SKANAUS, VISADA!

Gražus eilėraštis.
Perskaitykite jį visą iki paskutinės eilutės. Šį eilėraštį parašė mirtinai vėžiu serganti mergaitė Niujorko ligoninėje.

xxxx

Ar kada nors stebėjote vaikus,
Skriejančius ratu?
Ar klausėtės, kaip lietus
Tyška į žemę?
Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu?
Ar žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.

Ar kasdien lekiate visą savo dieną
Nesustodami?
Ar paklausiate: “Kaip gyveni?“,
Ar girdite atsaką?
Kai prabėga diena,
Ar gulite lovoje,
Ir jūsų galvoje skrieja Dar kitas šimtas laukiančių darbų?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.

Ar nesakydavote vaikui:
„Padarysime tai rytoj?“
Ir skubėdami nepastebėjote jo skausmo?
Ar nenutraukėte ryšių,
Leidote gražiai draugystei užgesti,
Nes niekada neturėjote laiko
Paskambinti ir pasakyti: “Sveikas!“
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.

Kai bėgate taip greitai,
Kad kažkur suspėtumėte,
Prarandate pusę to kelio džiaugsmo,
Kai pergyvenate ir skubate gyventi savo dieną,
Tai – kaip neišpakuota dovana…
Išmesta.
Gyvenimas – ne lenktynės.
Sustokite,
Išgirskite muziką,
Kol nesibaigė daina.

Tarkime, jog egzistuoja kažkokia žuvis. Na, gal ir ne visai žuvis, nes ji, reikia pripažinti, labai jau literatūriška. Gal net simbolistinė, kas žino..? Kur plaukioja? Ai, bala ją žino… Kūdroje gal… Ne, ne kūdroje… Tada gal ežere? Gal ir ežere. Tik ne jūroje. Jūra – netikusi, pernelyg banguota vieta. Nors turi gi kažkur plaukioti, jei jau yra žuvis! Tik koks mūsų reikalas, tiesą sakant, kur ji tai darys? Galvojant apie vietas, per daug spengia smegenys, sąnariai reikalauja ypatingų žiniuonių tepalų. Velniop! Sakykime, turi pelekus. Skrodinėja sau vandenį, mato dumblius. Pasiturškia, pasidžiaugia ribulėliais. Nepatiria egzistencinio nerimo. Kitaip sakant, paprastutė kaip dukartdu.

Na ir ką dabar veikti su ta žuvimi? Negi imtis spiningo ar, tuo labiau, tinklo? Mes gi ne žvejai, o – ble, na, literatai! Mūsų liežuviai juk neskriaudžia gyvūnų – tik prisisiurbia prie jų, o tada jau neišvengiamai tenka sekti iš paskos. Kas bebūtų. žiema, vasara, taifūnas, ugnikalno išsiveržimas… Nejau tad, prabilę apie žuvis, nukreiptume šneką kita linkme? Nieku gyvu. (Dargi – sergėk, Viešpatie!) Tik ką čia veikia žuvis? Iš tikrųjų, ką? Na, ne problema – neabejoju, kad bus sugalvota. Svarbiausia, kad žuviokui neišdygtų kojos ir neišeitų jis pėstute iš savo kūdros ar ežero. Daug geriau, kai darbuojamasi pelekais. Plakama uodega. Nors būtų gražu – pasivaikščioti išėjusi žuvis. Šiaip sau. Išlipa iš savo vandens telkinio ir eina. Ir ką tu jai padarysi, žmogau? Na, pasivytum, prakalbintum. Sakytų: “Eik tu šikti, ką noriu, tą darau ir t. t.” Tik nesakyk, kad nesuvirpėtų kažkas viduje. Šlykšti besmegenė žuvis tave siunčia …

Sakykime, mes šiek tiek nuklydome į šalį. Nei ta žuvis eis pasivaikščioti, nei ką. Tuo ir baigsime vaikštynes. Taigi žuvis plaukioja ežere. Malasi nuo kranto prie kranto, regi dumblius. Kažkokios žuvys plaukia pro šalį. Stebi ant žvejo kabliuko pamautą slieką, bet nuo to nė kiek ne geriau. Prastai ežere. Per mažas, per nykus, per paprastas. Per gera, per gudri tam ežerui mūsų žuvis, tegu ir kvaila. Galvoja sau: “Jeigu čia koks upelis tekėtų…” Ir netgi, pavyzdžiui, teka. Priplaukia žuvis prie upelio ir nustemba: “Tikrai, šlykštybė, teka, o aš galvojau…”

Tik kas iš to galvojimo? Matyt, tas pats, kas ir iš ikrų. Bet ikrų kol kas nebus. Nei ta žuvis čia nerš, nei ką. Stovi dabar žiotyse kaip kvaiša, ir viskas. Plaukti – neplaukti. “O jeigu ant didesnės užsirausiu?” “Jeigu koks nors garlaivio motoriūkštis vidurius išsuks?” “Jeigu ble, na, nuo žolių ims pykinti?” Žodžiu, žuviai ne kas. Bent jau nejauku. Žiotys – toks daiktas. Bjauri vieta egzistencijai. Žiūri – akmenukas. Ar buvau – galvoja – kada prie jo priplaukusi? Gal – ble – ir nebuvau? Vadinasi, tas akmenukas gali iš manęs tyčiotis? Pašiepti? Neva, geresnis už mane? O šita, va, padanga – ji kitados ant traktoriaus rato sukosi? Gal irgi galvoja, kad yra geresnė, šaunesnė, labiau pažįsta pasaulį? Reikia – ble – plaukti, galvoja. Bet paplaukia kiek, ir vėl sustoja, paplaukia – ir sustoja. Labai jau neryžtinga.

Žodžiu, žuvis makaluojasi žiotyse. Iš kur jai žinoti, koks to upelio ilgis? Gal tai visas nemunas arba dunojus? Kur tada, ble, išplaukus sustoti?

