Šiuo metu žiūrite: KULINARINIS PAVELDAS. PAPROČIAI.


PUSINĖ/PUSMARŠKONĖ KOŠĖ

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 7 , reitingas: 4.57 iš 5)
Loading...

teta

Bulves nuskutame, išverdame,   nusunkiame, bet nedžioviname. Žemaičiai pasakytų  -“sukriušame” bulves (sutrinam  bulvių košę). Ją  praskiedžiame pienu – kad būtų skystos manų košės konsistencijos. Pilame ruginius miltus – tiek, kad vėl sutirštėtų. Verdame visą laiką maišydami, kad neprisviltų, pasūdome. Paragaukit –  reikia, kad nesijaustų “žalių” miltų skonio. Lašinikus, šoninę (šalto/karšto rūkymo)pakepiname su svogūnais, išjungiame, sudedame grietinę, įberiame krapų. Pusinę košę dedame piramides forma į lėkšte, piramidės viršuje padarome įdubimą, į kurį supilame makalą (padažą). Valgome šaukštu kabindami košę ir pamirkydami makale. Prasidėjus šviežrūgių agurkų sezonui, galima prisikąsti (tarm.) tokių agurkėliu :D

Žemaičiai gali tokią košę valgyti pusryčiams, pietums (tik ne per darbymetį) ir vakarienei.

Pusmarškonė košė – terminas daugiau naudojamas kulinarinėse knygose, mano miestelyje – tik pusinė košė :)

IRVELA
Panašią košę virdavo mano močiutė Telšių raj., tik vietoj ruginių miltų dėdavo kvietinius ir ji buvo vadinama pusmarškone koše.

VELYKŲ VALGIAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 7 , reitingas: 4.43 iš 5)
Loading...

mole, 

SVEIKI VISI , SU ARTEJANČIOMIS ! .
Kažkas klausė apie tradicinius Vėlykų valgius .Įdedu ištrauką .Pasiskaitykit
.————————

PUSRYČIAI
Kol šeima dar negrįžusi iš bažnyčios, likusieji namuose paruošdavo šventinį stalą. Tačiau prie stalo sėsdavo tik „parnešus Velykas”, t. y. visiems parėjus ir parnešus šventintus valgius (iš to ir posakis: „Ko lauki, ar šventinto?”).
Visi stengdavosi, kad Velykų, kaip ir Kūčių, stalas būtų turtingas – tuomet bus turtingi ir metai.

Velykų stalas jau dvelkia pavasariu. Stalo viduryje, „dubenėlyje”, sudėti margučiai. Jie papuošti pataisų, bruknių šakelėmis, samanomis, rugių želmenimis, žemuogių lapeliais, kartais žibutėmis. Šventinti margučiai dedami ir į suželdintą avižų ar miežių dubenį. Skuode suželdindavo avižų kupstelį, o margučius sudėliodavo lėkštėje apie jį. Balninkų parapijoje mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai būdavo dar mėnuo iki Velykų, pasėdavo į indą avižų ir pamerkdavo žiivičio šaką. Puodą su žaliuojančiomis avižomis Velykų rytą padėdavo ant stalo, (besdavo sužaliavusių žilvičio šakelių ir tarp jų padėdavo margučių tai reiškė, „kad bus daug arkliams avižų, vištos dės daug kiaušinių ir bus daug visokių vaisių: obuolių, slyvų, agrastų, serbentų” (E. Bačiulienė).

Mūsų amžiaus antrajame trečiajame dešimtmetyje buvo gyventojų, ypač Aukštaitijoje, kurie ant stalo statydavo kiaušininką „Velykų eglutę”. Tai paprasta neilga lazdėlė, prie kurios pritaisyta bent 12 vielos šakelių. Kiekviename šakelės gale išlenktas žiedas kiaušiniui įdėti. Kiaušininko lazdelė ir šakelės apvyniojamos margais popierėliais ir papuošiamos popierinėmis gėlėmis. Greta statydavo beržo ir karklo šakelių su kačiukais jas sprogdinti pradėdavo laukdami Velykų. Kartais velykinį stalą puošdavo ir verbomis (Šilalės raj.) L. Jucevičius mini, kad lietuviai XIX a. viduryje Velykų stalą dar apvedžiodavo ir pataisų girliandomis.
Tačiau dauguma gyventojų į avižų (miežių) želmenis ne margučius dėdavo, o statydavo molinę arba alebastrinę Velykų avinėlio skulptūrėlę, kartais su maža raudona vėliavėle ir kryželiu (Plungės raj. Plateliai). Kas neturėjo skulptūrėlės, vaikams sakydavo, kad „atbėgs nekaltas Velykų avinėlis” (Utenos raj. Tauragnų apyl.). Mūsų šimtmetyje avinėlį darydavo ir iš sviesto, tik jį dėdavo ne į želmenis, bet statydavo ant knygos pavidalo torto (Panevėžio, Skuodo raj.).
Gana smulkiai 1846 m. Velykų stalą aprašė L. Jucevičius: „Viršum visko stovi keptas avinėlis su dviejų spalvų vėliavėle. Jei kas neturi tikro avinėlio, tai daro iš sviesto arba kartais jo vietoj stato cukrinį arba alebastrinį vazone, prižėlusiame avižų daigų”. Taigi Velykų avinėlis ant kai kurių šeimų stalo išliko iki mūsų dienų.
Avinėlis ant velykinio stalo visų krikščionių bendra tradicija. Tai Kristaus simbolis. Jau Izaijo (Jašajo) Senajame Testamente minimo ateisiančio Išganytojo simbolis yra avinėlis: su vėliavėle simbolizuoja Prisikėlimą, su knyga Kristų Teisėją, grįžtantį teisti žmonijos.

Be margučių, keptas, rečiau virtas kumpis arba karka buvo labai populiarus velykinis valgis Lietuvoje. Karką (Šakių, Šilalės, Tauragės raj.) arba kiaulės kojytes (Šilalės raj. Kvėdarna) įkepdavo ir į bulvių plokštainį (kugelį). Kartais kepdavo apvynioję ruginės duonos tešla (Ukmergės raj.). Kepamą veršienos kumpį paskanindavo lašinukais arba kepenėlėmis.

