Šiuo metu žiūrite: NAKTINPIEČIŲ LYRIKA


Pro memoriam: ROBERTAS DANYS.

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 9 , reitingas: 4.89 iš 5)
Loading...

Eilėraščiai

xxx

Ateina vakaras plonom šakų kojytėm.
Ir tu jauti, kaip angelai prabyla.
Ir kaip pasaulis sukasi mažytis
Tavam delne, sukaupęs visą tylą…

…dar neramu… Dar paukštis nepragydo.
Ir laikas lėtas dar nekando meilėm.
Žvelgi į pasaką – gyvenimą už šydo,
Nepasiklausęs, ar žiūrėti leido…

Žvelgi lyg vaikas. Dieve duok, ilgiau…
Tokiom akim, tokia širdim, kai niekas
Nekalbina. Ir neseka graudžiau
Gyvenimo, lyg pasakos, kai lieka

Tik vakaras ir ši trapi tyla,
Kai lieka draugas ir tyla prie draugo
Ir kai šita traputė pabaiga
Į pradžią pasakos taip paprastai įauga.

xxx
Mes su metais ateinam i protą,
Lyg į puotą – laisviau pasijusti,
Banaliausiom aksiomom ginkluoti.
Inkrustuoti. Padus pasipustę.

Alegorijų kupini lašam
Ant stalelių prieš damų puokštę.
Ir dažniau mus priblokšti prašom,
Negu patys mėginam priblokšti.

Tik kažkaip ant to balto lapo
Atsiranda ir stingsta raidės.
Nojaus arka kol kas be trapo.
Nežinia, ar kelionė baigėsi.

Neatskrido balandis. Tik matėm
Tai, ką patys norėjom matyti.
Ir su metais keistai įpratom
Plaukt kiekvienas valtelėm mažytėm.

xxx
Dukrai

Aš Tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia – kad tu būtum laimingiausia.

Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau – didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

Kad žydintys jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad neužaugtum…

Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau – jis greit praeina.

Kas yra „tikri“ ir „netikri“ patriotai?

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Virginijus Savukynas

Pamenu, kaip praeito šimtmečio viduryje virė diskusijos apie tautiškumo išsaugojimą ir apie „atviros visuomenės žmogaus sukūrimą“.

Šiandien iškilo kita diskusija: apie tikrus ir netikrus patriotus. Jau senokai keliu mintį, kad sportas jausminiame lygmenyje bene labiausiai palaiko tautiškumą.

Ši mintis daug kam nepatinka. Kritikai sako, jog tai efemeriška, netikra, butaforiška, tiesiog paradinis tautiškumas.

Štai Nerija Putinaitė, knygos apie lietuvių tautinį tapatumą „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ autorė, ateitininkų suvažiavime šį savaitgalį argumentuotai teigė, kad toks didžiavimasis pergalėmis yra pavojingas.

Juk jei laimime, didžiuojamės savo tauta, Lietuva, o jei pralaimime, sportininkus keikiame paskutiniais žodžiais. O paskui, kaip taikliai pastebėjo lrytas.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Tomas Vaiseta, trokštame kraujo – trenerio galvos.

Reikia nubausti kaltuosius, atleisti ir sumalti su žemėmis. Šis trenerio atleidimo sindromas ypač būdingas politikoje – norime atleisti ką tik išrinktus politikus. Tačiau jokiu būdu nenorime prisipažinti, kad mes patys už juos balsavome, nenorime prisiimti atsakomybės, kad būtent tie politikai yra Seime.

Apibendrinant, yra pergalės – didžiuojuosi, nėra – keikiu paskutiniais žodžiais. Ir dar rusiškais, nes angliški keiksmažodžiai dar ne visiškai iki galo išreiškia tipinio lietuvio sielą. Tikriausiai dar turi praeiti tam tikras akultūracijos periodas.