Na, sakykime, tai ne dunojus, nors beveik nemunas, tiksliau – nėris. Vien iš žiočių platumo aišku, kad gero iš to nebus. Tiksliau, turėtų būti aišku. Bet žuvis gi kvaila. Mažai jos galvelėje smegenyčių. Tai plaukinėja šen bei ten, srovės stiprumą tiria. “Ką, aš nevykėlė? – galvoja. – Neperplauksiu šito sušikto upeliūkščio? Ne, to tai nebus!”

Ir nebūna.

Taigi, žuvis išjuda. Iš pradžių lėtai – nes nejauku. Pamažu greitėja. Galiausiai pradeda zvimbti. Vibruoja. Beveik mobilusis telefonas. Prasilenkia su kitomis žuvimis. Sakykime, nekreipia į jas dėmesio. Kitos žuvys, sakykime, dėmesį kreipia, bet kadangi vyksta neršti, sustoti negali. Nejauku žuviai. Norėtųsi kiek paplaukti joms iš paskos, kolegiškai susižiobčioti. Paklausti ar kieti šiemet žuvinai. Ar pūslėse oro tiek, kiek pridera ir t. t. Vienu žodžiu, bobiški plepalai. Bet tikslas svarbiau. Kietesnis už žuvinus, už oro slėgį pūslėse, už srovės stiprumą posūkiuose. Tikslas yra tikslas, ir nieko čia nepadarysi. Taip visada būna durniems.

Kažkur aukštai, virš vandens, pradeda švisti. “Saulė, ble, kyla” – galvoja žuvis ir pati ima plėštis nuo dugno. “Kodėl ir man, na, nepakilus?” Ir pakyla. Plaukia pačiu paviršiumi, blizginasi žvynais, žavisi savimi. “Kuo aš prastesnė, – galvoja, – už tuos dangaus šviesulius? Planetas? Mėnulius, atsiprašant..?” Tokia jau ta mūsų žuvis. Jeigu turėtų sparnus, dabar jau tikrai pakiltų į orą paspindėti. Panardyti debesų ribuliuose. Prisivyti kokį paukštį ir įgelti: “Ko čia skraidai, bjaurybe? Durnas gal?” Galų gale, mažai ką ji pasakytų. Kalbėti taigi nemoka.

Nuplaukusi keliasdešimt kilometrų žuvis sutrinka. Egzistencinis nerimas pradeda zvimbti jos negirdinčiose ausyse. Taip pat, kaip žiotyse. Tik baisiau. Keliasdešimt kilometrų nuo ežero! Ar aš turistė? – galvoja. Jei taip, tai kur mano kuprinė, kur vietos įžymybės? “Priplauksiu prie kranto, – sako, – ir pailsėsiu”.

Na, tarkime, žuvis priplaukia prie kranto. Paplūdimyje stovi automobilis. Durelės praviros, groja muzika, viduje kažkas mylisi. “Dulkinasi?” – galvoja žuvis. Žino, kad etiketas reikalautų kuo greičiau nuplaukti, bet lieka vietoje. Kita vertus, yra tikra, kad tinklų čia nebus. Juk ne naujokė paplūdimiuose! Todėl tykiai tūno žolėse ir mąsto. Supranta, kad yra ne poezija ir net ne proza, o pati paprasčiausia žuvis. Durna dargi.

Paskui mąsto apie tuos, kurie ja minta. Kvailas troškimas atsidurti lėkštėje virtuvėje. Farširuotai, tešloje, su svogūnais arba alyvuogėmis. Kilometrai netenka prasmės. Svajonė garuoti ant senamadiška staltiese užtiesto stalo nurungia bet kokias iniciatyvas. “Ko aš čia plaukiau?” – galvoja. Liūdi. Ilgisi verdančio aliejaus burbulų, prieskonių mišinių, majonezo, salotų, indų plovyklėje švariai išblizgintų indų. Apima noras neskubriai liūliuoti virškinamuoju traktu, nuolankiai paklusti kažkieno žarnų susitraukimams, stumiantiems tave vis giliau ir giliau į vidų ir be jokių jausmų pamažu ištirpti skrandžio sultyse.

Ne kas žuviai. Vandenyje pradeda atsispindėti namai, bažnyčių bokštai, gamyklos. Belieka suklusti. Įsisiūbuoti į vandens ribuliavimą. Pasvajoti apie tai, kas būtų, jei turėtum rankas arba kojas. Kad iš tikrųjų galėtum išlipti iš vandens ir pasivaikščioti pėstute. Alėjomis. Viadukais. Šaligatviais. Padrybsoti parke ant žolytės, užuot makalavus pelekais. Kai gerai pagalvoji, būti žuvimi yra nuobodybių nuobodybė.

Sustoja prie tilto. Kodėl sustoja? Dievai žino… Na, gal dar tilto atramoms arba dugno šiukšlėms tai aišku. Tik ne pačiai žuviai. “Stoviu?” – klausia savęs. “Atrodo, stoviu”, – atsako. “Ir kodėl gi aš, po galais, stoviu?” – smalsauja. “O ką pati sau manai?” – atsikerta. Paskui: “Na nieko ypatingo, bet kodėl gi man nepaplakus pelekais ir nenuplaukus tolyn?” Ir galėtų, užuot spaviedojusis, plaukti sau kur akys užmato, bet kažkas laiko ties tiltu ir baigta. “Na prazvimbė tiltu troleibusas; vis tiek neturiu bilietėlio, o ir vaikščioti nemoku!” – sako sau. Nepadeda. “Na, žuvis aš, neisiu gi į stotelę!” – įsikalbinėja. Ir tai nepadeda. “Ką, aš kuoktelėjau?” Tyla. Tupėti vandenyje po tiltu be jokios priežasties ir dar šnekėtis su savimi. Kažkokia kvailystė.