Prie senųjų velykinių lietuvių valgių reikia priskirti keptą kiaulės galvą ir paršiuką. Kaip rašė L. Jucevičius, XIX a. viduryje šerno arba dažniausiai didelio meitėlio galva buvo būtinas Velykų valgis. Kepta arba su kopūstais virta kiaulės galva per Velykų pusryčius buvo valgoma dar iki mūsų šimtmečio vidurio Šakių, Šiaulių, Varėnos raj.
Dažnai kepdavo ir paršiuką. Ryžiais kimštą tiesdavo kniūpsčią ant padėklo, pabarstydavo aplinkui ryžių ir dėdavo ant stalo (Kelmės, Šakių raj. Kitur taip buvo patiekiamos kimštos žąsys (Kelmės, Šiaulių raj.). Kalakutus, kad nesudegtų, suvyniodavo į kopūstų lapus ir kepdavo duonkepėse krosnyse. Velykoms virdavo dar ir šaltienos. Mūsų amžiaus ketvirtame dešimtmetyje kai kurie zanavykai pirmąją dieną ugnies visai nekurdavo, valgydavo jau Didįjį šeštadienį paruoštus valgius.
Velykų valgis buvo ir sūris. Zarasiškiai net spausdavo specialiai didelį velykinį sūrį su kmynais sakydavo, kad per Velykas sūrį reikia valgyti dėl to, jog jis primena ant Kristaus kapo užritintą akmenį (Zarasų raj. Imbrado apyl.), kad karvės būtų pieningesnės (Zarasų apyl.). Kepdavo ir velykinių pyragų, kartais iki 0,5 m aukščio. Tam anksčiau iš molio lipdydavo specialius indus „lakones”. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė. Buvo sakoma: „Kad kepamas pyragas gerai pečiuje keltųs, gaspadinė su tešla turi tris kartus apibėgti apie trobą”. Sriubos, t. y. velykiniai barščiai virti su kumpiu ir troškinti kopūstai, valgomi tik Vidurio Lietuvoje.
Perlojos apyl. iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti „Velykų gėrimą” midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį susmulkintų aviečių stiebelių, paskui įkrėsdavo medaus. Medui ištirpus ir skysčiui ataušus, leisdavo parūgti. Paskui gėrimą supilstydavo į butelius. Velykų midus būdavęs daromas rudenį arba žiemą nes išlaikytas esąs geresnis. Nusisekęs midus būdavęs rudos spalvos, tįsus, lipnus.
Sustoję ar suklaupę įprastinėse vietose prie stalo, kiek pasimelsdavo, kai kur dar pagiedodavo „Linksma diena mums nušvito” ir sėsdavo. Maldos dabar trumpesnės negu per Kūčias, nes dauguma grįžo ilgai meldęsi bažnyčioje. Kartais prieš pusryčius šeimininkas dar pašlakstydavo šventintu vandeniu (Joniškėlio apyl. tai darydavo varpų šluotele, Sudeikių apyl. tujos arba pušies šakele) ir peržegnodavo stalą. Tai vienur, tai kitur išgerdavo ir po gurkšnį šventinto vandens. Jei būdavo susipykę, vienas kito atsiprašydavo.
Pirmiausia suvalgydavo („atsigavėdavo”) kiaušinį. Daugelio tautų senuosiuose tikėjimuose kiaušinis gyvybės ir augimo simbolis. Juo puotas pradėdavo ir romėnai. Katalikams valgiai iš kiaušinių per pasninką buvo draudžiami. XII a. benedictio ovorum kiaušiniai pradėti Bažnyčios šventinti kaip Velykų valgis. Jie simbolizuoja perėjimą iš mirties būsenos į gyvenimą. Žemaitijoje per Velykų pusryčius po margutį visiems padalydavo tėvas, tuo tarpu Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje margutį kiekvienas pats pasirinkdavo ir vienas su kitu dauždavo: paprastai tėvas su vyresniais, motina su jaunesniais vaikais. Kartais margučius dalydavo motina. Kieno margutis stipresnis, tam ir metai bus laimingesni, tas ilgiau gyvens (Plokščiai). Šeimoje ne tiek svarbu, kas „kiužis”, o įrodymas, kad esi sumanesnis, įžvalgesnis, kad tavęs turės klausyti kaip stipresnio tas, kurio margutį tu sumušei (Nemunėlio Radviliškis).
Iš margučių lupimosi sprendė apie linų gerumą: jeigu margučiai Velykų ryte gerai lupasi, tai tais metais ir linai gerai užderės, gerai valysis, turės baltą stiprų pluoštą, o jeigu margučiai nesilupa, linai bus blogi, neužderės, bus nestiprūs, minant smuks po mintuvais (Dūkštas, Girkalnis, Surviliškis, Veiveriai, Veliuona.
Rečiau „atsigavėdavo” margučio skiltelėmis (Biržų, Ignalinos, Radviliškio, Rokiškio, Šilalės, Trakų, Utenos, Zarasų raj.). Kartais, be motinos, skilteles dalydavo ir tėvas arba kas kitas vyriausias šeimoje. Šudeikiečiai aiškino, jeigu kiekvienas gabaliuką paims į savo ranką, tuomet vėl visa šeima sulauks kitų Velykų. Skiltelėmis dalydavosi ir tuomet, jei visiems neužtekdavo po margutį. Kaip ir kalėdaitis per Kūčias, margutis simbolizuoja šeimos vienybę (Laukuvos apyl.).
Vienas pirmųjų Velykų valgių buvo ir duona su druska kad niekad jų nestigtų, kad šeimoje būtų stiprybė (Kapčiamiesčio, Pastrėvio apyl.).Štai kaip Velykų pusryčius 1990 m. prisiminė O. Gauriliūtė iš Skuodo: „Užstalėje nė vienas nesėdo, persižegnoję visi po lašelį paragaudavo švęsto vandens, tėvas šeimos galva peržegnodavo stalą. Nulupdavo vieną pašventintą margutį, ir mama supjaustydavo į tiek gabaliukų, kiek šeimos narių bei kitų sėdi už stalo. Pradėdavo valgyti nuo supjaustyto margučio. Pirmoje eilėje duodavo tėvui, antrą vyresniam, ir taip iš eilės iki. mažiausio, o paskutinį suvalgydavo pati. Valgė atsistoję, po to visi paimdavo po margutį, ir tik neapdužusį, o apdužusį suvalgęs būsiąs visais metais lepšis nevykėlis. Su sveikais margučiais visi šeimos nariai vienas su kitu mušdavosi. Kas sudaužydavo, tam ir margutis atitenka, ir būdavo nugalėtojas. Po to visi susėsdavo ir pradėdavo valgyti iš patiekalų kas kam patinka”.
Po pusryčių motina išdalydavo vaikams margučius po lygiai. Juokais sakydavo, kad čia kiškių ir Velykės dovanos, vakar važiavo su vežimu kiaušinių ir pabaliais pribarstė (Antazavė).
Kiti jau prie stalo pradėdavo daužynes. Iš kiaušinių spėdavo ir ateitį. Trakiškiai žiūrėjo, kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje geri metai, jei šone ir dar neapvali lauk negandų (Pastrėvio apyl.). Be to, margutį pasukdavo ir žiūrėdavo, į kur, kai jis sustos, atsisuks smaigalys: jei į pietus iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę šalta, jei į rytus sausa, į vakarus drėgna (Šiaulių raj. Pailių k.).
Palikdavo margučių ir inde ant stalo, kad turėtų ką dovanoti svečiams. Kai kas ant stalo palikdavo ir neprapjautą šventintos duonos kepalą, kad jos būtų visus metus.
Visiems papusryčiavus, vyresnieji paprastai nueidavo miegoti. Svečiuotis šią dieną nepriimta, tačiau Liškiavos apyl., jei kuriuose namuose būdavo nevaikštantis ligonis, nesvarbu, kad jis prižiūrėtas, pavalgydintas, kad visko turi, kiekviena kaimynų šeima jausdavo pareigą jį aplankyti. Dažniausiai moterys, močiutės ir motinos atnešdavo kokių nors lauktuvių, kurios galėtų pradžiuginti nelaimingąjį. Jeigu pasitaikydavo ligonis skurdesnėje šeimoje, atnešdavo maisto kiaušinių, pyrago, mėsos, jei turtingesnėje šventintą medalikėlį ar paveikslėlį. Jei ligonė buvo moteris, kaimynės ją stengdavosi pradžiuginti namie padaryta ar pirkta dovanėle skarele, kojinėmis. Lankytojų buvo laukiama, niekas nei jų, nei dovanų neatstumdavo.
Šventintų kiaušinių lukštus dažniausiai sumesdavo į ugnį, nes „ugnelė šventa ir guruliai nuo šventinio valgio šventi”. Tai buvo daroma: kad viščiukai, ančiukai, žąsiukai ir kiti maži naminiai paukšteliai lengviau ristųsi iš kiaušinių, greičiau pavasarį išeitų iš žemės pašalas, išmestų (išsišertų) žiemos plaukus gyvuliai, greičiau susprogtų medžiai ir kiti augalai, kad anksčiau pavasarį pradėtų kaltis jauna žolelė. Tik reta kuri šeimininkė margučių lukštus sulesindavo vištoms, kad jos būtų dėslesnės, ypač toms, kurias leis perėti (Kapčiamiesčio apyl.), užkasdavo giliai į savo lauko rėžį, kad ledai javų neišmuštų. Alytaus apyl. nunešdavo ant savo žemės rėžio ir užkasdavo ne tik kiaušinių lukštus, bet ir šventintos mėsos kauliukus nuo Velykų stalo, sakydavo, kad tai apsaugo „nuo ledų ir liūčių”.

MARGUČIŲ PUOKŠTĖ

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

Teta

Galima pasidaryti ir margučių puokštę. Tarkim, gaminant kokius patiekalus su kiaušiniais, neskelkite jų per pusę, o padarykite skylutes iš abiejų kiaušinio galų.Paskui burna išpuskite kiaušinio turinį (aišku, prieš tai kiaušinį nuplaukite). Turinį sunaudokite pagal paskirtį, o lukštus –  džiovinkite. Kai surinksite norimą lukštų/gėlyčių kiekį, paimkite “kanceriarinių” klijų ir įvairių prieskonių:kario, sezamo sėklų, arbatžolių, maltos paprikos, aguonų sėklyčių, v.ž. visą tai , ką galima priklijuoti ant kiaušinio.Patepkite lukštą klijais, užberkite prieskonių, kitas tarpas – klijų, po to -vėl kitokios spalvos prieskonių – kol nudažysite visą kiaušinį. 

Į vieną kiaušinio skylutę įbeskite medžio šakelę-kotas, į kitą –  džiovintą smilgą (pvz., iš kokios  džiovintos puokštės) arba iškirpkite iš spalvoto popieriaus gaidžio skiauterę ir įkiškitę į kitą skylutę kiaušinyje.

 Jokio nemalonaus kvapo nuo lukštų nėra, gražiai atrodo. Pernai pasidariau, tai šiemet dar gerai atrodo 🙂 Kuo spalvingesnių prieskonių turėsite, tuo margesni kiaušiniai bus. Jei turėsit visus reikiamus i”ngridientus”, pasigaminsit 5 “gėlių” puokštę per 1 valandą 🙂

Pabandykit, tikrai įdomiai ir ne banaliai atrodo 🙂 🙂

MARGUČIŲ DAŽYMAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 18 , reitingas: 4.94 iš 5)
Loading...

Teta

Jau anksčiau sakiau,kad rinktumėte svogūnų lūkštus, jei nepradėjote, tai iki Velykų dar yra laiko ir pradėkite rinkti. Saugiausias ir lengviausias būdas nusidažyti kiaušinius.Jums prireiks kiaušinių, svogūnų lūkštų, merliaus ar kokios kitos medžiagos gabaliuko, juodo paprasto/storo siūlo, ryžių,smulkių figūrinių makaronų, petražolių/salierų lapų (šviežių) ir fantazijos.

1. Paimkit nevirtą kiaušinį, įvairiom kryptim apviniokite jį juodu siūlu, bet kad būtų didesni  tarpai.Ant medžiagos gabalėlio sudėkite svogūnų lukštus, suvyniokite kiaušinį, galus užriškite.

2.Ant medžiagos gabalėlio sudėkite svogūnų lukštus, priberkite ryžių ar figūrinių makaronų (nevirtų), vandeniu sušlapinkite kiaušinį, pavoliokite po ryžius ar makaronus, suviniokite tuo medžiagos gabaleliu su lukštais, galus užriškite.

3. Nevirtą kiaušinį aplipdyti žaliais petražolių/salierų lapais, apvynioti medžiagos gabalėliu su svogūnų lūkštais, galus užriškite.

Visais atvejais svogūnų lukštai turi buti medžiagos gabaliuko viduje. Kiaušiniai dedami į šaltą vandenį, kuriame jau buvo išvirti svogūnų lukštai ir atšaldyta. Virti apie 10 min.,išėmus dėti į šaltą vandenį, išvynioti iš medžiagos, palaukti kol nudžius,patepti aliejumi -kad blizgėtų.

Aš sudedu margučius į pintą plokščią dubenėlį, jei turiu, papuošiu juos samanėlėm iš miško ar pataisais (tokia ilga žalia samana, kaip vijoklis)

Margučiu spalvų reikšmės

 mole  (past/copy)
 Nuo seno tikėta, kad jis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.
Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

 Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku, skutinėjo. Kiekvienuose namuose Velykoms kiaušinius dažydavo keletu spalvų: rusva (svogūnų lukštais), gelsvai žalia (skroblo žieve, beržo vantos lapais), geltona (ramunėlėmis, alksnio žirginiais, „vaščynu” iš avilių; Gervėčiai), pilkai žalia (šieno pakratomis, ąžuolo bei juodalksnio žievėmis, eglių viršūnių spurgomis, kerpėmis ir samanomis (įvairi, priklauso nuo rūšies), melsva (rugiagėlėmis), žalsva (bruknių lapais, rugių želmenimis (specialiai inde ant palangės pasiželdindavo avižų ar miežių), dilgėlėmis, burokėlių nuoviromis). Ypač buvo populiarūs juodi dažai iš juodalksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių  -viską drauge sumerkę, raugino 12 savaites. Žemaitijoje ir Dzūkijoje ąžuolo žievę mirkydavo su rūdimis.