Tačiau tame pačiame ateitininkų suvažiavime Berčiūnuose uždaviau klausimą: o kada dar mes taip nuoširdžiai skanduojame žodį „Lietuva“? Jo jau nebeskanduojame per spektaklius, – sovietmečiu J. Marcinkevičiaus spektalio metu šis žodis buvo skanduojamas. Retai skanduojame mitinguose, kurie tapo efemeriški, negausūs, o labai dažnai suorganizuoti tam, kad būtų pasiekta politinė nauda.

Taip, jūs esate teisūs, dabar skanduojame tada, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Štai ir iškyla klausimas: ar tai blogai? Ar blogai, kad emigrantai iš Airijos ir Anglijos parnešė naują tradiciją: išsikelti vėliavėles virš savo automobilių stogo. Daugelis sako, kad globalizacija blogai. Tačiau ar ji bloga, kai skatina naudoti tautinius simbolius? Kaip yra?

Griežti tautinės tapatybės sergėtojai ir blaivininkai kaltina aludarius, kad jie net tautinę vėliavą nori paversti reklaminiu skydu. Atsipeikėkit, tautiškumas jau senokai paverstas rinkodaros varikliu. Alus, degtinė bandoma paversti tautiškumo simboliu. Kaip škotiškas viskas ar bavariškas alus.

Būtų žymiai geriau, jei vyriausybė tuos pinigus, kuriuos išleidžia bergždžioms įvaizdžio studijoms – drąsia Lietuva niekas netiki; čia save per daug gerai vertinantys reklamos „ekspertai“ labai suklydo – skirtų lietuviškų vėliavėlių gamybai. Niekam tuomet nereikėtų aludarių produkcijos.

Taip, pasididžiavimas yra siejamas su pergalėmis. Kaip kitaip. Didžiuojamės, kad Vytautas įkrėtė į kailį teutonams (tamplierių likučiams) Žalgirio mūšyje. Ir kukliai nutylime Vorkslos mūšį.

Tačiau jei tai būtų krepšinio rungtynės su vokiečiais ir mongolais – gerai, su kinais, – kaip mes vertintume savo rinktinę? Nušvilptume. Nušvilptume Vytautą, kuris iš Rytų grįžo nuleidęs galvą. Toks jau tas gyvenimas.

Reikia pergalių. Reikia būti laimėtoju. Globaliame pasaulyje gerai tai, kad galima pasirinkti savo sritis, kur galima laimėti. Nereikia kapoti galvų. Ir nebūtina tapti pasaulio policininku, kad galėtum didžiuotis savo šalimi: užtenka ir ketvirtosios vietos Olimpiadoje.

Pagalvokime: nekenčiame savo valdžios, galvojame, kad visi politikai korumpuoti, mes patys esame nevykėliai, bėgame iš tėvynės, o štai mūsų krepšininkai šiuo metu yra ketvirti pasaulyje. Mūsų tik trys milijonai, nors iš tikrųjų, kokie keturi. Tačiau nesvarbu – būti ketvirtu pasaulyje tikrai nėra taip blogai. Tad tikrai nereikia nusivilti krepšininkų pralaimėjimu.

O kur dar mūsų penkiakovininkai, kurie užėmė antrąją ir trečiąją vietas? Kur Gintarė Volungevičiūtė, iškovojusi sidabrą? Kur Mindaugas Mizgaitis? Ši Olimpiada – lietuvių tautos triumfas. Tik reikia mokėti tai pastebėti.

Ateitininkų suvažiavime Kęstutis Skrupskelis teigė, kas maža tauta – kaip lietuvių – negali galvoti, kad išgelbės pasaulį. Taip, tai tiesa. Bet ar mes negalime, ką nors pakeisti?

Europai mums reikia dar pasakyti apie mūsų pokarį, kurio nenori pripažinti. Skandalinga yra V. Kononovo iš Latvijos byla. Priminsiu: V. Kononovas buvo raudonasis partizanas. Latvijos teismai jį nuteisė. Jis kreipėsi į Strasbūrą. Jį išteisino. Taip, tai dar negalutinis sprendimas, tačiau jis daug ką parodo.