Sakykime, kad monologas galų gale baigiasi ir žuvis pajuda. Kad beplaukdama neužmigtų, stengiasi kliudyti žoles – matyt, toks žuvų slalomas. Bet azartas netrukus dingsta. Miklūs viražai ir žolių siūbavimas pradeda pykinti. Žuvis sustoja ir susimąsto. Pavyzdžiui, apie šio apsakymo autorių. Liūdi, kad girtas, užjaučia. Upės dugnas toje vietoje kažkoks ne toks: nesiūbuoja švendrės, neguli traktoriaus padanga. Žuvis pradeda drebėti. Tūno tėkmėje ir dreba. Kaip juokinga – drebanti žuvis.

“O jei imčiau čia ir padvėsčiau?, – galvoja. – Įdomu, per kiek sekundžių įsibesčiau į dugną? Kada pradėčiau pūti? Ką pasakytų ryklys, elektrinė raja, kašalotas, jei tik jiems būtų leista stebėti mano dvėsimą?” Bet, atrodo, jie irgi dvesia. Tik dvėsti jūroje lengviau. Yra kur grimzti. Padvesi – ir grimzti. Valandų valandas. Iki penkiolikos tūkstančių mylių po vandeniu. Iki kapitono Nemo. Iki “Nautiliaus”. O kitos žuvys stovi vandenyje ir žiūri, kaip tu grimzti. Svarbiausia, kad pats grimzdimas joms neįdomus. “Valgomas ar nevalgomas daiktas?”, – galvoja. Kvailos tos žuvys.

Pro šalį valtele plaukia žvejys. O inercija didelis dalykas. Žuvį pagauna neįveikiamas noras truputėlį paplaukti iš paskos. Na, plaukia valtelė, plaukia žuvis, plaukia ant kabliuko pamautas sliekas. Visiems, regis, gerai. Harmonija. Deja, nieko panašaus. “Ką čia veiki?” – klausia sliekas žuvies. “Nieko, plaukiu sau”. “Aš irgi, – atsidūsta sliekas, – tik labai užkniso. Niekas nenori manęs ėsti”. “Nenori?” – abuojai burbteli žuvis. “Ne” – sako sliekas ir iš nevilties susimazgo. “Durnas gal?” – pagalvoja žuvis ir padidina greitį. Luotas, žvejys ir sliekas palieka toli už nugaros. O žuviai nusispjaut.

O jeigu, pavyzdžiui, nutiktų taip, kad mūsų pelekuota herojė atrastų vandenyje kažką tauraus? Kad ir tarptautinių žodžių žodyną. Tikimybės, kad taip gali nutikti upėje – mažai, o vis dėlto, jeigu? Manau, kad žuvis nustėrtų. Suvokti mea culpa arba omnia mea mecum porto žuviai nepridera. Bet, sakykime, kad taip jau yra nutikę. Įsitaiso ties tuo žodynu ir praleidžia savaitę. Lavinasi. Prūsta. Tapinėja šviesuole. Pavyzdžiu. Chi chi – išsilavinusi žuvis.

Netrukus pajunta būtinybę šviesti ir lavinti kitus. Medžioja tėkmėje gentaines, gretinasi prie jų ir aiškina, kas yra filosofija, kurantai, hidrofizika, neofobija, psichoprofilaktika, stigmatizmas, gliukozė, fikcija, dominantė, archetipas ir kt. Šios, aišku, piktinasi. Iš pradžių tik truputį, paskui – įniršta. Veja ją šalin, daužo uodegomis. Bet mūsų žuvis, sakykime, nesitraukia. Kuriam laikui pamiršta norą plaukti į priekį. Atlieka misiją. Tokia Teresė arba Sokratė. Na, bet tiek jau to. Misijos yra misijos, ir nieko prieš jas nepadarysi. Geriau atkreipkime dėmesį į smulkmenas. Pavyzdžiui, mūsiškė plaukinėja nuo kranto prie kranto ir laukia. Žiūri – artinasi žuvys. Tuoj suskumba prie jų. “Ką čia veikiate?” – klausia. “Nieko, palei žiotis makaluojamės”. “O kur tos žiotys?” “Ai šiaip, čia viskas netikra. Nė pačios nežinome”.

Manytina, kad mūsų žuvis sutrinka. Egzistencinis nerimas, kaip kitados ežere, pradeda zvimbti jos ausyse. “Velniam reikėjo išprusti, – galvoja, – jei niekas iš tikrųjų neaišku? Ką aš čia, po perkūnais, veikiu? ” Ir liaujasi veikusi. Vėl imasi darbuotis pelekais ir uodega. Pradeda vibruoti ir zvimbti. Pirmyn, tik pirmyn. Užsimerkia. Kažkas viduje jai rodo kur plaukti, akys tam nebūtinos. Jokios metafizikos, svarbiausia – nenustoti krutėti.

Smūgis. Žuvis staiga atsipeikėja, apsižvalgo. Priekyje – jokios kliūties, jokio ženklo, kad būtų galima į kažką įsibesti. Bet atsitraukia. Šiaip, dėl viso pikto. Dar sykį apsidairo. Aplinkui – tik skaidrus, tyras vanduo. Nėra net žolių ir šiukšlių. “Kuoktelėjau? – galvoja. – Lyg ir ne?” Vėl suplaka pelekais, ima vibruoti. Greitis didėja. Ir vėl – pokšt – į skaidrų vandenį, lyg į sieną. “Tikrai išprotėjau, ne kitaip, – galvoja. – Viską, ble, matau, o perplaukt neišeina”. Atsargiai priplaukia prie tos nematomosios užkardos, baksnojasi. “Ką, tikrai nesapnavau?”, – galvoja. Ir tegu, vis tiek nepraplauks.