 Dažų lygumas priklauso nuo lukšto švarumo. Todėl, prieš verdant, kiaušinius reikia rūpestingai nuplauti, o išvirtus, prieš dažymą „neapčiupinėti”, kad neprikibtų nešvarumų ar riebalų. Blogai dažyti ir šviežius kiaušinius reikia, kad jie būtų nemažiau kaip keturių dienų, o dar geriau savaitės ar dviejų. Ir augaliniai, ir pirktiniai dažai, kad nesitrintų, kiek pasūdomi „kad, jeigu tai būtų sriuba nevalgytum”, arba įpilama alūno. Kiaušiniai, prieš dedant juos į dažus, šiltame vandenyje kiek pašildomi. Išimti iš vandens turi apdžiūti, nes, jeigu į dažus pamerksime su nenudžiūvusia dė mele ar kabančiu lašu, tai ten liks palša dėmė. Kad nesutrūktų, kiaušiniai dedami į užvirintus, bet šiek tiek pastovėjusius (neverdančius) dažus. Išimti iš dažų kiaušiniai aptrinami nesūdytais kiaulės riebalais, o atšalę nužvilginami vilnone skiautele.
Meniškiausi raštuoti margučiai. Raštus ant pašildyto kiaušinio išrašydavo karštu vašku su mediniu pagaliuku, ant vinutės pasmeigtu vikio grūdu arba smeigtuko galvute. Margintojas arti savęs turi pasidėjęs indelį su karštu vašku arba lajumi. Kiaušinį laiko už galų vienoje rankoje. Iš pradžių marginami šonai, paskui galai. Raštą komponuoti lengviau ant mažų ir apvalių kiaušinių. Jis išdėstomas įvairiai: aplinkui visą kiaušinį (rūta, eglutė), apie jo dalį ir reketuku raštas iš vieno taško vedamas įvairiomis kryptimis.
Raštų svarbiausi elementai taškai ir į vieną galą plonėjantys brūkšneliai, primenantys pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairių įvairiausi ornamentai rūtų šakelės, saulutės.žvaigždutės, kryžmos, žalčiukai. Jie tarp savęs jungiami taškais ir vingeliais. Iš taškų dėliojamos kelių eilių linijos. Kad ir menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius, nors iš pirmo žvilgsnio daugelis atrodytų panašūs. Prityrusi margintoja išmargina iki pusšimčio ir daugiau skirtingų margučių. Jie apvedžiojami taškučių eilėmis ar rūtų šakelėmis tai saulės simbolis, kartais virstantis gėlės žiedu. Jis būdingas senosioms verpstėms, vėlesnių laikų keramikos dirbiniams, adinuke (haftu) siuvinėtiems siuviniams. Šis motyvas kiek kitaip buvo {audžiamas į juostas, rankšluosčius, lovatieses, iškalamas geležinėse kryžių viršūnėse.Tai vienas seniausiu ir pats populiariausias lietuvių liaudies meno motyvas. Prie senųjų raštų reikia priskirti ir žalčio, kartais vadinamo „skiltuvu” (Prienų raj. Stakliškių apyl.), ornamentą.
Marginant vašku, dažniausiai derinama juoda ir balta arba fono ir kiaušinio lukšto spalva. Dar pasitaiko raudonos ir baltos, žalios ir baltos, rudos ir geltonos, mėlynos ir geltonos spalvos derinių.
Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, ypač jų mėgstami saulutės, rečiau rūtos ir eglutės motyvai. Skutinėja margučius Žemaitijoje retai. Pasitaiko vietų, kur kiaušinių visai nedažo, įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai čia marginama vašku, skutinėjama.

Tarp seniausių raštų čia taip pat vyrauja saulutė, eglutė. Vėliau atsirado rūtos, stilizuotos našlaitės, paukščiai, ypač karveliai, be to, imta marginti dargi trimis spalvomis. Margučių marginimo paprotys geriausiai išliko Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Aukštaitijoje Joniškio, Kupiškio, Panevėžio, Rokiškio ir kituose rajonuose seniau margučių nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba kiaušinį apdėdavo svogūnų lukštais, žolynų lapeliais, aprišdavo skudurėliu ir dėdavo į dažus, t.y. margino dėmėmis. Vašku kiaušinius išrašydavo moterys, skutinėdavo vyrai. Nors apie suaugusius, kurie prisidėdavo prie šio darbo, buvo kalbama su švelnia pašaipėle, kaip apie keistuolius, tačiau ir su savotiška pagarba, kad jie moka gražiai išmarginti, išskutinėti (Antazavė). Be vašku išrašomų raštų, skutinėjo ir kitokius ornamentus eglutes, žvaigždutes, dantukus. Tik šie raštai smulkesni skutinėjimas tam teikia daugiau galimybių. Skutinėdavo skustuvu, kad ašmenys nevirpėtų, nes tuomet bus nelygus raštas. Vašku išrašytų margučių raštai artimesni tapybai, o skutinėtų grakštesni.
Margučių raštams turi įtakos meistro išradingumas, laiko dvasia, aplinka, tačiau labai svarbios ir tradicijos, todėl margučių raštai ilgaamžiai. Kompozicijai turi reikšmės ir kiaušinio forma. Margučiams būdingas aiškus, neperkrautas raštas, lygus fonas.
Labai mėgstama marginimo technika  -batika. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių lapeliais, karpinėliais ar panašiai, suvyniojamas į marlę, kojinės skiauteles, šiaip kokį skudurėlį, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Apvyniojama ir linais (Joniškėlis). Išėmus ir atvyniojus, ant margučio lieka įvairiausi raštai. Kiti, prieš merkdami kiaušinius į dažus, išrašydavo juos lašiniais, rainelėmis, apvarvindavo vašku nuo degančios žvakės.
Žinomi ir retesni marginimo būdai. Nuo 1921 m. iki aštuntojo dešimtmečio pradžios šakių raj. Kriūkų gyvenvietėje A. Gustfenė ant margučių skutinėjo apylinkės gyvenimo, dažniausiai satyrinius, vaizdelius. Beveik po visą Lietuvą nuo 1949 m. plito J. Sabaliausko ir jo dukterų (gyv. Vilkijos apyl., vėliau Garliavoje) mediniai margučiai. Jų tradiciniai raštai prilygsta geriausių Lietuvos margintojų darbams.
xxx Margučius virdavo Velykų šeštadienį ant šventinta ugnimi įkurtos viryklės. Vašku išrašinėti pradėdavo iš anksto, prieš keletą dienų, nes vašku buvo marginami žali kiaušiniai, ir nereikia bijoti, kad jie suges. Norint margučius išlaikyti ilgiau, juos reikia konservuoti. Daroma taip: margutis paimamas į kairę ranką taip, kad būtų storgaliu į viršų. Tuomet kiek į šalį nuo, viršaus parenkama mažiau raštuota vieta ir uždedama skardelė su apie 1,5 cm skersmens apskrita kiauryme. Kad skardelė neslankiotų, padedama truputį plastilino. Tvirtai suėmus margutį, skardelė prispaudžiama tos pačios rankos nykščiu bei smiliumi ir su adatos smaigaliu dešine ranka tol sukama prie skylutės kraštų, kol prapjaunamas lukštas. Tuomet rūpestingai, skutimosi peiliuku nukeliama išpjova ir su mažu šaukšteliu, padarytu iš skardelės, jį tartum grąžtą sukiojant, išvalomas margučio vidus, išlupama plėvelė. Galima margutį išplauti formalino skiediniu ir gerai išdžiovinti. Kevalą patartina pripildyti vaško, parafino ar gipso. Vaškas arba parafinas išlydomas ir pilamas po truputį per angelę į kevalą. Skystis skubiai, kol nesustingęs, teliūškuojamas, kad priliptų prie sienelių. Angelė užspaudžiama popieriaus skiaute ir nykščiu. Tuomet, užlašinus vaško arba lajaus, užklijuojama išpjova. Konservuojant gipsu, reikia gerai atitaikyti skiedinio tirštumą: jeigu bus per skystas nekietės, per tirštas suskaldys lukštą. Konservuoti margučiai sudedami angelėmis į apačią. Numatytus konservuoti kiaušinius patartina virti ne kietai. Prisimintina, kad nekonservuoti skystai virti margučiai anksčiau arba vėliau susprogsta.

TARKUOTŲ BULVIŲ CEPELINAI SU DUONA IR GRYBAIS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

Agurčikas 

Bulvių masę darome kaip įprasta, o įdaras toks: pakepinam juodą duoną (tik ne plykitą ir be obuolių džemo), kas nemėgsta juodos – galima Klaipedos ar panašios.  Įmetam svogūnų, įdedam smulkiai pjaustytus,virtus ir nuvarvintus/nusausintus grybus, dar truputį pakepinam, atšaldom ir darom cepelinus. Toliau- viskas kaip įprasta.  Nežmoniško skanumo ir neįprastas dalykėlis.Patikrinta

KASTINIS ir Lietuviškos Kulinarijos bibliografijos sąrašas

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 7 , reitingas: 3.43 iš 5)
Loading...

teta

 REIKIA: Pokelis tikro sviesto -tiks “Smetonos”; 1/2 l riebiausio kefyro,”Šaltibarščių” – netiks; Pasiimam tris dubenis: 2-didesni,1- kuriame gaminsi, mažesnis.I tuos didesnius įpili 1-šilto H20, 1-šalto H20. Stenkis, kad virtuvėje nebūtų skersvėjo ir pašalinių karštų/šaltų įrengimų(deganti orkaitė, atidarytas langas);

GAMINIMAS: I mažesnį dubenį įdedi kambario temperaturos sviestą, išlygini su mediniu šaukštu – kad sviestas nebutu gabaliuko formos, pili po kokius 2 valg.š.kefyro (pilk iš akies),trini -kefyras turi maišytis su sviestu; jei skiriasi pasukos-kišk į dubenį su šiltu H20.

Vėl pili kefyrą, trini,jei per minkštas mišinys – kiši į šalto H20 dubeni. Ir vėl, ir vėl, ir vėl tas pats per tą patį -kol susipils visas kefyras.

SVARBIAUSIAS MOMENTAS: jei išsiskiria pasukos(toks balsvas skystis) – kiši į šiltą H20,jei- per minkštas(suskystėja sviestas) kiši į šaltą H20. Bebaigiant kefyrą, reikia pasūdyti.

 GALIMI PRIESKONIAI: sutrintas česnakas, kmynai, kvapnieji/kartūs pipirai, smulkintas svogūnas, svogūnų laiškai. Man labiausiai patinka toks derinys: česnakas, kmynai, pipirai . Turėsi būti labai kantri – kai kada susisuka per 15-20 min, kai kada- ir per 1val.Paskui atšaldai šaldytuve, jei neturi kantrybės laukti -kišk į kamerą 10 min.Turi būti kremo pavidalo gaminys.

Valgyti su neluptom virtom bulvėm.

 

 

XXXXXX

LITERATŪRA APIE LIETUVIŲ VALGIUS IR GĖRIMUS

 Bibliografinė rodyklė (1523 – 2005)

1. Abaravičius A., Mikalauskaitė D. Kai kurių Aukštaitijos rajonų gyventojų mityba. //Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1983 ir 1984 metais. Vilnius, 1985.

