Šiuo metu žiūrite: KULINARINIS PAVELDAS. PAPROČIAI.


Obuolių sūris. ATNAUJINTA!

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.75 iš 5)
Loading...

Obuolių jau prisivalgėt tiek, kad  nebenorit į jų pusę net pažiūrėti? Skintais žiemai jau užkrauti visi tam tinkami kampai, o ir  sulčių jau  irgi prisivirėt daugiau nei reikia ? Ir vistiek obelys sode  dar anaiptol ne tuštutukės?

Jeigu į visus klausimus atsakėte TAIP, vadinasi -pats metas imtis… obuolių sūrių gamybos. O tam  kelias valandas vargti prie  karšta obuoliene besitaškančio puodo, pasirodo,  visai nebūtina  😉  Aišku, jeigu obuolių masę “kepsime” orkaitėje, o prieš tai,  užuot smulkiai pjausčiusios obuolius,  juos paprasčiausiai… pertrinsim buitine sulčiaspaude !

Reikia:

Obuolių  8 kg.

Cukraus – 1 – 1,5 kg (pagal skonį)

Eiga

Obuolius supjaustom perpus ar į keturias dalis (kaip kam smagiau)  ir išpjaustom sėklojų. Žievelių lupti visai nebūtina.  Mikliai perleidžiam per paprasčiausią buitinę sulčiaspaudę su didesne talpa tirščiams.  Susidariusias sultis pilam į metalinį (geriau -ne emaliuotą) puodą ir ant pačios stipriausios ugnies gariname -iki jų liks visai nedaug ir jos gerokai  sutirštės  -panašiai kaip slyvų ar abrikosų sultys. Man iš 2,2 kg sulčių  liko vos 300 g.


Kol sultys garinasi, į obuolių tirščių masę supilam cukrų, gerai išmaišom, leidžiam šiek tiek pastovėti – kad ištirptų cukrus. Tuomet   ją perpilam į skardą  ar metalinį puodą, uždengiam folija ir kišam orkaitėn, kurią įkaitinam iki 200 laipsnių karščio. Po pusvalandžio į besitroškinančią masę supilam sutirštintas obuolių sultis, gerai išmaišom, vėl uždengiam folija ir leidžiam toliau troškintis. Po to   kas 10 -15 min. vis patikrinam, ar nepradėjo svilti prie dugno, vis pamaišom. Maždaug po valandos nuo proceso pradžios (įsitikinusios, kad perskyrus obuolių masę ji nesubėga atgal)  išjungiam orkaitę ir leidžiam obuolienei palengva atvėsti.

Tuomet supilam į sūrmaišius, paslegiam kokiai parai ir  kabinam džiovinti. Beje -tam puikiai  tinka  ir buitinės  el. džiovyklės -man per du pusdienius  vidutinio dydžio sūris apdžiuvo visai neblogai.

Šio būdo  privalumai prieš tradicinius yra net keli. Pirmiausiai nereikia vargti smulkinant obuolius. Darbas pagreitėja ir dėl to, kad nereikia laukti pernakt, kol cukrumi užpilti obuoliai paleis sultis. Bet didžiausias visgi privalumas tas, kad sulčiaspaude susmulkinta obuolių  masė  “iškepa” be jokio taškymosi bent dvigubai greičiau, o  iš anksto stipriai nugarinus obuolių sultis, jau paruoštoje masėje lieka gerokai mažiau skysčio, kuris nenueina niekais sūrį suslėgus. Beje -obuolių žievelių tikrai neverta lupti ne tik dėl to, kad jos visai gerai iki minkštumo suverda, bet ir dėl to, kad turi medžiagų, kurios garantuoja gerą obuolių masės sukibimą.

O skonis, patikėkite 😆 nuo gaminto “tradiciniu” būdu -visai nesikeičia 😉

Apie obuolius: visi šaltiniai byloja, kad geriausiai sūriams  tinka antaniniai.Greičiausiai -šventa tiesa .Bet tinka ir kiti -rūgštesni, iš žieminių veislių -patikrinta 🙂  Galima imti antaninius, Bogatyr ir pan. pramaišiui su bet kuriais kitais 😉

Miglė

DAR KELI OBUOLIŲ SŪRIO RECEPTAI:

…………………………………………………………..