Taigi plaukioja mūsų žuvis pirmyn atgal ir nieko nesupranta. Nerimauja. Kaltina save, kitus. Aplinkybes. Bando patikėti sąmokslu, išdavyste, veidmainiavimu. Tačiau sunku, beveik neįmanoma tokiomis begėdystėmis įtarti nematomą vandens užtvarą. Staiga kažkas baksteli jai į nugarą. Žuvis krūpteli, atsigręžia. Žiūri – žuvinas. Susigėdęs toks, apydrovis. “Ką čia veiki?” – atsargiai žiobteli. “Ai, nieko, ble, – atsižiobčioja žuvis, – praplaukti, va, negaliu!” “O kur gi tu rengiesi plaukti?”, – meilikauja anas. “Nu pasakyčiau, – galvoja žuvis, – bet juk pati nežinau!” Todėl tyli. Muistosi tėkmėje. “Šitą…”, – išleidžia burbulų žuvinas. Matyt, jam nedrąsu. “Čia gi mūsų ekosistemos ribos. Mums toliau negalima. Čia mūsų rūšis neršti keliauja”. Ir nutyla. Žiūri graudžiai į žuvį. Tikisi, matyt, kažko.

Žuvis sustingsta. Sukietėja taip, kad srovė praplūsta pro šalį jos nesujudinusi. Išgirsta akmenukų kikenimą jos vaikystės ežere. Šaipokišką padangos krizenimą ir šiukšlių kuždėjimąsi. Tarsi regi, kaip besikvatodami raitosi švendrai, tiltų atspindžiai upėje, negyvi, į nieką bebėgantys ribuliai. “Ikrai… Šimtai tūkstančių ikrų… Mailius – ir jokios metafizikos”, – pagalvoja, ir tą pačią akimirką nustoja galvojusi.

Juozas APUTIS

I
Einame… žygiuojame, kryžiuojamės, švytruojame kaip audimo staklių pakojos, šaudome kaip tų pačių staklių nytys, margas nutįsusio gyvenimo audeklas žėri, kai saulė prasimuša pro nedidelį langą.
Jūs, kurie galit, pamatykit, koks gražus Rožės veidas! Dabar, kai jos metų tiksliai nežino nei Pranas, jos vyras. Daug ji turi metelių, ir mes lygiai tiek pat, ir kaip galėjo tasai prižiūrėtojas, tasai bjaurus išsigimėlis pamatyti, kad mes dailios, kad ilgos, nes juk amžinai buvome apmautos storomis vatinėmis kelnėmis? Nejaugi tarp tų, kur buvo ir Rožė, ir šiais reikalais buvo šnipių, kurios pranešinėdavo, kuri tam reikalui yra tinkama. Kiek sykių mes drebėdavom, kai būdavo paliepta eiti į prižiūrėtojo kamurką. Bijodavome ir dėl savęs, ir dėl Rožės. O ji tame speige buvo ne viena, su ja kartu išvežė ir jos vyrą Praną, kurį ir mes gerai pažinojome. Kas to nepatyrėte, tas nieko nesuprantate, daug ir neaiškinsim, tik pasakysim, kad nėra ir nebuvo švelnesnių rankų, kurios taip mylėdamos mus glostytų. Praną išgabeno atskirame vagone, ir tik po nemažai metų jie susižinojo, ėmė susirašinėti, ir Rožė vienąsyk išdrįso užeiti pas prižiūrėtoją, pas tą Rusijos gėdą, ir paprašyti jo pagalbos, kad jis padėtų arba jai iš šito lagerio išvažiuoti pas vyrą, arba vyrui čia persikraustyti. Tada viskas buvo šiek tiek atsileidę, jau po Stalino mirties, jau ne vienai šeimai buvo leista susitikti. Jau patį pirmą sykį mes pajutome – pro tas storas, pušų sakais ištepliotas vatines kelnes – šlykštų jo žvilgsnį ir tyčia ėmėme trauktis, kaip nors slėptis. Tąsyk jis pasakė, kad pažiūrės, pasidomės, matyt, pasidomėjo, nes ėmė Rožę kviestis vis dažniau, o netrukus pasakė aiškiai, kokia kaina jis parsiųsdinsiąs Rožei vyrą, taip ir pasakė: parsiųsdinsiąs!
Rožę tada išnešėm kaip viesulas! Bet kitą dieną vėl turėjome su ja tenai nueiti. Ir dabar, po šitiek metų, per visą mūsų ilgį nueina šiurpas, kai prisimenam, kas tada buvo. Kai Rožė spiegdama atsisakė, jis pripuolė prie jos, bandė numauti tas vatines, bet mes spyrėmės, nepasidavėm, ir tada šitas Rusijos pamėklė pastvėrė ant stalo padėtą peilį ir perrėžė abidvi vatinių kelnių blauzdas. Mes spardėme jo rauplėtą snukį, viena įsispyrėme jam į nosį, kita buvome kliudyta to peilio, Rožė klykė ne savo balsu, bet niekas neatėjo gelbėti – visi žinojo, kad šitas pamėklė, tas rauplėtas partinis valkata jau seniai šitaip darė ne su viena.
Ar galite bent mintyse matyti, kaip mes atrodėme ir kaip jautėmės, kai reikėjo grįžti į baraką. Tasai valkata, tiesa, Rožei numetė naujas vatines kelnes, bet mes negalėjome jos nulaikyti, kelis kartus nugriuvome su ja ant grindų, ir tada Rožė paliepė mums eiti taip, kaip yra – su tomis perpjautomis kelnių blauzdomis. Už tai šitas pamėklė ir Rožę, ir mus perkėlė dirbti prie miško ruošos darbų, kad tik būtų sunkiau. Po kurio laiko ir jis buvo išsiųstas ar į kitus lagerius, ar į kalėjimą, nes kaži kokia saugumiečių ar kitokių viršininkų valdžia rado baisių išeikvojimų ir krūvą prisivogtų vatinių kelnių. Atvažiavo kitas prižiūrėtojas, jau padoresnis žmogus, baltarusis, ir jis padėjo Rožei, atsikėlė jos Petras. Atsikėlė, ir Rožei reikėjo arba mirti, arba viską jam pasakyti. Jau tada buvo kiek laisvesnis gyvenimas, išeidavom su Rože, susėsdavom po kedru, ir mes nežinodavom, ką daryti, taip graudžiai ji verkdavo. Verkdavom ir mes, nes viską žinodamos, negalėjom nei pasakyti, nei parodyti.
Dar nesupratot? Rožė ėmė lauktis… Ėmė lauktis abu, kai Petras atvažiavo. Kai ji visa tai pasakojo, bijojom, kad nenumirtų iš skausmo. Bijojom ir Petro, kuris tylėjo, lyg amžinai būtų praradęs kalbą. Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, ir mes – prieš Petro kojas, apmautas tokiomis pat vatinėmis kelnėmis. Mes taip norėjome, taip taikėmės bent kiek prisiglausti prie jo kojų!.. Ir kai Petras pasviro į Rožės pusę ir ją apkabinęs pravirko, verkėme ir mes, glaustydamiesi apie Petro kojas.
Sugrįžome į Lietuvą visi trys… visi penki… jų vaikas užaugo, dabar didelis žmogus, ačiū Dievui, geras žmogus, dažnai atvažiuoja pas tėvus. Šitą istoriją žinome tiktai mes, Petras ir Rožė. Anksčiau dėl to žinojimo dažnai paverkdavome, dabar jau nebeverkiam: viskas apsinešė gyvenimo dulkėmis. O mes gal kartais ir dėl tos paslapties – einame išdidžiai, įsižiūrėkit ir į Rožės veidą: jis irgi išdidus, nes ir Rožė, ir mes nugyvenome taip, kaip nugyventi buvo gražiausia. Mums reikia kantriai nešioti gyvenimo vargą, nenorim pamokslauti, bet negalim iškęsti, todėl sakom gumbuotos ir suskeldėjusios: nugyvenkit jūs taip, kaip mes, nugyvenkit laisvės laikais… Juokiatės, per grumtynes lįsdamos į televizorių ekranus ir už šlykštų pinigą pasiruošusios viešai prispirti savo šeimininkę, kad ji pademonstruotų, kaip per blauzdas dailiai nuvingiuoja jos myžalas!