2. Adomavičienė E. Kleckai.// Kraštotyra, 24 knyga. Vilnius, 1990.

3. Adomavičienė E. Krikštynos//Kraštotyra. Kaunas.1990

4. Agurkų laikraštis. Vilnius, 1999.

5. Andriuškevičius A. Užgavėnės Grūšlaukyje // Kraštotyra. Vilnius, 1969

 6. Arbačiauskienė L., Navickaitė J. Gaidės apylinkės kolūkiečių mityba.// Gaidės ir Rimšės apylinkės. Vilnius, 1969.

 7. Arbačiauskienė L. Mitybos papročiai. //Eržvilkas. Vilnius, 1970.

 8. Augustienė V. Tinkama dieta – sveikata. Vilnius, 1991.

 9. Augutienė I. Žemaičių Kalvarijos apylinkės gyventojų mityba.// Žemaičių praeitis, t. 3.Vilnius, 1994.

10. Aš nevalgau nieko, kas gyva. 286 receptai. Vilnius, 1992.

11. Bagdonas S. Daržovių, uogų, vaisių ir grybų konservavimas. Kaunas, 1935.

12. Balčiūnas Kęstutis. Būdingesni maisto gaminimo būdai ir maitinimasis Kvėdarnos apylinkėje//Kraštotyra. Vilnius. 1975.

13. Baliūnaitė – Petrauskienė A. Dabartinis kolūkiečių maistas Kvėdarnos apylinkėje. //Kraštotyra, 19 knyga. Vilnius, 1985.

14. Balys J. Karvojus. //Lietuvių enciklopedija, t. 2 Boston, 1975.

 15. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.

16. Banguolis P. /Budreckas¬ Budrys P. Užgavėnių tradiciniai papročiai Žemaičiuose // Trimitas. Nr. 8. Kaunas, 1936

17. Banaitis J. Vaisių ir daržovių perdirbimas. Vilnius, 1956.

18. Baranauskienė M. Prieskoniniai augalai. Kaunas, 1995.

19. Baužienė B. Pėrmuoji kuošė. //Žemaitiu laikraštis, Nr.1. Palanga, 1993.

 20. Bernatonis J., Brundzienė K. Pienas ir pieniškas maistas. Vilnius, 1966.

21. Binkauskienė E. Kepiniai. Vilnius, 1977.

 22. Braškių laikraštis. Vilnius, 1999.

 23. Brundzienė K. Viskas iš obuolių. Vilnius, 1971.

24. Bružas K. Apie senovinės žiemos (Užgavėnių) tradicijas Varduvos apylinkėje // Kraštotyra. Kn. 9, Vilnius, 1970

25. Būdingesni maisto gaminimo būdai ir maitinimasis Kvėdarnos apylinkėje.// Kraštotyra. Vilnius, 1975.

26. Budreckas P. Užgavėnių ir Pelenijos papročiai // Jaunoji karta. Nr. 8. Kaunas, 1936

27. Budrienė V. Sriubos. Vilnius, 1998.

28. Budrytė Z. Įdomus saiko matas// Kraštotyra. Vilnius, 1967

 29. Bulvių laikraštis. Vilnius, 1999.

30. Cimbolaitienė – Galvydytė E. Tradicinis valstiečių maistas.// Sintautai. Vilnius, 1996.

31. Čepienė I. Vestuvių papročiai // Kražiai. Vilnius, 1993

32. Cilvinaitė M. Vestuvės Upynos apylinkėje // Gimtasai kraštas. Nr.1. Šiauliai,1935

 33. Čilvinaitė M. Blogmetis Upynos apylinkėje.// Gimtasai kraštas, Nr. 1. Šiauliai, 1936.

 34. Čilvinaitė M. Laidotuvių papročiai // Gimtasai kraštas. Nr. 2. Šiauliai,1940

 35. Čilvinaitė M. Piršlybų papročiai // Eržvilkas. Vilnius, 1970

36. Čerbulėnas K. Žvejyba Onuškio apylinkėse. //Kraštotyra. Vilnius, 1977.

37. Dabartinis maistas.// Dubingiai. Vilnius, 1971.

38. Dagys V. Aludarystė Šiaurės rytų Lietuvoje.// Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. Vilnius, 1981.

 39. Dagys V. Salyklinis alus.// Ekonominė ir istorinė – etnografinė Joniškėlio apylinkės charakteristika. Vilnius, 1980

40. Dagys V. Salyklinis alus Pašvitinio apylinkėje.//Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais. Vilnius, 1983.

41. Dagys V. Darau savo alų. Kaunas, 2000.

42. Daniliauskas A. Šiaurės rytų Lietuvos pramonės darbininkų materialinė kultūra. Vilnius, 1970.

43. Daniliauskas A. XX amžiaus 4-jo dešimtmečio Lietuvos miestietijos vidutiniųjų sluoksnių mitybos etnografinis tyrimas. //Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 m. Vilnius, 1974.

 44. Daniliauskas A. Kauno darbininkų mityba 1940-1970 metais. //Lietuvos istorijos metraštis 1974 metais. Vilnius, 1976.

 45. Daniliauskas A. Lietuvos miestų gyventojų materialinė kultūra XX amžiuje. Vilnius, 1978.

46. Daržovės. Vilnius, 1999.

 47. Daržovių valgiai. 1200 geriausių patiekalų iš daržovių. Vilnius, 1997

48. Daugirdaitė-Sruogienė V. Žemaičių bajorų ūkis I pusėje XIX šimtmečio.//Senovė, T.4. Kaunas, 1938

49. Daukantas S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius, 1988,

50. Daukšienė V. Gaspadėniems: kepkem dounelė patys. Meižinee papluotelee. Pyrags. // Žemaitiu laikraštis, Nr. 4. Mosėdis, 1993.

 51. Daunys St. Kai kurių maisto produktų gaminimas.// Gimtasai kraštas, Nr.31. Šiauliai, 1943.

52. Demereckis B. Lietuvių tauta. T. 1, Vilnius, 1907

53. Didžioji kulinarijos enciklopedija. Vilnius, 1999.

54. Dirvianskis V. Užgavėnės Žemaičiuose // Krivulė. Nr. 4. Kaunas, 1952

55. Didžiulienė L. – Žmona. Lietuvos gaspadinė. Tilžė, 1893.

56. Drąsutienė E. Konservavimas. Vilnius, 1967.

57. Drąsutienė E. ir kolektyvas. Valgių gaminimas. Vilnius, 1967.

 58. Drąsutienė E. Viskas iš bekono. Vilnius, 1997.

59. Druto N. Kuchnia litewska. Warszawa, 1987.

 60. Dubinski P. Zbior prawi przywilejow miastu stolecznemu W.X.L. Wilnowi nadanych. Wilno, 1788.

61. Dulaitienė – Glemžaitė E. Kupiškėnų senovė. Vilnius, 1958.

62. Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų). Vilnius, 1963. 63. Dundulienė P. Duona lietuvių buityje ir papročiuose. Kaunas, 1989.

 64. Dundulienė P. Lietuvių šventės, papročiai, apeigos. Vilnius, 1991.

 65. Dundulienė P. Lietuvių etnologija. Vilnius, 1991.

 66. Duonos kepimas kaime. //Panevėžiškiai šneka. Panevėžys, 1989.

67. Dusburgietis S. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 1976.

68. Endriekaatė A. Pusmarškuonė kuošė.// Žemaitija. Klaipėda, 1993.

69. Fromas-Gužutis A. Baisioji gadynė. Vilnius, 1955

70. Galdėkienė A. Mamunelės struovu neožmėrši. //A mon sakaa, Nr. 1. Palanga, 1992.

71. Galkienė F. Stalų serviravimas. Vilnius, 1974.

72. Gardumynai iš bulvių. Vilnius, 1999.

73. Gedgaudaitė R. Šiaurės Žemaitijos valstiečių maistas.// Kraštotyra, knyga 12. Vilnius, 1981.

 74. Gedvilienė E. Kou valgė mūsa senuolee.// Žemaitiu laikraštis, Nr. 1. Mosėdis, 1990.

75. Geriausi “Šeimininkės” receptai. Kaunas, 2001.

76. Geras skonis.// Kulinarinis žurnalas, Vilnius, 1997-2003.

77. Gero apetito linki aukštaičiai. Gero apetito linki žemaičiai.// Liaudies kultūra, Nr. 1. Vilnius, 1992.

78. Girčius P. Prie Ašvos upelio. Švėkšna, Čikaga, 1974.

 79. Greble V. Darba un sadzīves ieražas // Latviešu etnogrāfija. Rīga, 1969.

80. Grybų valgiai. Kaunas, 1999.

81. Grudzinskas L. Sulos ąsotis. //Lietuvos aidas, Nr. 3. Vilnius, 1993.

82. Grudzinskas L. Gavėnios valgiai. //Valančiukas, Nr.3. Vilnius, 1993.

83. Grudzinskas L. Kadagio dūmas skilandžio gardumui. //Lietuvos aidas, Nr. 2. Vilnius, 1994. 84. Grudzinskas L. Velykų rytą lelija pražydo.// Kviečiu prie stalo, Nr. 4. Vilnius, 2001.

85. Grudzinskas L. Uogelė mergelė Indrajos dukrelė. //Kviečiu prie stalo, Nr. 4. Vilnius, 2001. 86. Grudzinskas L. Žvaigždėtoj girioj papartis pražydo.// Kviečiu prie stalo, Nr. 6. Vilnius, 2001. 87. Gufrienė A. Žemaitiškos košės – skanus valgis.// Ūkininko patarėjas, Nr. 3. Kaunas, 1942.

 88. Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 1991.

 89. Imbrasiene B. Lithuanian Traditional Foods. Vilnius, Baltos lankos, 1998.

 90. Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. T. 2, Roma, 1986.

 91. Jablonskiai B. ir J. Žemaičių košės. //Kraštotyra. Vilnius, 1975.

92. Jablonskis I. Budrių kaimas. Vilnius, 1993.

93. Jablonskis K. Apie XVI amžiaus ūkininkų alaus apeigas // Praeitis. Kaunas, 1933

94. Jablonskis K. Archyvinės smulkmenos. Praeitis. Kaunas, 1933. T. 2.

95. Jacėnaitė G. Velykos Kuršėnuose // Liaudies kūryba. Nr. 2. Vilnius,1991

96. Janczynowski A. Žmudz i žmudini.// Ziemia, N22,23,24,25. Warszawa, 1910

97. Janny de Moor, Nico de Rooij. European Cookery. Tradition and Innovation. 2004 Dutch Culinary Art Foundation/L' Europe a' Table & Booksurge Europe

98. Jaskytė K. Valgiai ir gėrimai. //Batakių apylinkėse. Kaunas, 1991.

99. Jašinskytė¬ Letukienė N. Piršlybos Šilalės apylinkėse // Kraštotyra. Vilnius, 1971

100. Jazukevičius P. ir kolektyvas. Viskas iš grikių. Vilnius, 1998.

101. J. S. Mūsų valgiai.// Aušra, Nr. 1, 9, 31. Seinai, 1979.

102. Jucevicz L. Žemaitijos bruožai. Wilno, 1840.

103. Jucevicz L. Wspomnienia Žmudzi. Wilno, 1842.

104. Jucevicz L. Litwa. Wilno, 1846.

105. Juciūtė E. Švėkšniškių papročiai .//Švėkšna. Čikaga, 1974

106. Juodienė V. Kulinarija. Vilnius, 1969.

107. Juknevičius P., Imbrasienė B. Alaus darymas. //Liaudies kultūra, Nr. 3. Vilnius, 1995

 108. Jūrevičiūtė R. Apie kai kuriuos maisto gaminimo būdus ir maitinimasi. //Mūsų kraštas, Nr. 1. Vilnius, 1993.

109. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. Vilnius, 1976.

