SKANAUS, VISADA!

Kęstutis Navakas .

Vienas kaip pirštas. Kaip Aleksoto tiltas. Kaip ši delčia.

Vienas tai labai autentiška, bet labai mažai. Vienas būti žmogus neįpratęs, vienas gali būti tiktai tiltas ar delčia, žmogus čia neišvengiamai dairysis, kuisis ir depresuos. Degins žvakes, stovės prie lango ar rašys poeziją, dažniausiai kuo nors ydingą. Nes jam bus nejauku širdy, o vidinis nejaukumas paprastai netrunka prasisunkti išorėn ir jokių čia kranų neužsuksi. Vienatvė ir suvokiama kaip kažkokia nemirtina, tačiau progresuojanti liga, švelnusis alzheimeris: nieko neskauda, tiktai vis labiau grimzti į apatiją bei autizmą. Ilgainiui tavo bendravimo kodai tiek individualizuojasi, jog tampi veik nebedešifruojamas. Kaip ši delčia.

Tiesą sakant, tokios grynos vienatvės, kaip ir kai kurių metalų, gamtoje praktiškai nerasi. Dažniausiai ji santykinė, atmiešta kitais ingredientais, kokia nors kasdienybės vegeta, tačiau mes juk mėgstame atsukti į save jos grynąją pusę ir būtent prieš ją, kaip prieš veidrodį („kas pasaulyje liūdniausias?“), kramtyti sau nagus bei lūpas. Jei jau tai liga. Jei sergam. Romantizmas liga, klasicizmas sveikata, sakė Goethe. Mes irgi, būdami vieni, manomės esą romantiški. Todėl nelabai norim pasveikti ir po klasicizmo kolonom mus pastatys tiktai karste.

Įdomu, koks „vienatvės“ antonimas? Buvimas su visais? Kaip visi? Kaip tos klasicizmo kolonos, vertingos bei apskritai įmanomos tiktai grupėje? Ar galime kalbėti apie grupių, tuo pačiu – kultūrų bei civilizacijų vienatvę? Ar buvo vieniši Maironio laikų poetai, kurių niekas kitakalbiame pasaulyje neskaitė ir niekas jau neskaitys? Taip, buvo, nes neskaitomas poetas yra dvigubai vienišas. Ne, nebuvo, nes skaitė būtent tie, kuriems tai ir buvo skirta. Jei suskaičiuotume visus visų kartų žmones, skaičiusius Maironį, pasirodytų, jog esame didelė tauta. Tačiau kodėl dabar, kalbėdami apie vienatvę, prisiminėm tautos dainių ir kodėl kažką matuojam skaičiuodami pakeltas rankas? Grįžkim namo, nes Goethe jau šypsosi ir tiesia į mus savo klastingus klasicizmo čiuptuvus.

„Namo“ nebūtinai tiesiogine, troleibusine prasme. Namo galime grįžti net sėdėdami seminare, kur scenoje koks nors grybas bando barstyti savo nuovargio sporas, galime už kavinės stalo ar eidami Laisvės alėja. Praktiškai bet kur. Tie namai mumyse ir juos pasistatėm, ko gero, iš savo vienatvės plytų. Būdami su kitais, sau laiko stokojame, tad ir savęs kūrimas tampa kažkoks skubotas, atsitiktinis, pilnas „bendrų vietų“. Nebent ko nors mokytumės ir manytume, kad bendravimas su žinančiu žmogumi tam yra palankus. Tačiau čia aš ir su tuo žmogum būčiau linkęs bendrauti visai ne jo žinių pagrindu. Iš vienos pusės, anot O.Wilde‘o, ko įmanoma išmokti, to net mokytis neverta, o iš kitos (?) – jis man pasakys tai, ko pats dar nesu patyręs, o tokių „išsilavinusių“ popierinių tigrų pilnos pakampės. Kada nors viską pats sužinosiu, kasdien klausdamas savo vienatvės.