II

Einame… žygiuojame, kryžiuojamės, švytruojame kaip audimo staklių pakojos, šaudome kaip tų pačių staklių nytys, margas nutįsusio gyvenimo audeklas žėri, kai saulė prasimuša pro nedidelį langą.
Esam dailios, žinom gerai, bet ir nelaimingos, nes mūsiškei buvo lemta, apsaugok Dieve, įkristi į akį naujajam kunigėliui… Taip tiktai sakom, kad kunigėliui, tikras kunigas, nelabai ir jaunas, bet greitas visur: išdažė išmaliavojo bažnyčią, uždengė naują stogą, išmūrijo laiptus, naujai apkalė varpinę, pastatė kelis kryžius šventoriuje, o vargšelė mūsiškė jam krito į akį, kai atvažiavo užsakyti mišių – mat suėjo metai nuo jos mamulės mirties. Užsakė, ir jau mes buvome ją benešančios iš klebonijos, tada kunigas ir paklausė, kaip ji atvažiavusi – traukiniu, ar kas nors atvežė, o buvo atvažiavusi traukiniu, tai kunigas pasakė, kad jis tuoj važiuojąs kaip sykis į tą pačią pusę ir galįs ir ją, ir mus pavežti. Kai važiavom, kai sėdėjom šalia kunigo, priekyje, tai lindome kuo giliau ties ta vieta, kur mašinoj yra visokių daiktų dėželė, kunigas taip dailiai vairavo, taip gražiai su mūsiške kalbėjo, kad ir mes nepajutome, kaip palaisvėjome, labiau iš to sandėlio išlindome… Išlindome ne tik mes, bet ir kunigėlio akys – jau labai jis kelis sykius į mus pažvelgė, mums pasirodė, kad mūsiškė krūptelėjo, gal ir paraudo, krūptelėjom ir mes, nes turime pasakyti teisybę, jog ir žvilgsnių, ir paglamonėjimų buvome mačiusios ir patyrusios, žinojome, ką tokie žiūrėjimai reiškia. Kaime prie pat mūsiškės pirkios neprivežė, kai kėlėmės iš mašinėlės, pakilo ir mūsiškės suknelė, ir kunigėlis labai švelniai, taip švelniai mudvi abi palietė ranka, kad mes vos nepravirkom. Ir nuo to laiko ėmė pasitaikyti!.. Šit mes su mūsiške stoviniuojame prie traukinio, ir netikėtai atsiranda kunigėlis, ir vėl parveža netoli namų, ir jau ne kartą matėme, kaip kitos kojaitės nešdavo saviškes per kiemą į pirkią, kad tenai prie lango prisispaudusios stebėtų dvi akys… Šit išeiname grybauti, o mūsiškė žiūri visai ne kas samanėlėse, o į miško kelelį, kur turi pasirodyti mašinėlė…
Lemtingiausias buvo vėžinimas, kai mes laukėme prie didžiojo kelio – buvom taip nusivarginusios, kad vos kilnojomės, visą mielą dienelę lakstėme iš įstaigos į įstaigą, mūsiškė tvarkėsi žemės popierius, tai prie kelio atėjome temstant, atėjome ir sulinkome, išsitiesėme ant žolyčių. Tada ir privažiavo kunigėlio mašina – mums pasirodė, kad ne senoji, o naujesnė ir gražesnė. Ir tada mūsiškė kaži kodėl neprieštaravo, kad kunigėlis vežtų ne asfaltuotu keliu, o miškais. Kai sustojome ir išlipome prie tokios palapinaitės, dar yra jų išlikę nuo sovietinių laikų, kunigėlis mūsiškę paėmė nešti ant rankų, suėmė mus per pakinklius. Ir mums, ir mūsiškei buvo baisu, apsipylėm ašaromis, bet ašaras spaudė ir kunigėlis. Įsitaisėme toje palapinaitėje ant tokio riesto suolo, padaryto iš perpjauto medžio, kunigėlis iš dailios kišenaitės išsitraukė buteliuką, kai pylė, keli lašai užkrito ir ant mūsų… Geriau būtų neužkritę, nes kunigėlis parpuolė ant kelių ir ėmė tas vietas bučiuoti, nesakom, kad laižyti, negražus žodis, bučiavo nuo pėdų vis aukštyn ir aukštyn, suprantama, kad tada nebuvome pėdkelnėmis aptemptos, buvo vasara. Ne, šitaip gal jau niekada niekas mūsų nebučiuos! Nes nėra gražesnės meilės už tą, kuri sumaišyta su baime, su šventa prigimtine baime… Mes nelabai norime daugiau ką pasakoti, nes mūsiškė tikrai gražios sąžinės mergaitė, abu su kunigėliu jiedu laikėsi gražiai ne tiktai tą sykį, bet ir kitais kartais. Aprimę susėsdavo ar toj, ar kokioj kitoj palapinaitėj, nusiveždavo mus ir į kleboniją, nes gyveno vienas, bet ne taip dažnai, vengė apkalbų, taigi – susėsdavo, mes dailiai susispausdavome, nes iš kaži kur girdėjome, kad padorios kojaitės turi būti susispaudusios,– susėsdavo ir taip liūdnai imdavo kalbėti, taip liūdnai, kunigėlis ne sykį prisimindavo kaži kokioj knygoj skaitęs, kad meilė yra liūdna kaip mirtis… O juk pagal bažnyčios mokslą meilė negali būti liūdna… Mūsiškė kunigėlio vis klausdavo: kas bus, Antanėli, kas bus? Antanėlis, kunigas, kartą mįslingai šit ką mūsiškei kalbėjo: būsim patyrę tikrą meilės ir nuodėmės gėlą… Taip ir pasakė – gėlą, ir keisčiausia, kad ir mes, ir mūsiškė jo žodžiams pritarėme, ir mums buvo liūdnai saldi toji būklė.
Laikui einant kunigėlio rankos vis rečiau būdavo ant mūsų uždedamos, mūsiškė ir jis pasinėrė į kaži kokį vidinį gyvenimą, bet nyko abu, kaskart mūsiškę nešioti mums darėsi lengviau. Sykį didelio miesto dideliame teatre – dažnai kunigėlis vežiodavo į teatrus ir koncertus – veidrodyje pamatėme, kaip atrodo ta, kuriai mes priklausėme: Dieve, neduok! Vienos akelės – kaip Marijos paveiksluose. Kunigėlis irgi perkaro nežmoniškai. Ir mes pradėjom menkėti… Kunigėlį iškėlė – gal ir ne dėl to, ką dabar sužinojot, gal atėjo laikas iškelti – ir mes daugybę kartų su mūsiške nueiname iki tos… nebijom pasakyti: šventosios! palapinaitės, iš pradžių dar atvažiuodavo ir kunigėlis, paskiau vis retyn ir retyn. Taip reikia, sakydavo mūsiškė, lyg maldai susidėjusi rankas, taip turi būti, turi artėti pabaiga.
O mes ir mūsiškė vis dar nueiname iki tos palapinaitės. Ir dar žadame nueiti, nes koks būtų mūsų gyvenimas be tos gražios praeities?
Kad ji graži, gali paliudyti ir mūsų dabartinis ėjimas: vos tiktai mes su mūsiške įeiname į pirkią, kurioj netrukus imsime giedoti, visos moterys prityla, jų kojaitės glausdamosi lenda po suolais – turėjusios nešti gėdą, mes nešame skaudų pilnatvės ilgesį. Nepykit, kad taip įmantriai sakom – tai vis mūsų mylimojo mintys ir žodžiai.
Mielasis, kaip gerai, kad tu buvai ir esi.
Gal ir tu slapčia atvažiuoji prie mūsų palapinaitės? O gal ir ne. Ir vis tiek – sakėm ir sakysim: anais kartais atvažiavai amžiams.