GUTE

Obuolių – 7 kg,
cukraus 1,5 kg.
Obuolius nulupu , supjaustau , užberiu cukrum , laikau parą , po to išsiskyrusias sultis nupilu. Verdu , kol jų nugaruoja apie 2/3 tūrio.Tuomet pilu obuolius , verdu maišant iki masė sutirštėja – apie 1,5-2 val. Dalį obuolių dedu virimo pabaigoje- gaunasi graži “mozaika” . Išvirusią masę pilstau į įvairias talpas plonu sluoksniu . Padžiovinu – kartais net orkaitėje, kaip grybus, su visom formom.
Po to išverčiu , apdėlioju visas palanges ir kt. vietas ir “nokinu” kambario temperatūroje. Tiesa, taip “nokinant” iki Kalėdų kartais vos vienas kitas lieka ,slėpti reikia icon razz Obuolių sūris .
Į sūrmaišius aš nepilu .Pilu į silikonines ir plastikines formas. Padžiovinu – kol sukietėja paviršius ,ir išverčiu . Gerai išvirus , niekas “nepabėga” .
iš formos obuolinę “babkę” išverčiu kokią trečią dieną . Po to – vis pavartydama džiovinu. Nors viską darau vienodai , vieno virimo sūriai sudžiūva (kad jau galima būtų pjaustyti) vos ne per savaitę , kiti – ilgiau . Oras patenka geriau , negu per sūrmaišį ir džiūsta greičiau . Aš dar dienąkišu į orkaitę padžiovinti – mat norisi kuo greičiau paragauti , kas gavosi. icon razz Obuolių sūris

Tigra

Patarimas obuolių sūrių virėjoms : aš obuolių sūrį gaminu orkaitėje – nei tau maišyti, nei tau stovėti prie viryklės, nei ant sienų tykšta, nei prisvyla icon rolleyes Obuolių sūris icon razz Obuolių sūris

Sūrmaišius pasisiuvau iš senų lininių servetėlių: sulenkiau kampu -štai tau ir maišelis .
Surmaišius dedu skardon, prispaudžiu lenta, paslegiu ir palaikau keletą dienų. Paskui jau džiovinu.
O su džiovinimu tai irgi vargstu : kabinu po radiatoriumi arba po gyvatuku icon rolleyes Obuolių sūris

Virjes

Esu išbandžiusi sūriams visokius obuolius, bet tikrai geriausiai tinka antaniniai.Tuomet sūriai niekada nesigavo pilkšvi . Iš visų kitų veislių irgi gerai, bet reikia ilgiau virti. Dar labai skanu į virimo pabaigą įberti lazdyno riešutų. Galima pasmulkinti.

COPY

Vienąkart išvirtą obuolių masę suverčiau į storą celofaną, suvyniojau kaip dovanėlę ir paslėgiau inde. Per kelias dienas perteklinis skystis -tiesiog dieviško skonio- ištekėjo ir buvo sulaižytas icon smile Obuolių sūris . Nustojus varvėti, paslėgtą sūrį su visu indu – ant radiatorių. icon smile Obuolių sūris

miglė

Su košės virimu -viskas pagal klasikinį icon lol Obuolių sūris receptą.Varvinimo/slėgimo klausimu štai tokia geroji icon smile Obuolių sūris patirtis:

išvirtą masę sudrebiam drobės maišiukan( ar iš servetėlių, ar nuo  Nalivka babuni ”pakuotės” ar su užrašu Skaitymo metai icon lol Obuolių sūris -visiškai nesvarbu). Pakabinam ant cveko biškutuką laisvai nusivarvėti/susislėgti(apačion nepamirštam padėti   kokį dubenį dieviško  icon exclaim Obuolių sūris skonio skysčiui surinkti). Maždaug po valandos/kitos -jau imam spausti  stipriai . Man asmeniškai  šiam procesui šįkart  labai pravertė mugėje nupirktas sūrių spaustukas – kelios minutės -ir gaminys įgauna “teisingą” formą, apskritai daug švaresnis (nesitaškantis) procesas,   iškart nusispaudžia dauguma skystimo.O po to -jau tarp lentukių slegiu kelioms  paroms. Toliau -kaip aukščiau aprašyta icon wink Obuolių sūris

PASVALIEČIŲ VALGIAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 3 , reitingas: 3.33 iš 5)
Loading...