Dauguma teisėjų pripažino, kad V. Kononovas nenusižengė Sovietų Sąjungos įstatymams. Vadinasi, Latvijos okupacija buvo tesėta. Antra, teisėjas iš Olandijos parašė atskirąją nuomonę, iš kurios aišku, kad visi, kas kovojo prieš hitlerinę Vokietiją yra teisūs, vadinasi, Sovietų Sąjunga teisi visada.

NKVD būriai, naikinę mūsų partizanus veikė pagal įstatymus, o partizanai, – taip jau išeina – buvo teroristai. Štai tokią logiką mums bando įpiršti Vakarų Europa.

Sovietų įtvirtinta istorijos samprata dar iki šiol gyva: pavartykite Vakarų Europos šalies vadovėlį ir pamatysite, jog A. Hitlerio nusikaltimams skiriama daug puslapių, tuo tarpu Stalino – vos kelios pastraipos.

Štai ir mūsų misija: pakeisti tokią sampratą. Latviai tai jau daro su savo filmu „Soviet story“. O jei mums pavyktų parodyti vakariečiams, kad Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945 metais – tai jau būtų didžiulė misija, kuri keistų ne tik mūsų situaciją, bet ir visos Europos, o kartu ir pasaulio ateitį. Kuo ši misija bloga? Reikia tik intelekto, užsisipyrimo ir principingumo.

Tokio kaip mūsų sirgalių. Taip, tų pačių, kurių patriotizmas laikomas efemerišku ir dirbtiniu. Tačiau ne kas kitas, o jie pastebėjo, kad Lietuvos himnas trumpinamas Olimpiadoje. Kodėl niekam kitam nekilo dėl to klausimų? Juk tai konkretūs veiksmai.

Nesu naivus, sirgalių patriotizmas labai greitai praeina. Tačiau tai didžiulė energija, kuri kažką palieka.

Kartais dalyvauju žurnalistų priėmimo komisijoje. Konkursas didžiulis, tad man atrodė, kad turėtų ateiti išsilavinę jaunuoliai. Galiu užtikrinti, jog tokių tikrai yra. Tačiau dar daugiau yra tokių, kurie mano, jog Vasario 16-osios aktą pasirašė A. Brazauskas su V. Landsbergiu, o Jonas Basanavičius buvo Seime 1990 m. kovo 11- ąją…

Man labai įdomu, kaip žmogus orientuojasi pasaulyje, nežinodamas pagrindinių Lietuvos istorijos datų, apskritai nežinodamas istorijos. Man tai panašu į žmogų, kuris praradęs savo atmintį, negali prisiminti kokių 30 paskutinių savo gyvenimo metų. Kaip mes į tokį žmogų žiūrėtume – su užuojauta, be abejo. O jei moksleivis nežino Lietuvos istorijos – tai vertiname kaip natūralų dalyką, ar ne?

Štai kodėl manau, kad trispalvės iškėlimas virš savo automobilio paskatins būtent tą publiką, kuri nelabai žino, kas ta trispalvė yra, sužinoti pagaliau, kas yra Lietuvos vėliava.

Ir tai labai svarbu.

Todėl manau, kad sirgalių atstūmimas, jiems pasakymas, kad jūs esate netikri patriotai, yra labai pavojingas.

Taip, ne vien sportu turi būti gyva mūsų tapatybė. Tačiau kol sugalvosime alternatyvą, sirgaliais reikia remtis. Iš čia kyla energija, odos šiurpuliukas (prisipažinkime, kada mūsų sportininkai laimi, ir per mūsų nugara nueina pagaugais).

Nemanau, kad mūsų sporto sirgaliai yra netikri patriotai. Sutinku su T. Vaiseta, kuris sako, kad nežinia, kiek iš jų eitų partizanauti, jei mus kas nors užpultų. Prieš kokius ketverius metus rašiau komentarą, kuriame teigiau, jog tokių žmonių labai tragiškai sumažėjo. Tačiau būtent todėl ir reikia, kad jų skaičius padidėtų.