110. Kačkus B. Medžiotojo vaišės. Vilnius, 1987.

111. Kačkus B. Medžiotojo vaišės. Gėrimai. Vilnius, 1994.

112. Kaip patiems pasigaminti krupniko, karčiosios degtinės, likerio, užpiltinės ir šiaip įvairių gėrimų. Kaunas, 1935.

113. Kalendorius arba metskajtlius ukiszkasis…, Vilniuje, 1862

114. Kareivių virėjas. Kaunas, 1932.

 115. Karvojus. Kraštotyra. Vilnius, 1967.

116. Karšti daržovių patiekalai. Vilnius, 1999.

 117. Karšti vištienos patiekalai. Vilnius, 1999.

118. Katkus M. Balanos gadynė. Vilnius, 1989.

119. Ką valgome. Kaunas, 1935.

120. Ką valgo sveikuoliai. Kaunas, 1993.

121. Kepimo džiaugsmai. Vilnius, 1999.

122. Kepsniai, troškiniai ir užkandžiai. Vilnius, 2001.

 123. Kėdaitis ¬Kėdavičius K. Užgavėnės // Gimtasai kraštas. Nr. 1¬2.Šiauliai, 1941

 124. Kibort J. Žmuidckie prawo bartniczne.// Wisla, T.7. Warszawa, 1893.

125. Kiseleva V.B. Vaikų virtuvėlė. 346 patiekalai. Kaunas, 1940.

126. Klevečkaitė I. Velykos Lietuvoje.// Kviečiu prie stalo, Nr. 4. Vilnius, 2001.

127. Konditerija. Vilnius, 1999.

128. Kondrackienė J. Dietinė mityba. Vilnius, 1979.

129. Kokteiliai su alkoholiniais gėrimais. Vilnius, 1993.

130. Kojelavičius – Vijūkas A. Lietuvos istorija. Vilnius, 1989.

131. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1989.

 132. Končius I. Dar apie lietuviškus valgius. Vilnius, 1996.

133. Kontrimas J. Obuolių sūris Lietuvoje.// Kraštotyra, 24 knyga. Vilnius, 1990.

 134. Kontrimas J. Sultys. Vilnius,1972.

135. von Kotzebue A. Preussens altere Geschichte. Konigsberg, 1789.

136. Kraszewski J. Wilno od paczatkow jego do roku 1750, t. I – IV. Wilno, 1835-1841.

137. Kriauza A. Duonos kepimas Kupiškio apylinkėse. //Gimtasai kraštas, Nr.30. Šiauliai, 1942. 138. Kriauza A. Mūsų senovės valgiai ir valgymas kupiškėnuose. //Gimtasai kraštas, Nr. 31. Šiauliai, 1943.

139. Krigier K., Ratusz K., Swiderska E., Traczyk B. Zvyczaje kulinarne wsi Punskej. //Kultura wsi Punskej. Warszawa, 1987.

140. Kriščiūnas J. Gėrimai iš medaus. Kaunas, 1935.

141. Kriščiūnas J. Lietuviškos ir kitos giros. Kaunas, 1933.

142. Kriščiūnas J. Namų darbo likeriai, saldžiosios ir karčiosios. Kaunas, 1935.

143. Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius, 1993.

144. Kulikauskienė J. Viskas apie česnaką. Vilnius, 1994.

 145. Kulikauskienė J. Viskas apie svogūną. Vilnius, 1994.

146. Kvedaras J. Maistas ir valgių gaminimas. Kaunas, 1925.

 147. Kviečiu prie stalo.// Žurnalai apie maistą. Vilnius, 1967 – 2003.

148. Lasicius J. De diis Samagitarum. Basileae, 1615.

149. Lašas Vl. Vitaminai ir jų išlaikymas. Vilnius, 1959.

 150. Lauko kepsniai, padažai ir salotos. Vilnius, 2001.

 151. Levickaitė – Balienė J. Valstietės darbai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. //Upytė. Vilnius, 1986.

152. Liegutė E. Iš dzūkų močiutės virtuvės.// Lietuvos aidas, 1992 01 28. 153. Liegutė E. Iš dzūkų močiutės virtuvės.// Lietuvos aidas, 1993 03 12.

 154. Liegutė E. Socyk, Dzieve! //Lietuvos aidas, 1993 11 30.

155. Liegutė E. Širdzingai prašau! //Lietuvos aidas, 1994 01 26

 156. Liegutė E. Didžiosios savaitės stalas.// Lietuvos aidas, 1994 03 26.

157. Lietuvių valgiai. Vilnius, 1983.

 158. Lietuviški valgiai.// Kolūkiečių kalendorius. Vilnius, 1983.

159. Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės. Vilnius, 1981.

160. Lietuvos statutas 1588 m. Vilnius, 1995.

 161. Luchtanas A. Maisto gamyba geležies amžiuje. //Kviečiu prie stalo, Nr.4. Vilnius, 2001. 162. Maisto gamybos technologija. Vilnius, 1977.

163. Malachovec E. Didžioji virėja. Klaipėda, 1935.

164. Maslovas L. Kulinarija. Vilnius, 1959.

165. Mažiulis A. Duona tautotyroje. //Lietuvių enciklopedija, t. 5. Boston, 1955.

166. Mažiulis A. Medus. //Lietuvių enciklopedija, t. 18. Boston, 1959.

167. Mažiulis A. Mėsa. //Lietuvių enciklopedija, t. 18. Boston, 1959.

168. Mėsos ir jos produktų gamybos technologija. Vilnius, 1974.

169. Merkienė R. Grigiškių bandomojo popieriaus kombinato darbininkų buitis ir kultūra.// Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. Vilnius, 1966.

170. Mickevičius A. Ponas Tadas. //Eilėraščiai, poemos. Vilnius, 1987.

171. Mickevičius E. Padažų magija. Kaunas, 2000

172. Mickevičius J. Žemaičių vestuvės // Mūsų tautosaka. T. 7. Kaunas. 1933

 173. Mickevičius J. Žemaičių krikštynos // Tautosakos darbai. T. 1. Kaunas,1935

174. Mickevičius J. Senovės pieno ūkis Žemaičių krašte. // Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1938 175. Midaus darymas. //Tėvynės sargas, Nr. 2-3. 1902.

176. Mikalauskas V. Taupioji šeimininkė. I tomas. Vilnius, 1999.

177. Mikalauskas V. Taupioji šeimininkė. II tomas. Vilnius, 1999.

178. Mikalauskienė D. Sveikos mitybos paslaptys. Vilnius, 1960.

179. Mikučionienė D., Sirtautaitė S., Pilipaitis B., Paulauskienė A. Kulinarija. Vilnius, 1999.

180. Milius V. Lietuvių valstiečių maistas XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. //Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 2. Vilnius, 1959.

181. Milius V. Raseinių apskrities valstiečių maisto aprašas.// Fiziologijos ir biochemijos klausimai. Vilnius, 1962.

182. Milius V. (paruošė). J. Stanskio Raseinių apskrities valstiečių maisto aprašas // Fiziologijos ir biochemijos klausimai. Vilnius., 1962

 183. Milius V. Maistas ir namų apyvokos daiktai. //Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964. 184. Milius V. Apie maistą. //Dieveniškės. Vilnius, 1968.

185. Milius V. Šačių apylinkės valstiečių maistas. //Kraštotyra. Vilnius, 1969.

186. Milius V. Vardinės // Kraštotyra. Vilnius, 1971

187. Milius V. Mitybos tradicijos ir naujovės.// Kernavė. Vilnius, 1972.

188. Milius V. Klaipėdiečių maistas. //Tarybinės Klaipėdos istorijos klausimai. Vilnius, 1977.

189. Milius V. Mėsos produktų konservavimo būdai. //Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė medžiaga. Rumpiškės, 1982.

 190. Milius V. Lietuvių mitybos ypatumai. //Lietuvių valgiai. Vilnius, 1983.

191. Milius V. Tradicinis kvėdarniškių maistas. //Kraštotyra, 19 knyga. Vilnius, 1989.

192. Milius V. Rytų dzūkų maistas XX a. pirmoje pusėje.// Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. Vilnius, 1989.

193. Milius V. Kūčių stalas.// Šeima, Nr.12. Vilnius, 1989.

194. Mėlios V. Viedaraa. //Amon sakaa. Palanga, 1992 02 18.

195. Miliuvienė M. Nauji reiškiniai Žemaitijos kaimo gyventojų mityboje. //Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. Vilnius, 1981.

196. Miliuvienė M. Kaimo gyventojų mityba.// Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas. Vilnius, 1981.

197. Miliuvienė M. Žemaitijos kaimo gyventojų mitybos režimas. //Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais. Vilnius, 1983.

198. Miliuvienė M. Kaimo gyventojų mityba.// Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas. Vilnius, 1985.

199. Miliuvienė M. Tradicijos ir naujovės dabartinėje Aukštaitijos kaimo gyventojų mityboje. //Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1983 ir 1984 metais. Vilnius, 1985.

200. Misevičienė V. Darbo dainos. Kalendorinių apeigų dainos // Lietuvių liaudies dainų katalogas. Vilnius, 1972

201. Misius K. Šv. Velykų išvakarės Nemakščiuose XIX a. -1932 m. // Liaudies kūryba. Nr. 2. 1995

 202. Modernioji virėja. I dalis. Žuvų valgiai. Kaunas, 1940.

 203. Modernioji virėja, II dalis. Mėsos valgiai .Kaunas,1940.

204. Modernioji virėja. III dalis. Saldieji valgiai. Kaunas, 1940.

205. Modernioji virėja. IV dalis. Daržovių ir vegetariniai valgiai. 205 receptai. Kaunas, 1940.

206. Modernioji virėja. V dalis. Kepiniai. Kaunas, 1940.

207. Modernioji virėja, VI dalis, Gėrimai. Kaunas, 1940.

208. Morkūnas V. Eržvilkas. Vilnius, 1970

209. Morkūnas V. Nuo tamsos ligi tamsos. Žemės ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919–1940 metais. Vilnius, 1977.

 210. Muralis V. Košės. Vilnius, 1997.

211. Nainienė J. Žemaičiai. Kaunas,1935.

212. Naminių paukščių laikraštis. Vilnius, 1999.

 213. Naminės ir antpilai. Vilnius, 1998.

214. Namų ūkio enciklopedija. Vilnius, 1987.

215. Namų ūkio enciklopedija. Vilnius, 1990.

 216. Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms. Kaunas. 1937.