Čia ateina keli senovės graikai ir sako, jog niekas neturėtų būti pats sau kriterijus ir kartais visai nekenkia sulenkti kelius ir alkūnėm atsiremti į mokyklos suolą. Visai pasimetu, nebesuprantu kaip čia reikia, nusisuku, užsiblokuoju. Vėl vienas. Pirštai sukryžiuoti švarko kišenėse.

Ką tu darai, kai tau būna liūdna? – sykį tiesioginės radijo laidos metu klausia viena žurnalistė. Norėjau atsakyti, kad geriu (toks bulvarinis štampas), tačiau netikėtai ir su nedideliu, jaukiu siaubu staiga suvokiau, kad liūdna man nebūna. Taip iš tikrųjų liūdna, kada jau reikia imtis spec.priemonių. Grįžęs ilgai apie tai galvojau, atrodžiau pastebimai surimtėjęs, lyg iš kur nors pavarytas. Nuo to galvojimo diagnozė nepakito: jau keletą metų liūdna man nebebūna, nors pats suprantu, kaip melodramatiškai, surežisuotai ir pigiai tai skamba. Į šio fakto skambesį kreipiau mažiausiai dėmesio, rūpėjo kitkas. Gal kažką labai svarbaus esu praradęs, tapęs toks paviršutiniškas, kad liūdesys nebeprasimuša iš (toliau naudokimės štampų paslaugom) sielos gelmių? Gal socialiniai saitai bei kasdienybės automatizmas ištrynė liūdesio programas iš mano vidinių diskų? Gal aš miriau?

Ir kur manoji vienatvė, su kuria liūdesys tiesiogiai siejasi? Gal ir ji kažkaip nelemtai išbluko, palikusi mane minios tankmėje? Gyvenimo nuėjus pusę kelio! Būtent čia žmogus turėtų susivokti esąs vienas. Su savo darbais bei įsipareigojimais, ryšiais bei adresais, draugais bei šeima, tačiau – vienas. Ir tokia jo savijauta bei laikysena turėtų tik ryškėti.

Tačiau juk toks ir esu. Tiek išoriškai: sėdžiu vienas prie šio teksto, mano lange gražiai švyti Orionas, geriausia vienišiaus lango inkrustacija. Tiek vidujai: niekas nebesikėsina į mano pasaulį, jokios įtakos nebeužgoš jo pamatų, o jo pastoliai seniai išardyti. Bet kur manoji vienatvė?

Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas bei ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo ženklus, atverti tai kas užrakinta ir užtrenkti tai kas neprašytai atsivėrė. Būtent tokią vienatvę prisimename iš… (norisi pasakyti: moksleivių rašinių). Ir būtent tokia ji ima ir praeina. Tiesą sakant, su visa depresyvia romantika.

Kas lieka? Tiesiog ramus ir paprastas buvimas su savimi. Su savimi šalia kitų. Vėl įmanoma bendrauti, beveik su bet kuo ir beveik bet kokiom sąlygom. Įmanoma patirti suvaldomas, asmenybės nebeiškraipančias emocijas, net ir „stiprias“. Įmanoma gyventi kaip Nykos dienoraščių akmeniui: tobulai. Dabar turiu nutilti, nes kažkur kambario kampe va jau stovi Goethe, tiesa, A. A. Jonyno veidu.

Čia vėl ateina keli senovės graikai ir vėl bando kažką išmintingai kalbėti. Bet aš matau, jog tai vėl tik žodžiai, o žodžių pats jau nemažai prirašiau, jaučiu, kad jų reikšmės vėl ištirpo nuo jais aprašomų objektų šviesos. Todėl tiesiog stoviu prie lango, žvelgiu į pietuose kybantį Orioną ir žinau, kad kada nors visa išsiugdyta savisauga dar bus trumpam pramušta, dar bus kaip nors visai studentiškai liūdna, tuomet galėsiu nueiti į jau minėtą radijo laidą ir pratęsti ją nuo to klausimo, į kurį tąsyk neatsakiau.

xxx
Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008