Kulinarinio paveldo tema  šiuo metu “ant bangos” 🙂  Tad siūlome jums  žinomos rašytojos Agnės ŽAGRAKALYTĖS  facebook profilyje  paskelbtus jos senelio, žymaus Pasvalio krašto  kraštotyrininko, užrašus apie pasvaliečių virtuvę  XIX  ir XX a. sandūroje.   Skelbiame A. Žagrakalytei leidus.

.

.

Agnė ŽAGRAKALYTĖ

Neprivalomi skaitiniai Nr. 2, Paveldas. Gastropuota.

(.Broliai laiškuose Juozui pasakoja, kokius valgymus namie iš vaikystės tik atsimena, Juozas viską susistemina. Žinias padėjo patikslinti Petras. Mato s. Žagrakalys, 1897m. gimimo,). Prašmatnioms gaspadinėms ir kepeninkams žaliavalgiams geriau toliau neskaityti. Kas skaito – skalsos! 😉

Vartojamo maisto pobūdis priklauso nuo kelių faktorių: žmonių turtingumo, turimų produktų, mokėjimo gaminti, įpročių ir kt. Pasvalio apylinkės valstiečių daugumas gyveno pasiturinčiai, žemės geros, priemoliai, gerai augo kviečiai, augino nemažai gyvulių, žemdirbystės lygis, buvo, palyginti, aukštokas. Valakinis ūkininkas turėjo apie 21 deš. žemės, spartesnis skirstymasis į vienkiemius prasidėjo po 1906 metų.

Kad daviniai būtų tikslūs, aprašysiu konkrečiai vienos šeimos iš Tetervinų kaimo vartotą maistą 1910 – 1915 m. laikotarpyje. Šeima susidėjo iš 9 – 10 asmenų. Ūkis valakinis su priedu pirktos žemės 15 deš. m. iš kurių 10 deš. buvo miškelis, krūmai bei pievos. Pirktinė žemė buvo per 3 km. nuo pagrindinio ūkio, kas reiškia, kad jos įdirbimas buvo vėlesnis, mažiau nuveždavo mėšlo, menkesni derliai.