 217. Narbutt T. Dzieje starožytne narodu litewskiego, T. I – IX. Wilno, 1835-1841.

 218. Navickaitė J. Valstiečių darbo diena ir mitybos režimas. //Kraštotyra. Vilnius, 1966.

219. Nezabitauskis L. Talkos Žemaičiuose. // Tautosaka, Kaunas, 1935

 220. Notizen von Preussen mit besonderer Rucksicht auf die Provinz Littauen. Konigsberg, 1795.

221. Obrzęd pogrzebowy Žmudzinów // Pryjaciel Domowy. Nr. 1. Lwów, 1851

222. Olupe E. Latviešu gadskārtas ieražas. Rīga, 1992.

 223. Patarimai jaunai šeimininkei. Vilnius, 1981.

 224. Pažangi šeimininkė. Kaunas, 1932.

225. Pakalniškis A. Šienapjūtė Žemaičiuose. // Sėja, Nr.3-4, Chicago, 1964.

226. Pakalniškis A. Taip maitinosi mūsų tėvai. //Aidai, Nr. 2. Brooklyn, 1965.

227. Pakalniškis A. Vakarojimai Žemaičiuose, // Aidai, Nr.8, Brooklyn, 1968.

 228. Pakalniškis A. Talkos Žemaičiuose dvidešimtojo amžiaus pradžioje. // Aidai, Nr.9, Brooklyn, 1974.

 229. Pakalniškis A. Vestuvės Žemaičiuose // Aidai. Nr. 8. Brooklyn, 1975

 230. Pakalniškis A. Žemaičiai. // Etnografija. Chicago, 1977.

231. Pakalniškis A. Plungė. Chicago, 1980.

232. Paragaukite.// Žurnalai apie valgių gamyba. Vilnius, 1996 –2003.

233. Paštetai ir sumuštiniai. Vilnius, 1999.

234. Patarimai jaunai šeimininkei. Vilnius, 1981.

 235. Patiekalai su svogūnais ir česnakais. Vilnius, 1999.

236. Paukštytė R. Gimtuvių papročiai // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992

237. Pažarauskienė J. Žemės ūkio produktų technologija. Vilnius, 1969.

238. Petrauskienė A. Dabartinis kolūkiečių maistas. //Kraštotyra, 13 knyga. Vilnius, 1981.

239. Petrulis J. Kaimo istorija ir būtovė.// Gimtasai kraštas, Nr. 1-2. Šiauliai, 1941.

 240. Petrulis J. Kai kurie tradiciniai kupiškėnų ingeidžio ir pramogų valgiai.// Kraštotyra. Vilnius, 1971.

241. Petrulis J. Alus.// Kraštotyra. Vilnius, 1975.

 242. Piršlybos ir vestuvės // Vasaros darbai. Nr. 1. Vilnius, 1910

243. Puodeli, virk! Nr. 1-12. //Žurnalai apie valgių gamyba. Kaunas, 1996.

244. Pomidorų laikraštis. Vilnius, 1999.

245. Prätorius Matthäus. Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne, herausgegeben von Dr. W. Pierson, Berlin, 1871.

246. Prieskonių laikraštis. Vilnius, 1999.

 247. Pupienis A. Bitininkystė.// Kražiai, Vilnius, 1993.

248. Puronas V. Nuo mamuto iki cepelinų. Vilnius, 1999. (paskvilinė populistinė rašliava, rašyta žmogaus, nieko neišmanančio apie Lietuvos valgių istoriją, vystymąsi, gamybos technologiją. Šioje rašliavoje vienintelis daugmaž tikresnis dalykas – išvietės ir tuštinimasis, – Lietuvos humoristai be antro galo taip ir neapsieina…)

249. Purvinienė B. Šalti patiekalai ir gėrimai. Vilnius, 1971.

 250. Purvinienė B. Valgiai iš paukštienos ir kiaušinių. Vilnius, 1978.

251. Pušaitė M. Užgavėnių Kotrė Žemaičiuose // Naujoji Romuva. Nr. 113. Kaunas,1933

 252. Račiūnienė E. Šventinis stalas. Vilnius, 1978.

 253. Račiūnienė E. Sau ir svečiams. Vilnius, 1989.

 254. Račiūnienė E. Virtuvė ir švenčių stalas. Vilnius, 1996.

255. Radoszewski A. B. Obrządki wesela na Žmudzi (Pódług podan gminu) // Muzeum Domowe. Nr. 35. Warszawa, 1836

256. Radvila Našlaitėlis Mikalojus Kristupas. Kelionė į Jeruzalę. Vilnius, 1586 m.

257. Rekašius J. Tradiciniai Varnių apylinkės XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios valstiečių valgiai.// Kraštotyra. Vilnius, 1970.

258. Ryszkiewicz J. Na Žmujdzi. // Besiada Literacka, T.1 Nr. 1,2,3, T. 54 Nr. 36,37,38,39,40. Warszawa, 1920.

259. Rimkus V. Užmiršta liaudies meno šaka. //Kultūros barai, Nr. 11. Vilnius, 1970.

260. Rugienė V. Firminis patiekalas. Receptai, kurių nerasite kulinarinėse knygose. Vilnius, 1991.

261. Rutkauskienė B. Mūsų valgiai. Vilnius, 1971.

 262. Rutkauskienė B. Grybų valgiai. Utena, 1998.

263. Ruseckas P. Baudžiava. Atsiminimai, padavimai legendos. Kaunas, 1936.

264. Ruzgienė R. Daržovės. Vilnius, 1993.

 265. Sakas A.V. Bulvių valgiai. 1500 patiekalų. „Melita“. Klaipėda, 1997.

266. Sakas A.V. “Carotino”. Gamtos dovanos Jūsų stalui, turtingos karotino ir vitamino E. Receptų rinkinys. Vilnius, 1997.

267. Sakas A. V. Sodininkų pokyliai su “Gubernijos” alumi. Klaipėda, 1997.

 268. Sakas A. V. Velykų valgiai. //Paragaukite, Nr. 3. Vilnius, 1997.

269. Sakas A. V. Gydomieji ir dietiniai valgiai su kviečių gemalų dribsniais. Klaipėda, 1998.

 270. Sakas A. V. Lietuviai neturėtų didžiuotis vien tik tradiciniais cepelinais.// Laikraštis “Lietuvos rytas”, Nr. 11, 1999 01 15. 271.

Sakas A. V. Karvojus – meilės valgis. //Laikraštis “Klaipėda” , 2000 02 19.

 272. Sakas A. V. Mažytė ponių laimė.// Laikraštis “Klaipėda”, 2000 03 18.

 273. Sakas A. V. Totoriškas bifšteksas.//Laikraštis “ Klaipėda”, 2000 03 18.

274. Sakas A. V. Kas ta Velykų boba? // Laikraštis “Klaipėda”, 2000 04 15.

 275. Sakas A. V. Šaltsriubė – grožio, lieknumo ir sveikatos maistas. //Laikraštis “Klaipėda”, 2000 04 29.

276. Sakas A. V. Klaipėdiečių valgiai.// Laikraštis “Klaipėda”, 2000 04 29.

277. Sakas A. V. Saldumynų mėgėjas? Nepaleisk jo… //Laikraštis “Klaipėda”, 2000 09 06.

278. Sakas A. V. Ar moka lietuviai gerti kavą? //Laikraštis “Klaipėda”, 2000 10 12.

279. Sakas A. V. Kaip išsikepti kalėdinį kalakutą. //Laikraštis “Vakarų ekspresas”, 2000 12 18.

280. Sakas A. V. Kūčių vakaro vilionės su senovinių meduolių receptais. // Laikraštis “Klaipėda”,2000 12 20.

 281. Sakas A. V. Ar moka lietuviai gerti arbatą ?// Laikraštis “Vakarų ekspresas”, 2001 01 18.

 282. Sakas A. V. Kinų virtuvės dienos Vėtrungės “IKI” parduotuvėse. //Laikraštis “Klaipėda”, 2002.03.29

283. Sakas A. V. Kinų virtuvės vilionės Klaipėdoje.// Laikraštis “Vakarų ekspresas”. 2002.03.30

 284. Sakas A. V. Klaipėdiečių valgiai. //Baltija. Nr.1. Klaipėda, 2003.

285. Sakas A. V. Žemaičių bajorų valgiai. //Laikraštis “Plungės žinios”. 2003. 01. 29

286. Sakas A. V. Kalakutiena – šiandienos maisto produktas.// Laikraštis “Klaipėda”. 2003. 03.22

 287. Sakas A. V. Iš senovės lietuvių svaigiųjų gėrimų istorijos.// Laikraštis “Vakarų ekspresas”, 2001 02 20 – 2001 02 29.

288. Sakas A.V. Lietuvos degtinės istorija. //Internetinė svetainė „HBH Juozo alus.lt“, 2002.

289. Sakas A.V. Lietuvos svaigieji gėrimai nuo XVI amžiaus.// Internetinė svetainė „HBH Juozo alus.lt“, 2002.

290. Sakas A.V. Varnų lietuviai niekada nevalgė. //Internetinė svetainė „Meniu.lt“., 2003 liepa.

291. Sakas A.V. Nei Trakuose, nei Vilniuje tikrų kybynų nėra.// Internetinė svetainė „Meniu.lt“, 2003, liepa.

292. Sakas A.V. Kodėl Šventasis Laurynas Lietuvos virėjų negloboja. //Internetinė svetainė „Meniu.lt“, 2003 liepa.

293. Sakas A.V. Raidės ant arbatos pakelių.// Internetinė svetainė „Meniu.lt“, 2003 liepa.

 294. Sakas A.V. Girą gerti sveika.//Internetinė svetainė, „Patiekalai.lt“, 2004-09-12.

295. Sakas A.V. Lietuvos degtinės istorija.// Internetinė svetainė, „Patiekalai.lt“, 2004-09-12.

296. Sakas A.V. Ir žemaičiai, ir lietuviai pieno produktų gaminti nebemoka.// Internetinė svetainė, „Patiekalai.lt“, 2004

297. Sakas A.V. Pipirai ir pupos.// Internetinė svetainė, „Patiekalai.lt“, 2004-09-12.

298. Sakas A.V. Kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai.// Internetinė svetainė, „Patiekalai.lt“, 2004-09-12.