Iš rinkinio
“Vieškelyje džipai”

Gintautas BERESNEVIČIUS.

Moterys yra religingos, tačiau, kaip religijotyra nurodo, jos religingos savaip. Vyrams būdingesnis polinkis religiją logizuoti, o moterys joje įžvelgia emocines puses; vyrams religijoje svarbi organizacija, struktūra, o moterims – spalvingoji jos dalis. Vyrai religingi vyriškai – jiems iš religijos reikia jėgos, ir Jėzus Kristus viduramžiais buvo tapęs vos ne karvedžiu; moterys daugiau adoruoja Kūdikėlį Jėzų. Antra vertus, vyrų pamaldume labai stipriai iškyla Mergelė Marija, moterų – Jėzus. Taigi abi lytys religingos skirtingai.
Kita vertus, kaip tokiais atvejais pridedama religijotyroje, kiekvieno vyro religingume yra moteriškumo, ir atvirkščiai; tikrovėje šie elementai susipina.
Čia norisi paklausti: kokia tad prasmė tuos elementus skirti, jeigu jie susipina, gal tai dvi to paties religingumo pusės? – tačiau palikime šį klausimą. Juk išties moterys religingos savaip. Tai natūralu, nes jos išties kitokios.
Tačiau kaip aprašyti moterų religingumą: jį juk aprašinėja vyrai, kurie moteris, tiesa, stebi bei interpretuoja, bet į moters vidų jie įlįsti negali. Tiesa, galima aprašinėti kokios nors genties tikėjimus, stebint ją iš išorės, bet tada ne visuomet esi tikras, kad aprašei teisingai. Reikia įsigyventi į tą gentį, sutapti su ja. Į moteris neįsigyvensi. Galima, žinoma, jas stebėti natūralioje aplinkoje, atlikti tam tikrus eksperimentus, aprašyti jų gestus, mimiką, eiseną, tikėjimus ir prietarus, ritualus, pasaulėvoką, jų šokius, žaidimus, dainas ir pan., – tačiau ar tai leidžia įsiskverbti į moters pasaulį, neaišku. Tai išties keista: niekas negali pasiversti moterimi ir pažvelgti jos akimis. Burtininkai pasiverčia vilkais ar leopardais, tačiau moterimi pasiversti nemoka. O ką moteris iš tikrųjų mąsto, ką ji rezga, kokiomis akimis žiūri į pasaulį, neaišku. Gal tas pasaulis jos akimis yra visiškai kitoks nei mūsų? Gal, tarkime, jos viską mato aukštyn kojom, tik to nesupranta?
Visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės, kad jos atsiradusios kažkaip kitaip, ypatingai. Ar iš žvėrių, ar iš šonkaulio, – bet kitaip. To nederėtų suprasti kaip moterų paniekinimo, ne – tai greičiau baimės išraiška. Galimas dalykas, jos – angelai ar žvėrys.
Jos ne tik religingos savaip. Jos pasaulį irgi mato kitokiais būdais, kurių mes negalime patikrinti. Žinau, kad esama slaptųjų moterų ženklų ir kodų, kuriais jos susikalba vyrų aplinkoje. Yra žmonių, pastebėjusių keistą moterų savybę: įsitikinusios, kad jų nestebi vyrai, jos ima kalbėti kita kalba, visiškai nesuprantama, ir tos kalbos garsai, primenantys paukščių čiulbesį, visame pasaulyje vienodi. Ką jos kalba, nėra žinoma.
Jų religingumas yra tik išoriniai ženklai, iš tiesų jos tiki dievais Tahu, Mahu ir Ca. Vakarais, kai vyrai užmiega, jos renkasi į savo apeigas; tam jos turi požeminius rūmus. Niekas iš žmonių nėra tų apeigų matęs. Galimas daiktas, jos yra pabaisiškos, o gal didingos; žmogus jų vaizdo atlaikyti negali. Apeigose pasirodo dievas Ca.
Slaptosiose hermetinėse Egipto knygose aprašyta, kaip moterys mato pasaulį. Mes dangų matome mėlyną, joms dangus – languotas, žaliais ir violetiniais langeliais, tačiau jos tą spalvą vadina “mėlyna”, ir mes nesuprantame, kad taip yra. Kairė joms yra dešinė, o viršus yra apačia, ir upės joms teka iš kitos pusės. Karvė joms atrodo kaip didelė žalia bitė. Sraigė – kaip žagarų ryšelis, tik labai mažas. Mėnulio jos išvis nemato, tačiau joms ant kaktos yra didelė auksinė žvaigždė. Medžių lapai joms yra gyvi, panašūs į ėriukus. Jos turi savo dievą, kurį slapčia garbina. Jis panašus į laivo inkarą, yra žalias. Kitas jų dievas nežinomas ir paslaptingas, vardas jo yra Bo.
“Zuhralio enciklopedija” vadinamas slaptas sufijų rankraštis tiesiai sako, kad moterys iš tiesų yra didele įtaigos ir burtų galia besinaudojantys nykštukai, maždaug pėdos aukščio. Jie yra užbūrę žmones ir laiko juos nelaisvėje ir migloje. Išsigelbėjimo iš šių maginių pančių nėra.