Nors, savaime suprantama, reikia viską padaryti, kad niekam nereikėtų eiti į karą. Reikia padaryti, kad niekada daugiau niekas nenorėtų okupuoti Lietuvos. Netgi ekonomiškai.

Štai kodėl lietuviškas tapatumas yra ypatingai svarbus. Kuo daugiau jausimės esą tauta, tuo mažiau norės mus kaip nors valdyti.

Tiesa, čia reikia nepamiršti, kad Lietuvos tauta – tai ne tik lietuviai. Man tikrai nepatiktų, jei tik etniniai lietuviai būtų priskiriami tautai.

Priminsiu – man didžiausias šių laikų Lietuvis (taip, iš didžiosios raidės) – tai Jurijus Petrovskij, paprastas tolimųjų reisų vairuotojas, kuris prieš keletą metų Rusijoje atsisakė išgerti už sovietinę armiją. Už tai žudiko buvo nušautas.

Jo vertybės buvo aiškios – sovietinė armija nebuvo jam sava, kad už ją galėtų išgerti, net jei jam siūlė akivaizdžiai priešiškai nusiteikęs žudikas. Prisipažinkime, o kiek yra „tikrų“ lietuvių, kurie net neraginami už sovietinę armiją išgertų?

Man baisūs tie jaunuoliai, kurie Gedimino prospekte šūkavo, jog Lietuvoje nėra vietos rusams, lenkams, žydams… Mes esame didūs ir stiprūs tiek, kiek sugebame priimti kitus. Jei galvosime, kad tik grynakraujai lietuviai gali būti Lietuvos pagrindu, toli nenuvažiuosime.

Na, ir kas, kad Lavrinovičiai (jų praeitis – jau kitas klausimas) netaisyklingai kalba lietuviškai – jie stengiasi dėl Lietuvos rinktinės. Ir šiuo atveju daug svarbiau nei taisyklinga lietuvių kalba.

Krepšinis, – o plačiau žiūrint ir sportas – kaip tik šiuos etninius barjerus peržengia. Tai labai svarbu. Tikriausiai sporto arenų tribūnose kalamas naujas patriotizmas – lietuvis tas, kuris savo jėgas atiduoda už Lietuvą. Man toks patriotizmas patinka. Todėl ir manau, kad sportas telkia tautą.

Šaltinis -LRT.LT

Rugpjūčio naktys

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

Vincas Mykolaitis Putinas

Jau nužvangėjo paskutiniai dalgiai,
Ir pasišiaušė dirvose ražienos.
Laukuos erdvu, –
Ir taip man gera,
Kad esu čia vienas.

Ar tyčia išėjau šį vakarą vėlai,
Kai prieblandos žara už tų kalvų išblėso, –
Ir įkvėpiu –
Lig pat širdies –
Gaivinančią rugpjūčio vėsą.

Man ši naktis – seniai lauktoji šventė.
Žvelgiu aukštyn į dangų juodą , gilų, –
Ten pirmąsyk taip skaidriai šviečia žvaigždės, –
O jau širdy seniai dienos aidai nutilo.

Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios
Rugpjūčio naktį žvaigždės krinta.
Jau!… supliestė viena!…
Per visą dangų takas
Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta.

Vidurnaktis.
Lyg kažkoks garsas toly nuaidėjo…
Jau metas grįžt iš tos nakties,
Vėsios, tylios.
O žvaigždės dar ryškiau padangėj suspindėjo.
Gal dar viena nukris?
Ir aš nenoriu grįžti atgalios.

ŽŽŽŽiaurus kerštas …subingalviams :)))

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 1 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

iš sparmų 🙂

Jei kartais turite tikrai blogą dieną tereikia ant ko nors išsilieti.