299. Sakas A.V. Senovėje lietuviai garsėjo savo puotomis.// Internetinė svetainė, „Alutis.lt“, 2004-11-10

300. Sakas A.V. Kaip teisingai patiekti svaigiuosius gėrimus.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

 301. Sakas A.V. Kas yra baro gėrimai.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

302. Sakas A.V. Girą gerti sveika arba kuo malšinti troškulį.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

303. Sakas A.V. Lietuviškų girų rūšys nuo XVI amžiaus.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

304. Sakas A.V.Ar moka  lietuviai gerti arbatą. //Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

305. Sakas A.V.Būtina informacija apie arbatą.//Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

 306. Sakas A.V. Lietuviškų pieno produktų gaminti nebemoka.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

307. Sakas A.V. Kalakutus penėdavo riešutais ir girdydavo raudonu vynu.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

308. Sakas A.V. Perspektyvus verslas – elnininkystė.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

309. Sakas A.V. Kalakutiena šiandienos maisto produktas.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

310. Sakas A.V.Senovės klaipėdiečių patiekalai.//Internetinė svetainė „Meniu.lt“, 2005-04-20.

311. Sakas A.V. Kada bus pradėtos skirti paprikos nuo pipirų.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

312. Sakas A.V. Kas yra blynai blyneliai ir sklindžiai.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

313. Sakas A.V. Svarbios žinios norintiems išmanyti apie kulinariją. I dalis.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

314. Sakas A.V. Svarbios žinios norintiems išmanyti apie kulinariją. II dalis.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

315. Sakas A.V. Svarbios žinios norintiems išmanyti apie kulinariją. III dalis.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04

316.Sakas A.V. Bajoriška Šventųjų Kalėdų puota./Internetinė svetainė, „Meniu.lt“,2005-04-20.

317.Sakas A.V.Varnų lietuviai niekada nevalgė.// Internetinė svetainė „Meniu.lt“, 2005-04-20.

 318. Sakas A.V. Kodėl šventasis Laurynas Lietuvos virėjų negloboja. I –II dalis..// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-04-20.

319. Sakas A.V.Lietuvos kulinarinio paveldo problemos.Interviu Lietuvos radijuje,2005-05-03.

320. Sakas A.V. Lašiniai – ateities produktas.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-06-10.

321. Sakas A.V. Karališkas kiškis.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-06-10.

 322. Sakas A.V. Keli Lietuvos degtinės istorijos štrichai, I-II dalis.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.

 323. Sakas A.V. Lietuvoje starkos karas jau vyksta.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.

324. Sakas A.V. Ką vasarą valgysime: kebabus, šašlykus ar šišlikus?.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.

325. Sakas A.V. Alaus gydomosios savybės.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.

 326. Sakas A.V. Valgomųjų ledų atsiradimo istorija Lietuvos kulinarijoje.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.

327. Sakas A.V. Ar bus Lietuvoje marmurinės mėsos?.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.

328. Sakas A.V. Vegetariškas maistas turi būti ir gardus, ir kvapnus.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.

329. Sakas A.V. Sovietizmai ir galvoje, ir ant stalo.// Internetinė svetainė, „Meniu.lt“, 2005-07-05.            ;           &n bsp;     

           &nbs p;           &n bsp;                       &nbs p;           &n bsp;              xxx

 330. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos degtinės ir kitų stipriųjų svaigiųjų gėrimų istorija ir receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

331. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos alus istorija ir receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

332. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos midaus istorija ir receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

 333. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos giros istorija ir receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

334. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos gaivieji gėrimai. Gaivos, kisieliai, kompotai, sotės, sulos, sultys ir jų receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

335. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos karštieji gaivieji gėrimai. Arbata ir kava Lietuvoje ir jų receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

336. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos aukštoji virtuvė. Lietuvos didikų ir bajorų valgiai nuo XVI amžiaus. (Rankraštis ir maketas spaudai).

 337. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos kunigų ir vienuolių valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

 338. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuvos miestelėnų ir amatininkų valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

339. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. XVII-XIX amžių lietuviški žvėrienos, laukinės paukštienos ir gėlavandenės žuvies valgiai. I-II-III tomai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

340. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuviški kepiniai. Duonos, bandos, bandelės, pyragėliai, ragaišiai, riestainiai. I dalis. (Rankraštis ir maketas spaudai).

341. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuviški kepiniai. Bobos, pyragai, pyragaičiai, plokštainiai, sausainiai, tortai, vyniotiniai. IIdalis. (Rankraštis ir maketas spaudai).

342. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Lietuviški pieno produktai ir jų receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

343. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Prieskoniai, vartojami Lietuvoje nuo seniausių laikų iki dabar su senovinių Lietuvos didikų ir bajorų valgių receptais. 170 prieskonių ir 90 prieskonių mišinių.“(Rankraštis ir maketas spaudai).

 344. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Blynai, blyneliai ir sklindžiai, jų receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

345. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Koldūnai, virtiniai ir švilpikai, jų receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

 346. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Aukštaičių valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai). 347. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Būrų (šišioniškių) valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

348. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Dzūkų valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

349. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Klaipėdiečių valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

350. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Kuršių valgiai, (Rankraštis ir maketas spaudai).

351. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Suvalkiečių valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

352. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Žemaičių valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

353. Sakas A.V.Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Pagrindiniai Lietuvos gudų, karaimų, lenkų, rusų sentikių, totorių, žydų valgiai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

354. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Valgomųjų ledų istorija ir receptai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

355. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Apeiginiai, sakraliniai valgiai (Advento, Atvelykio, Devintinių, Gavėnios, Kūčelių, Sekminių, Šeštinių, Šventų Kūčių, Šventų Kalėdų, Šventų Velykų keturių dienų valgių, Verbų, Visų šventųjų, Žolinių, švento Andriejaus, švento Blažiejaus, švento Florijono, švento Lauryno, švento Kazimiero, švento Martyno, švento Motiejaus, Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo), Bobų vasaros, Bulviakasio, Derliaus šventės, Gandrinių (Starkinių), Joninių (Rasų), Keturiasdešimties paukščių dienos, Kumeliukų dienos, Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadienių, Paskutinio grybo, Pelenų dienos, Pempės dienos, Tinklaičių traukimo, Užgavėnių, Vėlinių, Vieversio dienos, Žąslėkio dienos, Žiemoverčio, Žiobrynių, bičių kopinėjimo, alaus ragavimo, giros ragavimo, sulos leidimo, mėšlovežio, bulviasodžio, sėjos, šienapjūtės, rugiapjūtės, bulviakasio, linarūtės, linaminės, kūlimo, ir t.t., ir pan.). (Rankraštis ir maketas spaudai).

356. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Maisto atsargų ruošimo būdai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

357. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Maisto (mėsos, paukštienos, žuvienos, daržovių ir vaisių) rūkymas, rūkylai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

 358. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Daržovės, vaisiai ir uogos. Jų maistinė sudėtis, laikymo sąlygos ir gamybos būdai. (Rankraštis ir maketas spaudai).

359. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Žuvis, maistinė sudėtis, žuvies išpjaustymo, ruošimo ir gamybos vadovėlis. (Rankraštis ir maketas spaudai).

 360. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Paukštiena, maistinė sudėtis, paukštienos išpjaustymo, ruošimo ir gamybos vadovėlis. (Rankraštis ir maketas spaudai).

361. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Mėsa, maistinė sudėtis, mėsos išpjaustymo, ruošimo ir gamybos vadovėlis. (Rankraštis ir maketas spaudai).

362. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Maisto gamybos vadovėlis virėjų mokykloms. (Rankraštis ir maketas spaudai).

363. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Maisto gamybos technologija. Vadovėlis maisto gamybos technologams. (Rankraštis ir maketas spaudai).

364. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Kulinarijos vadovėlis. Maestro klasė. (Rankraštis ir maketas spaudai).

365. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos enciklopedija. Raritetas – Dominyko Sako-Sakavičiaus “Šeimininkėms vadovėlis” (500 valgių receptai). Išleistas Seinuose 1902 metais. (Rankraštis ir maketas spaudai).

366. Sakawicz J. Kuchnia litewska. Krakow, 1710. (gimęs 1666 m. spalio 03 d. Svyriuose)

367. Sakawicz J. Kucharz litewsky. Wilno, 1725.

368. Sakawiczius R. Lietuvos bajorų valgiai ir gėrimai.// Rankraščiai. Svyriai, Kamajai. 1879 – 1911. (gimęs 1837 m. liepos 18 d. Svyriuose)

369. Sakas-Sakavičius D. Šeimininkėms vadovėlis. Seinai, 1902. (gimęs 1869 m. rugpjūčio 08 d. Svyriuose)

370. Salys A. Midus.// Lietuvių enciklopedija, t. 18. Boston, 1959.

371. 400 salotų ir padažų receptų. Vilnius, 1991.

372. Samalavičius S. Midus. //Liaudies kultūra, Nr.6. Vilnius, 1991.

373. Samulionytė J. Valgymo papročiai ir valgiai 1918-1940 metais. //Pakruojio apylinkės. Vilnius, 1996.

374. Samulionytė J. Alus..// Pakruojo apylinkės. Vilnius, 1996.

375. Savickis J. Linaminis Šilalės rajone. //Kraštotyra, Vilnius, 1971.

376. Semokas P. Vaisių sultys. Vilnius, 1957.

377. Senovės valgių apžvalga. //Gimtasai kraštas, Nr. 3-4. Kaunas, 1935.

378. Silkių valgiai. Kaunas, 1998. 379. Skanaus! Taupiai šeimininkei ir jos šeimai. //Kulinariniai leidinėliai, Vilnius. 2002-2003 m

380. Sirtautaitė S. Dražovių valgiai. Vilnius, 1980.

381. Slyvų, abrikosų, persikų laikraštis. Vilnius, 1999.

382. Statkevičius V. Šilališkių valgiai iš kanapių XX a. pradžioje. //Kraštotyra, 25 knyga. Vilnius, 1991.

383. Statkevičius V. Jurginės Žemaitijoje // Atspindžiai. Nr. 13¬14. 1991

384. Statkevičius V. Šilališkiai. Darbai ir papročiai. Vilnius, 1992.

385. Strazdas J. Gamink atsargiai. Kaunas, 1934.

 386. Striužas V. Švenčionių krašto maisto produktai.// Atspindžiai, Nr. 13-14. Vilnius, 1992.

387. Stukas R. Sveika mityba. Vilnius, 1999.

388. Stukėnaitė – Decikienė P. Karvojus, kaip ritualinė duona vestuvių apeigose pas mus ir kitur. //Gimtasai kraštas, Nr.1-2. Šiauliai, 1941.

389. Šakienė V. Grybai mūsų valgiui. Vilnius, 1974.

390. Šaknys Ž. B. Brandos apeigos Lietuvoje: XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius, 1996.

391. Šaulys A. Žuvų patiekalai. Vilnius, 1978.

392. Šeimininkėms vadovėlis. Seinai, 1911.

393. Šeimininkės vadovas. Vilnius, 1957.

394. Šeimininkės vadovas. Vilnius, 1998.

395. Šeimininkės vadovėlis. Vilnius, 1956.

 396. Šeimos šventė. Vilnius, 2000.

397. Šimkienė B. Lietuvių virtuvė. //Moteris, Nr. 4, Nr. 5. Toronto, 1983.