Kinijoje būta mokymų, kurie teigė, kad moterys iš tiesų yra drakonai, kurie žmones kankina įvairiomis vizijomis, verčia jiems dirbti, o kad žmonės nesukiltų, patys pasiverčia moterimis – pavidalais, kurie apakusiems žmonėms patinka.
Galima abejoti kai kuriais senųjų raštų teiginiais (tarkime, vargu ar sraigė joms atrodo kaip žagarų ryšelis, greičiau norėta pasakyti – kraujažolių puokštelė; toks mokymas egzistavo Kinijoje Šanių dinastijos laikais), tačiau iš esmės jie įtikina. Visa tai paaiškina tam tikrą žmonijos nerimą ir sutrikimą moterų atžvilgiu. Moterys, netgi gražios (ypač gražios yra moterų krūtys ir šlaunys), kelia tam tikrą pasibaisėjimą. Akivaizdu, kad jos yra kitokios prigimties ir priklauso kitam pasauliui; kova su jomis yra beviltiška.
Sunku net pastebėti tikrąją moterų išvaizdą. Tirti moteris geriausia periferiniu regėjimu. Gerai pasitreniravus, galima pastebėti, kad apie jas zuja nedideli padarėliai – vieni sparnuoti, panašūs į drugelius, kiti pūkuoti, maži ir panašūs į kamuoliukus. Kokiu būdu pastarieji laikosi ore, neaišku. Šios būtybės vadinamos za ir grakais. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad moterų kojos pasibaigia kanopėlėmis, jos turi sparnus, tiesa, nedidelius, gal dviejų sprindžių. Šie sparneliai yra ties mentimis. Ar jie atlieka puošmenos funkciją, ar prireikus gali pakelti į orą, mums žinoti neleista. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad visų jų plaukai žali.
Kokiam pasauliui jos priklauso, iš kokių pragarmių ar gal dangaus sferų yra atvykusios, mes negalime pasakyti. Tik atrodo, kad tame pasaulyje auga duonos medžiai, yra debesys. Taip pat esama za ir grakų. Ten yra pahų, kuskinų ir du branciūgai, pastaruosius moterys savo pasaulyje labai brangina, tad todėl jų toks vardas. Pahai, kuskinai ir branciūgai žemėje negyvena.
Tame pasaulyje esama kačių, jas moterys iš ten ir atsigabeno, kad primintųjoms tėviškę. Katės joms atrodo kaip dideli pūkuoti greipfrutai, tik žali. Savo pasaulyje jos pasistačiusios aukštus bokštus. Į viršų jie kyla mylių mylias. Jie yra dramblio kaulo spalvos, rudi, auksiniai. Kitos spalvos pasitaiko labai retai. Galima tarti, kad tie bokštai kiek neskoningi, tačiau jie moterims patinka. Jos tuose bokštuose negyvena. Jos gyvena žaliuose soduose, kurie plaukioja vandenyje. Soduose auga auksiniai obuoliai, bet jie valgomi. Jos tuos obuolius valgo, po to šoka ir dainuoja. Jų dainos yra visai kitokios nei dainuojamos žemėje. Tas dainas sunku net apsakyti. Moterų pasaulyje yra Saulė, ji milžiniška, užima pusę dangaus skliauto, šildo, bet nekaitina. Moterys sako jai visokius žodžius.
Mėnulių jos nevertina, nes galvoja, kad pačios yra mėnuliai, todėl nesidomi, ar virš jų galvų kabo dar koks mėnulis, ar ne.
Moterų tikėjimai jų pasaulyje yra visiškai kitokie nei žemėje. Jos tiki dievybe Zau, kuri nėra nei vyras, nei moteris, nei belytė, tačiau yra visagalė. Zau yra aukščiausioji dievybė, o ryšį su savo išpažinėjomis palaiko per zauzau. Zauzau – tai mažas viščiukas, kurį savo pasaulyje turi kiekviena moteris (tas viščiukas joms atrodo kaip riešuto kevalas), zauzau išpildo kiekvieną moters norą, ir todėl moterys mūsų pasaulyje taip ilgisi zauzau ir taip visko nori.
Neaišku, ar jos atėjusios mums pagelbėti, ar mus pavergti. Galimas dalykas, jos mus laiko kaip kokius kambarinius gyvūnėlius. Tiesa, ypač piktai nusiteikusios jos nėra, nes jei mes joms nepatiktume, jos seniai būtų mus išnaikinusios, kaip kad savo pasaulyje kadaise išnaikino pūkius ir tryškius. Nemalonu tik, kad apgaudinėja ir nesako visos tiesos. Juk moterys, paklaustos apie jų prigimtį ir slaptuosius reikalus, apsimeta apie tai negirdėjusios, tarsi jos nesuprastų, kad nuolatinis išsisukinėjimas tik patvirtina įtarimus.