Ne ant to kurį pažįsti, bet ant nepažįstamo žmogaus. Aš sėdėjau prie savo darbo stalo ir prisimiau, jog man reikėtų paskambinti vienam žmogui. Susiradau numerį, ir surinkau jį.

Atsiliepė vyriškas, sakydamas “Alio.” Aš Mandagiai atsakiau, “Čia Ramūnas. Gal galėčiau pasikalbėti su Neringa Tvarijonaite ?” Staiga ant man į ausį pradėjo rėkti maniakiškas balsas “Susirask teisingą sup***ą numerį !” ir telefono ragelis buvo padėtas. Aš netikėjau, jog yra tokių nemandagių žmonių.

Kai susiradau gerą Neringos numerį, aš pastebėjau, jog tą kartą buvau apkeitęs du paskutinius skaičius vietomis. Pasikalbėjęs su ja nutariau vėl paskambinti „blogu” numerius. Kai tas pats vyrukas atsiliepė aš surėkiau į ragelį „Tu esi subingalvis” ir padėjau ragelį.

Aš prie šio telefono numerio prirašiau žodį – subingalvis, ir pasidėjau į savo darbo stalo stalčių. Kas kelias savaites kai mokėdavau sąskaitas ar būdavo tiesiog bloga diena,aš jam paskambindavau ir šaukdavau „Tu esi subingalvis” Ir tai visuomet mane pralinksmindavo.

Kai buvo pradėta teikti skambinančiojo numerio rodymo paslauga, pamaniau jog šie mano gydomieji skambučiai subingalviui gali liautis.Todėl surinkau jo numerį ir tariau, „ Sveiki, čia Petras Antanaitis iš TEO. Aš paskambinau norėdamas paklausti ar esate pažįstamas su teikiama skambinančiojo numerio rodymo paslauga?” Jis atsakė “NE!” ir aš padėjau ragelį. Tada jam greit perskambinau sakydamas, „Todėl jog esi subingalvis” ir padėjau ragelį.

Vieną dieną atvažiavau į parduotuvę apsipirkti. Ruošiausi prisiparkuoti į laisvą vietą. Bet kažkoks vyriškis su juodu BMW užkirto man kelią, ir pastatė automobilį į vietą, kurios aš kantriai laukiau. Aš paspaudžiau garsinį signalą ir surėkiau, jog jis užėmė vietą , kurios aš laukiau, bet tas idiotas mane ignoravo. Aš pastebėjau užrašą „Parduodama” ant jo galinio lango, nusirašiau numerį. Po kelių dienų prieš tai paskambinęs pirmajam subingalviui(Turiu jo numerį greitajame rinkime) pagalvojau jog būtų gerai paskambinti subingalviui su BMW tai pat.

Aš sakau, “Ar čia vyriškis parduodantis juodą BMW?” Jis atsakė, “Taip, tai aš.” Aš paklausiau, “Gal galėtumėte pasakyti, kur jį galėčiau apžiūrėti?” Jis atsakė, “Taip, Aš gyvenu Partizanų 24, Jonava. Ten geltonas namas, o BMW stovi priešais jį.Aš paklausiau, “Koks Jūsų vardas?” Jis atsakė, “Mano vardas Kęstas Petrulis,” Dar paklausiau, “Kada geriausias metas, pas tave atvažiuoti” Jis atsakė, “Aš esu namuose kiekvieną vakarą po penkių.”Aš sakau, “Klausyk, Kęstai, ar aš tau galiu kai ką pasakyti?”Jis sako, “Taip”Aš sakau, “Kęstai, tu esi subingalvis!”Padėjau ragelį ir šį numerį įtraukiau į greitąjį rinkimą taip pat.

Dabar , kai turiu problemų, turiu du asilus, kuriems galiu paskambinti.