DUONA
Pagrindinis žemdirbio maistas buvo juoda ruginė duona, kepama iš prastai malamų miltų, valgoma kasdien ir beveik visus tris kartus per dieną, neišskiriant nė didžiųjų švenčių, nes buvo įpratę mėsą valgyti tik su rugine duona. Rugiai paaugdavo gerai, tačiau būdavo daugiau ar mažiau dirsėti. Visiškai išvalyti rugius nuo dirsių paprastai nemokėdavo, todėl sumaldavo su šiokia tokia dirsių priemaiša.
Retkarčiais norėdama šeimininkė išsikepti geresnės kokybės duonos, prastai maltus miltus nusijodavo per sietą ir ašakas sušerdavo gyvuliams. Dalį rugių pitliuodavo ir iš tų miltų kepdavo baltą ruginę duoną „duonele“ vadinamą. „Duonelės“ iškepdavo tik atskirais atvejais: baliui, talkoms, šventėms.
Paprastai duoną kepdavo vien iš ruginių miltų. Miežinių arba žirninių miltų primaišydavo retais atvejais, kada nepakakdavo ruginių. Bulvių yra primaišę tik karo metu. Kmynų dėdavo irgi retai. Dažniau paimdavo kmynų, sumaišydavo su druska ir ištrindavo duonkepės kraštus. Obuolių pridėdavo tik rudens sezono metu, vaikams prašant. Dėdavo sveikus obuolius, kuriuos iškepusius su duona vaikai mėgdavo valgyti.
Su žirnienių, visad pitliuotų miltų priemaiša iškepta duona būdavo baltesnė, kietesnė ir greičiau sužiedydavo. Rugius maldavo to paties kaimo vėjiniuose malūnuose, tik karo metu 1915 – 1918 papildomai susimaldavo naminėmis girnomis, kurios tačiau būdavo kur nors paslėptos, nes vokiečiai draudė turėti girnas. Retais atvejais miltų kokybę gadindavo sudygę grūdai ir skalsės.
Duoną paprastai įmaišydavo rytais drungname vandeny, visuomet toj pačioj rėčkoj, duonkepe vadinamoj. Ją pastatydavo gryčioje šalia lazankos prie pečiaus ant kryžiavonės, tuo būdu duonkepė būdavo pakelta nuo grindų per 30 cm.. Uždengdavo mediniu dangčiu ir užklodavo kokiu nors šiltu drabužiu.
Kai įmaišyta duona parūgdavo, vakare pridėdavo papildomai miltų ir užminkydavo. Užminkyti nebuvo lengva, bet stengdavos gerai išminkyti, nes nuo to gero minkymo iš dalies priklausydavo duonios kokybė. Per naktį duona pasikeldavo. Ryto metą pečių iškūrendavo geresnės kokybės malkomis, negu kitomis dienomis, paprastai – juodalksnio ir stambiom skaldytom, kad pečius būtų karštas.
Pirma žarijas po pečium pasklaidydavo vienodai ant pado, kad įkaistų padas, po to jas su kačiarga sutraukdavo į priekinę pečiaus dalį, o padą iššluostydavo su beržine šluota, pritaisyta ant ilgo koto. Ųluotos galas būdavo palenktas į koto pusę, kad būtų geriau į save šluoti pelenus. Jeigu žarijų pasirodydavo per daug, tai dalį jų išsemdavo ir užgesindavo anglimis.
Dabar prasidėdavo kepalų taisymas. Pasideda lyžę taip, kad platesnis jos galas stovėtų ant duonkepės krašto, o po antru galu padeda „kraselę“. Ant lyžės pabarsto kvietinių sėlenų, retais atvejais uždėdavo džiovintų kopūstų lapų arba ajerų. Ima iš duonkepės tešlą ir uždėję ant lyžės su rankomis padaro kepalą, dydžio maždaug 40 x 25×12 cm. Rankas pavilgo vandeniu ir tada gražiai sulygina kepalo paviršių. Po to pirštu padaro ant kepalo viršaus kryžių ir iš abiejų šonų – po 3-4 brūkšnius. Seniau kartais vietoj kryžiaus įspausdavo į viršutinę kepalo dalį didelį raktą. Tada skaitosi kepalas baigtas. Paima už lyžės koto ir neša prie pečiaus pašauti ant pado. Pirma pašauna tolimesnę eilę iš trijų kepalų, o po to – dar tris kepalus antroj eilėj. Tada uždengia pečdengte (pegždengte).  Kai duona iškepa, tada kepalus iš pečiaus traukia su kačerga, suvilgo vandeniu ir išneša į kamarą, sudeda ant lentynos. Vieno kepinio užtekdavo 7 – 10 dienų valgyt.
„Duonelę“ kepdavo iš ruginių pitliuotų miltų ir būtinai plikytą. Ją įmaišo prieš 2 – 3 dienas iki kepimo, ir po to kelis kartus permaišo, ir paskutinį kartą jau užminko. Toliau kepa, kaip duoną.
Nepasisekusi duona būdavo tada, kai kepalas apdegdavo arba neiškepdavo pakankamai arba atšokdavusi viršutinė pluta nuo minkštimo. Jei pasitaikydavo labai žalia, tai perkepdavo sumaišę su nauja tešla.
Duonkepėje visuomet palikdavo bandelę tešlos dėl raugo sekančiam kepimui, o duonkepės kraštus švariai su peiliu išgrandydavo. Taip pat ir dugną.

