    . Niekas pas tave to neklausė. Nepasirinkai tėvų, socialinio sluoksnio, kuriame norėsi augti. Nepasirinkai miesto, valstybės, kalbos. Tautybės galų gale. Odos spalvos. Tave užaugina. Palepindami arba nekreipdami dėmesio į tavo poreikius.

 Imi ir užaugi, jeigu kokios negandos neužspaudžia. Tačiau vienaip ar kitaip užaugi. Tada prasideda kova po saule – už gražesnį kaspiną  ar už berniuko akies mirktelėjimą.

Darbas. Vėl kova. Būstas. Šeima- kur amžina kova. Vaikai. Lėkimas šen ir ten. O, kad para būtų 26 valandų 😥  …

 Nusenę tėvai neduoda atsikvėpti. Ir pats nejaunyn :( . Paskauda tai šen, tai ten. Pasižiūri, kad saulelė vakarop 🙁 …. Ir kur ta gyvenimo prasmė- iš dulkės atsiradai, dulke pavirsi 🙄

Puslapiai: Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 8 Sekantis


visos teisės saugomos © 2006-2011