Tada man šovė mintis. Aš paskambinau subingalviui #1. Jis sako, “Klausau.” Aš jam, “Tu esi subingalvis!” (Bet ragelio nepadėjau.) Jis paklausė, “Ar tu vis dar čia?” Aš atsakiau, “Taip,”Jis surėkė, “Nustok man skambinti!,”Aš sakau, “Priversk,”Jis paklausė, “Kas tu toks?” Aš sakau, “Aš esu Kęstas Petrulis.” Jis sako, “Taip, ir kur Tu gyveni?”Aš sakau, „subingalvi, aš gyvenu Partizanų 24, Jonava. Turiu juodą BMW kieme.” Jis sako, “Aš pas tave atvažiuoju tuoj pat, Kęstai, ir jau gali pradėti melstis..” Aš sakau, ” Aha, aš labai išsigandau, subingalvi,” ir padėjau ragelį.

Tada paskambinau subingalviui #2. Jis sako, “Klausau?” Aš jam, “Labas, subingalvi,” Jis surėkė, “Jei aš sužinosiu kas tu toks…” Aš sakau , “Ir ką?” Jis atsakė, “Aš įspirsiu tau į užpakalį,”Aš atsakiau, “Gerai, subingalvi, čia tau šansas. Aš pas tave atvažiuoju.”

Tada padėjau ragelį ir iškart paskambinau į policiją pranešdamas, jog gyvenu Partizanų 24, Jonava ir aš ruošiuosi nužudyti savo gėjų meilužį.

Tada paskambinau TV3 žinioms ir pranešiau, jog Partizanų gatvėj Jonavoje vyksta gaujų karas.

Aš greit sėdau į savo automobilį ir patraukiau į Jonavą. Atvykau pačiu laiku, kad pamatyčiau, kaip du subingalviai muša vienas kitą, priešais šešis policininkus, esant virš galvų žinių sraigtasparniui.

DABAR jaučiuosi tikrai daug geriau. Pykčio vadyba tikrai veikia.

Pagarbiai

ŽIAURUMAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 15 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

 

Petras Naraškevičius

Nebūkite taip stipriai įsitikinę, kad žmogus, ar jis būtų vaikas, ar suaugęs, kaip nors nekasdieniškai pasielgia po kokio nepaprasto įvykio, sakė mums vyras, gyvenime matęs daugiau už savo kaimynus, nes buvo ištremtas į baltųjų meškų kraštą vien už tai, kad savo kaimyno kiaulei pamušė koją. Skylėtame aptvare laikoma kaimyno kiaulė visą vasarą, ištrūkusi iš to aptvaro, braidė po kaimynų daržus kaip išmanydama, kniso daržovių lysves ir mėgavosi paaugusiomis bulvėmis. Kiaulės šeimininkas buvo kaimo seniūnas, puikiai sutarė su uniformuotais vyrais, todėl kaimiečiai tylėjo dantis sukandę. Ir tas vyras, kuris paskui turėjo išvažiuoti į Sibiro platybes, taip pat ilgai tylėjo, kol atėjo tokia diena, tiksliau, pavakarys, kai į tamsų, galima sakyti, purviną debesį nusileidžianti saulė ėmė pranašauti lietų. Nespėjęs išdžiūti šienas pilkavo pievose, sena kumelė ėmė kažko negaluoti, žmona skundėsi naktimis skaudžiai spurdančia širdimi, o sūnus pradėjo savo jaunystės rūpesčius skandinti pamiškėje gyvenančio samanės meistro drumzliname skystime. Taigi tą pavakarį vyras ir nusitvėrė tvoros mietą, ir paleido jį į kaimyno kiaulę, net nemanydamas pataikyti. Gaila, tačiau pataikė, kiaulė ėmė šlubuoti, atbėgęs, atputojęs seniūnas ėmė šaukti apie nematytą kaimyno žiaurumą, kuriam, jo nuomone, lygių neteko matyti. Teisybę sakant, pats vyras buvo įsitikinęs, kad kiaulė – romus gyvulys, kad ji nekalta dėl to, jog skylėtas jos aptvaras, o be to, kartais net suaugusiam žmogui knieti nusiskinti obuolį nuo kaimyno obelies. Tačiau tas purvinas debesis, tas prie žemės prisiplojęs šienas, ta pasiligojusi kumelė, naktimis sunkiai dūsaujanti žmona, tik paryčiais namo paršleivojantis sūnus…

