» Pokštai su pieno produktais SKANAUS, VISADA!

Pokštai su pieno produktais

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 8 , reitingas: 4.00 iš 5)
Loading...

Daug kas mėgsta ant duonos užteptą lydytą sūrelį, visokias ten “Mildutes” ir t.t. ir pan. Pažįstu netgi tokių žmonių, kurie jį mėgsta, bet gėdijasi tai prisipažinti, “nes gi ten sudėtyje tiek visokių E!!!”. Jie taip ir gyvena, draskomi vidinių prieštaravimų, ir valgo, ir sąžinė juos graužia, kai tuo tarpu pasigaminti lydytą sūrelį pačiam, namų sąlygomis, yra labai paprasta. Žinoma, tam reikia žinoti, kam reikalingas vienas iš tų baisių E, o tiksliau, E-500, natrio hidrokarbonatas.

Tikiuosi, jog kas bent truputį prisimena mokyklos chemijos kursą, suprato humorą. Tas baisus chemikalas E-500 yra ne kas kita, o valgomoji soda, kurios rasite praktiškai kiekvienoje virtuvėje.

Dažnas sodą naudoja kepiniams. Soda, sumaišyta su rūgštimi, virsta druska ir anglies rūgštimi, kuri savo ruožtu čia pat suskyla į anglies dvideginį (CO2) ir divandenilio monoksidą (kitaip dar žinomą kaip H2O). Kai reakcija vyksta tamprioje, klampioje terpėje, išsiskyrę CO2 burbuliukai tą terpę ištampo, išpurena. Kitaip tariant, tešla, kurioje vyksta ši reakcija, tampa kur kas puresnė.

Čia reikėtų prisiminti daugelyje knyginių kulinarinių receptų pasiūlymą prieš dedant sodą į tešlą, ją “užgesinti” grietine. Nežinia, kad ir kada sugeneravo tokį patarimą, tačiau, kaip matote iš prieš tai esančio paragrafo, soda tiesiog sureaguos su rūgščia grietine ir didelė dalis CO2, kuri galėtų purenti kepinį, bus elementariai paleista vėjais.

Kepimo milteliai – tai ne kas kita, kaip valgomoji soda, sumaišyta su rūgšties milteliais ir krakmolu (kad sugertų drėgmę). Tokį mišinį sudrėkinus, prasideda aukščiau aprašyta reakcija. Na bet čia tarp kitko, apie tai ir taip visi žino.

Grįžkim prie mūsų avinukų. O kas bus, jeigu sodos įbertume į paprasčiausią varškę? Ogi labai įdomus dalykas: varškė ima lydytis. Kuo daugiau sodos, tuo greičiau ta reakcija vyksta, tačiau, be abejo, tuo neskanesnis bus galutinis variantas (netikite – lyžtelkite sodos). Taip pat, tokį mišinį pašildžius bent iki 70C, reakcija irgi labai pagreitėja.

Turint tai omenyje, paimkime kilogramą… na tiek to, paeksperimentuokime iš pradžių mažesniais kiekiais, tarkim ketvirtį kilogramo, arba pusę nedidelio dubenėlio varškės. Įberkime į ją nedidelį žiupsnelį, ant peilio galo, kokį ketvirtį nubraukto arbatinio šaukštelio sodos (kiekis, žinoma, priklausys nuo jūsų turimos varškės kokybės, riebumo, rūgštumo ir t.t.). Viską gerai išmaišome ir paliekame pastovėti pusvalandį ar valandą. Tada viską dedame į nedidelį puodelį ir statome ant labai mažos ugnies. Atsargiai kaitiname ir nuolat maišome, nes antraip labai lengvai ima svilti.

Neužtruks nei kelių minučių, kai pastebėsite, jog varškė lydosi, jos gumuliukai vis mažėja, tampa tąsūs, ir galų gale visa ši masė tampa vienalyte. Ji jau nebeprimena varškės skonio ar tekstūros. Jeigu šią masę atvėsintumėm, gautume lydytą sūrį. Priklausomai nuo varškės tipo ir nuo to, kiek dėjote sodos, tas sūris bus arba kietas, ir jį bus galima pjaustyti peiliu, arba minkštokas, kaip tepamas sūrelis. Taip pat pastebėsite, jog jis prėskas, t.y., yra labai gerai lydymo metu jį pasūdyti.

