Buvo laikai…
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.
Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą
vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.
lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais
didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių,
durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada.
Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant gatves kampo, o ne iš
plastiko butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu
važinėti su šalmu.
Siaubas. Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno,
prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!
Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas,
laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai
nepaduodavo į teismą.
Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes
mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.
Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas
nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė.
Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės
televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto…
Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius
namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai mes turėjom draugų.
Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario
upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio!
Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes
soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir
kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo
užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą.
Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams.
Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių,o pažymiai
teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes
liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų
poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima
išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai
paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? Ta karta
davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir
sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu.
Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…
Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje
Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo netik kelnaites, bet ir pirštinaites!
O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi!
Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios
pusės ištekės uogienė!
O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – “Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė -
“Tik stiklainius grąžinkit!”
O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankisbanditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas.
Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – “aš tik paklausiu!” Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų…
Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit?
Avalynės šaukštas-arkliukas… Dantų milteliai – valo ir dantis, ir
sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius “Rubin” – imi reples ir bim-bim-bim!
Glaudės su inkariuku… atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose!
O jūs sakote – “Septyni pasaulio stebuklai!” Mes anksčiau darėme
tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei
šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat -
tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų.
Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose
stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą
neateitų gerti iš bendros stiklinės ! O anksčiau juk visi juk gerdavo
iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk
vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.
Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo namuose dūmai,
visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis.
Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. “Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…”
Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių 
(balsavo 2 , reitingas: 4.00 iš 5)
Loading ...
kepiau 