Bet tai buvo seniai. Būtų galima ir visai užmiršti, tačiau ano seniūno pareigas perėmė jo sūnus ir ėmė taip pat gerai sutarti su uniformuotais vyrais. Sūnus neatsako už tėvą, o juo labiau už visą laiką. Vis dėlto naujas metas taip pat reikalauja, kad į vieną žiūrėtumei vienaip, į kitą kitaip. Matyt, ir naujas seniūnas pasistengė parodyti, kad ištikimai tarnauja, o gal vėl kas pamušė jo kiaulei ar, sakykime, gaidžiui koją, todėl neteko seniūno malonės. Todėl gūdų rudens vidurnaktį ir užsiliepsnojo jo ūkinis pastatas su gyvulėliais ir šienu, todėl, kai liepsnos ėmė laižyti ne tik stogą, bet ir sienas, karvės pradėjo nežmoniškai mauroti, bet nesiveržė pro duris, o taip ir sučirškėjo gyvos prie savo ėdžių. Žvėris – o ne žmogus, apie padegėją šnekėjo kaimo moterys.

Jos buvo neteisios. Kur jūs matėte žvėrį, pjaunantį kitą žvėrį, jei neverčia mirtinas alkis? Be to, žvėrys turi nerašytas ir labai griežtas gyvenimo ir tarpusavio santykių taisykles, kurių visi pavyzdingai laikosi. Nereikia nei Konstitucijos, nei priesaikų.

Tačiau šiandieniniai vaikai, tarė vyras, kuris daugiau už kitus gyvenimo matęs, neregėjo nei pokario, nei į Sibirą dundančių traukinių, iš jų nebuvo atimta žemė, jie nebuvo mušti, kaip nors niekinami. Tai ko jie kartais?..

Taip pat buvo pavakarys. Taip pat leidosi saulė. Ir, atrodo, taip pat į debesį. Bet ar dabar vaikams, kai jiems po dvylika metų, rūpi lankoje paliktas šienas?

Einantys iš mokyklos vaikai niekam neužkliuvo, nes nešūkavo, nedaužė trobų langų, neerzino šunų ir neužkabinėjo praeivių. Tačiau jie kažką jau nešėsi savyje, ko iš šalies negali matyti. Vienas pasijuokė, kad draugo kreivos kojos. Jeigu būtų gerai pagalvota, tai ir būtų išaiškėję, kad šiek tiek lenktos kojos visai nekliudo, o kartais dar gali duoti daugiau naudos, nei labai tiesios. Kažkas sukliudė tai padaryti. Gal dar buvo koks žodis, gal dar buvo tarp dviejų atsistojusi bendraklasė, kurios dėmesio abu prašėsi, bet atsitiko tai, ko niekas nebūtų laukęs. Berniukas lenktomis kojomis su draugų pagalba parvertė draugužį į pakelės griovį ir spardė tol, kol tas nustojo priešintis. Paskui svilino jam plaukus, numovė kelnes ir privertė į jas karvių mėšlo, nuavė ir sudegino batus. Ir paliko jį ten griovyje, kažkodėl pradėjusį žiaukčioti ir dusti. O rytą laiškanešys, pamatęs griovyje vaiką, tuojau įsitikino, kad jis negyvas. Pranešė tėvams ir policijai. Ši puolė aiškintis, o vaikai niurzgia nieko blogo nedarę. Užkalbintas mokyklos direktorius niūriai atsakė, kad už mokyklos durų vaikų nesekioja ir nesaugo, o auklėti savo vaikus yra tėvų reikalas. Žuvusio berniuko vyresnysis brolis draugams prasitarė, kad dabar tam, kurio kojos šiek tiek lenktos, nebus gyvenimo kaime, o nuliūdę tėvai visiems ėmė dievagotis, kad namie jis buvo švelnus ir rūpestingas.