Jeigu sodos padauginote, masė išsilydys labai greitai, tačiau pauostę aiškiai pajusite sodos kvapą, kuris nėra labai malonus, nors ir nenuodingas. Kitą kartą sodos dėkite mažiau, arba į tą pačią masę įdėkite dar grynos varškės ir maišykite, kol vėl išsilydys. O štai jeigu sodos per mažai, varškė gali nebesilydyti. Truputį paeksperimentavus labai nesunku nustatyti reikiamą kiekį, kurį pataikius, sodos kvapo nesijaučia nė trupučio. Skonis ir tekstūra tokio sūrelio praktiškai tokia pati, kaip ir parduotuvinio.

Į išlydytą masę galima įdėti grietinės, kokį šaukštą ketvirčiui kilogramo. Kuo daugiau grietinės, tuo gatavas sūrelis bus minkštesnis ir labiau tepamas. Galima įmaišyti kiaušinio trynį, bus gražesnė spalva. Gabalėlis sviesto suteiks malonų kvapą. O toliau galima dėti kokius tik norite priedus, kiek tik širdis geidžia: kmynų, česnakų, čiobrelių, mairūnų, lašišos, kapotų grybų, ir t.t. ir pan. Tada ataušinti, tepti ant duonos, ir valgyti.

Toks lydytas sūrelis gaunasi ir iš neriebios varškės, tik, vėlgi, reikia atitaikyti sodos kiekį.

Negalima sakyti, jog gautas produktas bus be jokių E, tačiau galbūt Ę kiekio sumažinimas bus pakankamas kriterijus sąžinės graužimui nuraminti. Žinoma, kadangi nėra konservantų, tokį sūrį reikėtų suvartoti per 3-4d, jeigu jis laikomas šaldytuve.

Pokštai su pieno produktais
Daug kas mėgsta ant duonos užteptą lydytą sūrelį, visokias ten “Mildutes” ir t.t. ir pan. Pažįstu netgi tokių žmonių, kurie jį mėgsta, bet gėdijasi tai prisipažinti, “nes gi ten sudėtyje tiek visokių E!!!”. Jie taip ir gyvena, draskomi vidinių prieštaravimų, ir valgo, ir sąžinė juos graužia, kai tuo tarpu pasigaminti lydytą sūrelį pačiam, namų sąlygomis, yra labai paprasta. Žinoma, tam reikia žinoti, kam reikalingas vienas iš tų baisių E, o tiksliau, E-500, natrio hidrokarbonatas.

Tikiuosi, jog kas bent truputį prisimena mokyklos chemijos kursą, suprato humorą. Tas baisus chemikalas E-500 yra ne kas kita, o valgomoji soda, kurios rasite praktiškai kiekvienoje virtuvėje.

Dažnas sodą naudoja kepiniams. Soda, sumaišyta su rūgštimi, virsta druska ir anglies rūgštimi, kuri savo ruožtu čia pat suskyla į anglies dvideginį (CO2) ir divandenilio monoksidą (kitaip dar žinomą kaip H2O). Kai reakcija vyksta tamprioje, klampioje terpėje, išsiskyrę CO2 burbuliukai tą terpę ištampo, išpurena. Kitaip tariant, tešla, kurioje vyksta ši reakcija, tampa kur kas puresnė.

Čia reikėtų prisiminti daugelyje knyginių kulinarinių receptų pasiūlymą prieš dedant sodą į tešlą, ją “užgesinti” grietine. Nežinia, kad ir kada sugeneravo tokį patarimą, tačiau, kaip matote iš prieš tai esančio paragrafo, soda tiesiog sureaguos su rūgščia grietine ir didelė dalis CO2, kuri galėtų purenti kepinį, bus elementariai paleista vėjais.