 398. Šimkienė B. Lietuvių sodiečių mitybos papročiai. //Moteris, Nr. 2, Torontas, 1985.

399. Šimkūnaitė E. Gyvenimo receptai. (Iš žiniuonės palikimo). Vilnius, 2001.

400. Šimkūnaitė E. Gyvenimo paslaptys ir lemtys (Iš žiniuonės palikimo). Vilnius, 2003.

401. Šliavas J. Alaus darymas. Valgiai. //Žeimelis. Vilnius, 1993.

402. Šliavas J. Valgiai ir gėrimai Žeimelio apylinkėje. //Kraštotyra, 18 knyga. Vilnius, 1984.

403. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis. Vilnius, 1993.

404. Šmits P. Latviešu tautas ticējumi, Rīga, 1941.

405. Šopauskas J. XX amžiaus pradžios žemaičių liaudies valgiai.// Fiziologijos ir biochemijos klausimai. Vilnius, 1962.

406. Šopauskas J. Lietuvių mitimo XVI – XIX amžiais apžvalga. //Sveikatos apsauga, Nr. 12. Vilnius, 1962.

 407. Švenčionių krašto valgiai.// Sariai ir Luokė. Vilnius, 1979.

408. Tallat-Kelpšaitė – Niunkienė G. Kai kurie Lietuvos pajūrio etnografiniai savitumai. //Etnografiniai tyrirėjimai Lietuvoje 1974 metais. Vilnius, 1975.

409. Tallat-Kelpšaitė – Niunkienė G. Klaipėdos krašto valstiečių maistas praeityje ir šiandien. //Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir 1976 metais. Vilnius, 1977.

410. Taupioji šeimininkė. Vilnius, 2000.

411. Terleckaitė V. Valstiečių maistas. //Ekonominė ir istorinė-etnografinė Joniškėlio apylinkės charakterisika. Vilnius, 1980.

412. Tradiciniai kepsniai. Kaunas, 1998.

 413. Trasauskienė M. XX amžiaus pradžios ir dabartinis maistas. Kudirkos Naumiestis. Vilnius, 1990.

414. Trinka V. Baigtuvių papročiai. // Gimtasai kraštas, Nr.1, Šiauliai, 1935.

415. Trinka V. Užgavėnių ir Pelenų dienos papročiai (Padubysio valsč., Šiaulių apyl.)//Gimtasai kraštas. Nr.1, Šiauliai,1935

416. Tuskenytė O. Senoviniai valgiai.// Anykščiai. Vilnius, 1992.

417. Uginčienė J. Žemaičių valgiai. Vilnius, 1972.

418. Uginčienė J. Močiutės vaišės. Vilnius, 1985.

419. Uginčienė J. Lietuva prie balto stalo. Kaunas, 1996.

420. Uginčienė J. Smaližių svetainėse. Kaunas, 1996.

421. Uginčienė J. Viešnagė senolių pastogėje. Vilnius, 1997.

422. Untulis M. Velykų nakties papročiai // Gimtasai kraštas. Nr. 31. Šiauliai, 1943. P. 389. ¬ Šiaurės Žemaičiai.

423. Vadagis J. Užgavėnių šiupinys Klaipėdos krašte.// Jaunasis ūkininkas. Kaunas, 1939.

424. Vaiko mityba. Vilnius, 1962.

425. Vaisiai, uogos. Valgių paruošimo iš vaisių ir uogų receptai ir konservavimo būdai. Vilnius, 1997. 426. Valančius M. Žemaičių vestuvės // Aidai. Nr. 9. München, 1945

 427. Valentinas A. Senovės žemaičių vestuvės // Jaunoji karta. Nr. 1. Kaunas, 1935

428. Valgio gaminimas ir namų prižiūrėjimas. Chicago, 1919.

429. Valgio gaminimas. Vilnius, 1967.

430. Valgiai visai šeimai (jaunajai šeimininkei). Vilnius, 2001.

 431. Vaitiekūnas V. Alus (Etnografijai škicas) // Gimtasai kraštas. 1935. Nr. 3

432. Vaitiekūnas V. Alus. //Gimtasai kraštas, Nr.2. Šiauliai, 1939.

 433. Vaitiekūnas V. Rinktiniai kraštotyros darbai. Šiauliai, 1998.

434. Vaištarienė K. Ką valgo sveikuoliai. Kaunas, 1993.

435. Vaištarienė K. Sveikatos versmė. Vilnius, 1996.

436. Vasaros darbai. Vilnius, 1910

437. Varnelytė¬ Kiaušienė S. Senovės papročiai ir šventės // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992

438. Vegetariškoji virtuvė. Kaunas, 1938.

439. Vereckienė A. Švenčių stalai. //Radviliškis, 1992.

440. Vieningas lietuviškų tautinių, firminių patiekalų ir kulinarijos gaminių receptūrų bei technologijos aprašymų rinkinys. Vilnius, 1983.

441. Vilainis A. Žemaičių žemėje. Chicago, 1952.

442. Vilmantienė O. Užgavėnės – ne blynai, o lietuviškas šiupinys. //Vakarai, 1939 02 21.

 443. Virėjo kepurė.// Žurnalas apie kulinariją. Vilnius, 2003.

444. Virtuvė. //Žurnalai apie maisto gamyba.

445. Višinskis P. Raštai. Vilnius, 1964.

446. Vitkauskas A. Gyvulių skerdimas Padubysio valsčiuje. // Gimtasai kraštas, Nr.24, 1937.

447. Vyšniauskaitė A. Liaudies kalendorius. Šventės //Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964.

448. Vyšniauskaitė A. Lietuvių šeimos tradicijos. Vilnius, 1976.

449. Vyšniauskaitė A. Žemaičių vestuvės // Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas. Vilnius, 1985

450. Vyšniauskaitė A.Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. Vilnius, 1994.             ;           &n bsp;               

           &nbs p;           &n bsp;                       &nbs p;           &n bsp;                     xxx

451. Walicka N. Polaga. //Ziemia, Nr.22,24,25,26,27, Warszawa, Lwow, 1914.

452. Welondek W. Kucharz doskonalny. Wilno, 1800.

453. Zawadska W. Kucharka litewska. Wilno, 1854.

454. Zinkevičiūtė J. Mano motulės blynai.// Liaudies kultūra, Nr.3. Vilnius, 1995.

 455. Zuperskas A. Vaisvynių ir midaus gamyba. Vilnius, 1959

456. Žagrakalys J. Iš pasvaliečių buities.// Kraštotyra. Vilnius, 1971.

457. Žemaitatis J. Sūris – kastinis. //Žemė, Nr. 11. Vilnius, 1922.

458. Žemaytys S. S. Apey darima walge. Wyjlniuj, 1823.

459. Žemaitė. Raštai. Vilnius, 1958.

460. Žilinytė B. Žemaitijoje gaminami valgiai. //Ūkininko patarėjas. Kaunas 1942 07 17.

461. Žydų valgiai. Vilnius, 1992, xxxxxxx

462. Авдеева К. Ручная книга русской опытной хозяйки. Санкт-Петербург, 1841.

463. Деделев A.Сватовство, девичник и свадьба у жмудинов Попелянской волости Шавельского уезда.// Памятная книга Ковенской губернии на 1890 г. Ковно, 1898.

464. Друковцев С. Поваренные записки. Санкт-Петербург, 1779.

465. Каншин Д.В. Энциклопедия питания. Санкт-Петербург, 1895.

466. Левшин В.А. Словарь поваренного, приспешничьего, кондитерского и дистилляторского, содержащего по азбучному порядку подробное и верное наставления к приготовлению всякого рода кушаний из французской, немецкой и голландской, испанской и английской поварни. Москва, 1795-1797.

467. Литовске кушания. C.- Петербург, 1740.

 468. Похлебкин В. Прибалтийская кухня. Москва, 1989.

469. Похлебкин, В.В. История водки. Москва, 2000.

470. Семенова Н. Литовская кухня. Шахты, 1993.

471. Токарев С.А.Обычаи, обряды и поверья, связанные с животноводством. Календарные обычаи и обряды в странах западной Европы. Исторические корни и развитие обычаев. Москва, 1983.

Internetinės svetainės, kuriose galima rasti informacijos apie lietuviškus valgius ir gėrimus:

1. http://www.meniu.lt

2. http://www.alutis.lt

3. http://www.delfi.lt

4. http://www.diabetas.tinklapis/lt/mityba.htm

5. http://www.eldonta.lt//receptai/receptai.php

6. http://www.gastro.lt

7. http://www.geocitus.lt

8. http://www.gerantologija.lt

9. http://www.impressteva.lt

 10. http://www.is.lt/medutis

11. http://www.ivn.org/lithuanian/

12. http://www.kaunas.lt/maistas/sveikata

13. http://www.kmi.lt/mityba.html

14. http://www.kmu.lt

15. http://www.kvsc.lt

16. http://www.lmai.lt

17. http://www.lrvvk,lt

 18. http://www.lvra.lt

19. http://www.mamos telefonas.lt

20. http://www.megstamiausias.lt

21. http://www.mv.lt

22. http://www.pagalmus.lt

23. http://www.patiekalai.lt

24. http://www.sam.lt

25. http://www.samogitia.mch.mii.lt

26. http://www.sintagma/lt/u/renata/receptai/nsf

27. http://www.sveikas.lt

28. http://www.sveikuoliai.lt

29. http://www.takas.lt

 30. http://ausis.gf.vu.lt/eka/food/fcont.html

 31. http://www.lfcc.lt/publ/kita/recipes.html

32. http://www.skanausvisada.lt

 

Sudarytojas: Vincentas V.SAKAS , nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas    

MOČIUTĖS ŽAGARĖLIAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 98 , reitingas: 3.85 iš 5)
Loading...

Austrė

Reikia:

  • 4 kiaušiniai;
  • 200 gr grietinės ;
  • 50 gr sviesto;
  • 50 gr degtines ar brendžio (kas riebalai neįsigertų);
  • 1 šaukštelis gesintos sodos;
  • žiupsnelis druskos;
  • miltu;
  • aliejaus kepimui.      

Trynius su jau pasuktu atšildytu sviestu išsukti, sudėti grietinę su soda, išsukti., išplakti baltymus, sudėti ir išmaišyti. Dėti miltus, išminkyti pominkstę tešla, minkyti ilgai. Močiute tešlą lankstydavo ir daug kartų daužydavo su kočėlu:))). Tegul šaltai pastovi kokias 1-2 val. .      Kočioti plonai, piaustyti rombais, persukti (daryti žagarėlius), kepti aliejuje(močiute dar ir riebalų dėdavo, aš kepu vien aliejuje) – kol taps auksiniai. Apibarstyti cukraus pudra. Labai skanūs, daugiau tokių niekur neteko ragauti.

Puslapiai: Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 Sekantis


visos teisės saugomos © 2006-2011