Gal nevaldomas rūstumas, pikti juodų minčių kamuoliai persiduoda iš kartos į kartą, gal jie yra vieši, nes visas ilgai kauptas miesto ar kaimo pyktis pasklinda visiems, gal tas baisus troškimas žiauriai atkeršyti kiekvienam, kuris drįso įžeisti, atėjo iš vakardienos ir labai tolimų laikų, kai senoliai ir tėvai buvo ilgai ir atvirai niekinami, gal jis – su žodžiais ir be jų – susikaupė kaip akis ėdantys dūmai tarp trobų sienų ir virš stogų kaip juodi debesys, kurie slegia? Kas čia žino, gal tas pyktis ir žiaurumas kaupiasi kaip ta įelektrinta masė debesyse, o paskui tik laukia progos išsilieti net tada, kai, atrodo, neatsitinka visai nieko blogo?

Gal, klausė gyvenime daug matęs žmogus, ir pats parsivežiau savo juodą debesį, kuris kabo suaugusiesiems ir vaikams virš galvų?

Kaip turi elgtis kožna dievobaiminga ir viežlyba asaba jomarke, savo gildijos pobuvy ir kitoniškame susiėjime.

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.75 iš 5)
Loading...

Žiema

Vieši patvarkymai

Išguldyta Vilniuje
Metais 1636 per Šv.Roką

1. Gink Dieve nevalna prisiplempus arklienos bastytis tarp žmonių viešumoj ir savo nesvietišku smirdėjimu o taipogi kalakutiškais tauškalais papiktinti sueiga.
Jei bus taip, tai sūdžia turi bausti toki galgona 30 lietuviškų grašių ale jei pinigo neprituri, liept iškasti 10 uolekčių grabės po Vilniaus miesto siena.
2. Nevalna prie visų šnirpšti į saują nosies tirštumą ir po tam ana šluostyti in vežimų šonus ar in svetimų asabų drapanas.
Jei bus taip, tokį reikia bausti 20 grašių ar nedėliai pristatyti minti dumples vinių kalykloje.
3. Nevalna mėtyti iš savo kišenių ar savo vežėčių pakulas, plunksnas, supuvusias ropes, šapus, o taipogi viešai išmesti sunešiotas vyžas ir kitoniškas bezliapyčias.
Jei bus taip, baust 50 lietuviškų grašių ar nedėlią mėžt vaivados žirgų staines.
4. Už akies pamušimą viešumoj – 45 grašiai,
Už žiponos palos atplėšimą – 35 grašiai,
Už spyrimą in pasturgalį – 50 grašių,
Už plaukų pešimą dėl keršto – 60 grašiai, o už plaukų pešimą dėl šposo – vienas auksinis.

Šitie visi pertvarkymai priguli visiems paprastiems žmonėms, ale nevalna anuos taikyti bajorams ale šlėktai.

 

Žaidžiu su veidrodžio šuke

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

Liūnė Sutema

Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena.

Saulė, kurią rankoj laikau,
maža ir aštri,
ir suduš, jei paleisiu ją,
norėdama būti tikra
vasara ir savimi.

Šaka, kurią rankoj supu,
žydi, bet vaisių nemegs –
ji palūš, jei palenksiu ją,
ano žiedo ieškodama,
kuriame dūzgiant bitę girdžiu.

Paukštė, kurią ranka sugavau,
nustebus, tyli…
ji užtrokš, jei glostysiu ją,
svajodama būti laisva
ir toli, toli –

Diena, kurią rankoj turiu,
kvepiant liepoms, penkta.
Ji paliks rausvą rėžį mano delne,
jei užgniaušiu ją,
ilgėdamos būti jauna,
taip jauna, kad galėčiau vėl grįžti į čia –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

Puslapiai: Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 8 Sekantis


visos teisės saugomos © 2006-2011