Kepimo milteliai – tai ne kas kita, kaip valgomoji soda, sumaišyta su rūgšties milteliais ir krakmolu (kad sugertų drėgmę). Tokį mišinį sudrėkinus, prasideda aukščiau aprašyta reakcija. Na bet čia tarp kitko, apie tai ir taip visi žino.

Grįžkim prie mūsų avinukų. O kas bus, jeigu sodos įbertume į paprasčiausią varškę? Ogi labai įdomus dalykas: varškė ima lydytis. Kuo daugiau sodos, tuo greičiau ta reakcija vyksta, tačiau, be abejo, tuo neskanesnis bus galutinis variantas (netikite – lyžtelkite sodos). Taip pat, tokį mišinį pašildžius bent iki 70C, reakcija irgi labai pagreitėja.

Turint tai omenyje, paimkime kilogramą… na tiek to, paeksperimentuokime iš pradžių mažesniais kiekiais, tarkim ketvirtį kilogramo, arba pusę nedidelio dubenėlio varškės. Įberkime į ją nedidelį žiupsnelį, ant peilio galo, kokį ketvirtį nubraukto arbatinio šaukštelio sodos (kiekis, žinoma, priklausys nuo jūsų turimos varškės kokybės, riebumo, rūgštumo ir t.t.). Viską gerai išmaišome ir paliekame pastovėti pusvalandį ar valandą. Tada viską dedame į nedidelį puodelį ir statome ant labai mažos ugnies. Atsargiai kaitiname ir nuolat maišome, nes antraip labai lengvai ima svilti.

Neužtruks nei kelių minučių, kai pastebėsite, jog varškė lydosi, jos gumuliukai vis mažėja, tampa tąsūs, ir galų gale visa ši masė tampa vienalyte. Ji jau nebeprimena varškės skonio ar tekstūros. Jeigu šią masę atvėsintumėm, gautume lydytą sūrį. Priklausomai nuo varškės tipo ir nuo to, kiek dėjote sodos, tas sūris bus arba kietas, ir jį bus galima pjaustyti peiliu, arba minkštokas, kaip tepamas sūrelis. Taip pat pastebėsite, jog jis prėskas, t.y., yra labai gerai lydymo metu jį pasūdyti.

Jeigu sodos padauginote, masė išsilydys labai greitai, tačiau pauostę aiškiai pajusite sodos kvapą, kuris nėra labai malonus, nors ir nenuodingas. Kitą kartą sodos dėkite mažiau, arba į tą pačią masę įdėkite dar grynos varškės ir maišykite, kol vėl išsilydys. O štai jeigu sodos per mažai, varškė gali nebesilydyti. Truputį paeksperimentavus labai nesunku nustatyti reikiamą kiekį, kurį pataikius, sodos kvapo nesijaučia nė trupučio. Skonis ir tekstūra tokio sūrelio praktiškai tokia pati, kaip ir parduotuvinio.

Į išlydytą masę galima įdėti grietinės, kokį šaukštą ketvirčiui kilogramo. Kuo daugiau grietinės, tuo gatavas sūrelis bus minkštesnis ir labiau tepamas. Galima įmaišyti kiaušinio trynį, bus gražesnė spalva. Gabalėlis sviesto suteiks malonų kvapą. O toliau galima dėti kokius tik norite priedus, kiek tik širdis geidžia: kmynų, česnakų, čiobrelių, mairūnų, lašišos, kapotų grybų, ir t.t. ir pan. Tada ataušinti, tepti ant duonos, ir valgyti.

Toks lydytas sūrelis gaunasi ir iš neriebios varškės, tik, vėlgi, reikia atitaikyti sodos kiekį.

Negalima sakyti, jog gautas produktas bus be jokių E, tačiau galbūt Ę kiekio sumažinimas bus pakankamas kriterijus sąžinės graužimui nuraminti. Žinoma, kadangi nėra konservantų, tokį sūrį reikėtų suvartoti per 3-4d, jeigu jis laikomas šaldytuve.

Šaltinis : Giedriaus svetainė  http://giedrius-v.livejournal.com/139729.html#cutid1

panašūs įrašai

Leave a Reply

*



visos teisės saugomos © 2006-2011