xxx

Mama ir tėtis ziūri televizorių. Mama sako:
Pavargau, be to jau vėlu. Eisiu miegoti.

Ji nuėjo į virtuvę, praeidama įmetė ant kėdės paliktus kelis
drabužius į skalbimo mašiną,
išlygino marškinius ir prisiuvo ištrūkusią sagą.

Ji sutepė kelis sumuštinius rytui, iš šaldiklio ištraukė mėsą
rytdienos pietums,
patikrino, ar užteks dribsnių pusryčiams ir pripildė cukrinę.
Ji surinko į dėžę ant stalo likusias kaladėles,
išdėliojo ant stalo šaukštus ir puodelius pusryčiams bei paruoše
kavos aparatą.
Tada virtuvėje ji prijungė telefoną krautis.
Palaistė gėles, išnešė šiukšles ir pakabino porą rankšluosčių džiūti.
Ji nusižiovavo, pasirąžė ir patraukė link miegamojo –
pakeliui, sustodama prieškambaryje prie stalo, parašė raštelį mokytojai ir
paliko pinigų kelionei bei pakėlė nuo grindų nukritusį sąsiuvinį.

Parašė sveikinimus su gimtadieniu šeimos draugui,
priklijavo pašto ženkliuką ir užklijavo voką,
surašė pirkinių sąrašą ir viską susidėjo į rankinuką.
Vonioje nuvale veidą 3-in-1 pieneliu, pasitepė naktiniu kremu ,
išsivalė dantis bei nusikirpo nagus.
Tėtis šūktelėjo iš kambario:
-Ar nesiruoši eiti miegoti?
– Einu- ji atsake,
pakeitė vandenį šuns dubenėlyje, pakėlė katę,
patikrino, ar užrakintos durys ir ar kieme dega šviesa.

Užsuko į vaikų kambari, užgesino naktines lempeles,
išjunge stereo, cd-grotuvus ir tv,
pakabino nuo grindų pakeltus marškinėlius i spintą
ir surinko nešvarias kojines bei trumpai šnektelėjo su vienu vaiku,
kuris dar ruošė pamokas.

Miegamajame užstatė žadintuvą, pasiruošė drabužius kitai dienai,
pataisė batų lentyną ir užsiraše į šešių būtinų atlikti darbų sąrašą dar tris.

Ji atsigulė ir pasimeldė.
Tuo pačiu metu tėtis išjungė televizorių, pasake einas miegoti,
nors tie žodžiai niekam nebuvo skirti.
Ir nuėjo!

Kas ypatingo nutiko? Ar kada nors atkreipei dėmesį, kodel moterys
gyvena ilgiau?

MES NEMIRSIME ANKSČIAU, NES YRA KAS VEIKTI

Čia tiesioginis vertimas is suomių…:)

Gintaras PATACKAS

Sustabdyk savo pyktį žmogau
Kaip tą dieną:
     a)kada tu gimei
     b)kada gimė tavo duktė
     c)kada mirė tavo duktė
     d)kada  gimė tavo sūnus
     e)kada mirė tavo sūnus
     f)kada mirė tavo motina
     g)kada mirė tavo tėvas
     h)kada mirė tavo žvėrys

sustabdyk nes sulauksi mirties
sustabdyk nes sulauksi gimimo
sustabdyk nes visi to paties
laukiam
Neišeik iš laukimo

Kęstutis NAVAKAS.

erdvūs nakties kiemai
   kiekviename po langą
gulas šviesa žemai
   tarsi strėlė į lanką
tarsi per erdvę strėlė
   perkirtus purų miegą
galvą nukoręs kukliai
   miestas pro naktį bėga
rodos veikiai išdils
    ir iš akių ir vietos
jį prasiskyręs kils
   žvilgsny dangus lyg žiedas
skambūs kiemai naktyje
    nors per dienas nualso
nuovargio tyloje
   klausomės Dievo balso

Iš rinkinio “Pargriautas barokas”,1996 m.