SKANAUS, VISADA!

Jaroslavas Melnikas

Jonaitis ėjo gatve ir pamatė nuogą Rusakienę, ant pievelės prie pašto. Iš pradžių jis pagalvojo, kad Rusakienę nužudė maniakas, bet paskui pasirodė, kad ji tiesiog nusprendė pasikaitinti saulutėje.
– Kodėl gulite nuoga viešoje vietoje? – Paklausė Jonaitis, žiūrėdamas Rusakienei į moterišką vietą.
– Tai mano valstybė, tai mano žemė, – atsakė Rusakienė, toliau tebegulėdama ant nugaros.
– Bet jūsų kūnas, dovanokite, nuogas.
– Tai mano kūnas, – pasakė Rusakienė ir pasisuko į Jonaitį nugara.
Jonaitis pamatė moterišką užpakalį ir susimąstė. Jis kažkaip negalvojo, kad žemė, valstybė ir kūnas gali priklausyti atskiram žmogui.

Na o tuo tarpu atvažiavo policijos mašina kovoti su amoralumu. Jie norėjo iškart nusivežti Rusakienę į kalėjimą, bet Jonaitis žengė į priekį ir pasakė:
– Suprantate, tai jos planeta ir jos valstybė. Ir kūnas irgi tarsi jos.
– Štai mes tuoj parodysim, kieno tai planeta, kieno valstybė ir kieno kūnas. Nešdinkis iš čia! –
pasakė policininkas ir taip pastūmė Jonaitį, kad tas pargriuvo ant nuogos Rusakienės. Krisdamas, jis prispaudė jos putlias krūtis, dėl ko Rusakienė kažkaip džiaugsmingai sukikeno. Juk Jonaitis, nors ir apsirengęs, vis tik buvo kostiumuotas vyras. O Rusakienė buvo nors ir nuoga, bet moteris. Tačiau nors Rusakienės krūtinė ir amortizavo smūgį, Jonaitis, griūdamas, vis tik sugebėjo susilaužyti ranką ties riešu. Jis ėmė rėkti iš skausmo, o policininkai, išsigandę pasekmių, spjovė ir nudardėjo gaudyti kitų visuomeninių ir kitų vertybių pažeidėjų. Gi Rusakienė prispaudė prie savęs Jonaitį, ir jie netrukus susituokė.