RAGAIŠIAI
Be duonos nemažai suvalgydavo kvietinio ir miežinio ragaišio. Tam tikslui kviečiai būdavo prastai sumalami, o miežiai – puspitliu (tarpinis malimas tarp prasto malimo ir pitliavimo).
Ragaišis įmaišomas iš vakaro, pridedant naminių mielių, kurios nusistoja ant bačkos dugno nuo naminio alaus. Taigi tų mielių turėdavo pakankamai.
Ragaišį minko iš ryto, duoda truputį pasikelti. Po to taiso raguolius, apskrito pavidalo, lyžę pabarsto sėlenomis ir kepa ant pečiaus pado.
Ragaišis valgomas su sviestu, su varške. Miežienis dažnai valgomas šiltas, tada dažomas su taukais. Su mėsa nevalgydavo.
Pyragas būdavo kepamas iš pitliuotų, rečiau – valcuotų miltų. Jam užraugti mieles jau vartodavo pirktines. Skaitydavo, kad su naminėm mielėm juodesnis pyragas.
Pyragui pagerinti maišydavo miltus į saldų pieną, pridėdavo sviesto, kiaušinių, razinų, kartais – kiek cukraus. Sutaisytus raguolius dėdavo į blėtas, kurias ištepdavo sviestu arba pabarstydavo miltais, leisdavo kiek pasikelti, viršų aptepdavo kiaušinio tryniu, tad paviršius turėdavo gelsvą spalvą. Išplakdavo kiaušinį, paimdavo pluoštelį linų, pasidaro teptuką ir juo aptepa visą paviršių. Be aptepimo pyragas būtų pilkšvai baltas. Kartais į kiaušinio trynį įdeda kiek cukraus, tada paviršius gaunas kiek salstelėjęs. Pyragus kepant, reikia žiūrėti, kad nesusviltų, atidengti pečių, kad kiek atvėstų.

KITI KEPINIAI
Velykoms kepdavo “senį“ ir „bobą“ . Tai pagerintas pyragas, su sviesto ir kiaušinių, cukraus priemaiša, dar kokių prieskonių. Ir būtinai kepdavo juos giliame variniame „rundulyje“. Tada senis ar boba gauna aukšto raguolio pavidalą, gerai išsikėlęs, putnus.
Reikia atskirai paminėti „kibinus“. Tešlą jiems darydavo iš kvietienių miltų, prastai maltų arba pitliuotų. Būdavo lašininiai arba aguoniniai kibinai. Lašinukus smilkiai supjausto, prideda svogūno, maltų pipirų, Tešlą išploja ir ant jos uždeda plonu sluoksniu lašinukus ir suvynioja. Lašinukai tada persisluoksniuoja su tešla. O aguoniniam kibinui vietoj lašinukų deda aguonas, primaišius kiek cukraus. Tai pasninko meto kibinas. Prie pasninkinių kibinų priklauso ir kopūstiniai kibinai: vietoj lašinių dedama tušinti rauginti kopūstai, sumaišyti su aliejumi.
Kibinus kepa ne ant pado, bet „blėkose“, nes lašinukai kepdami persisunkia per tešlą ir kepalo padas esti taukuotas.
Kibinėliai nuo kibinų skirdavosi tik savo dydžiu, Jie esti nedidelių bandelių pavidalo.
‚Piernikėliai“ir bandutės tai įvairūs saldūs pyragaičiai, kuriuos kepdavo bet kokio baliaus proga: vestuvių, krikštynų, laidotuvių, vardinių ir kitokių. Žinojo ir medauninkus, kur vietoje cukraus dėdavo medų. Tie pyragaičiai įgaudavo tamsesnę spalvą.

xxx

Dabar peržvelgsime atskirus dienos meto valgius: pusiauryčius, pusryčius, pietus, pusdienius ir vakarienę.
Pusiauryčiai būdavo valgomi tik tada, kai vėlyvo rudens metu ar žiemos pradžioje anksti keldavosi kokiam nors specialiams darbui: linams minti, kūliams krėsti, kulti. Tokiais atvejais pusryčiai kiek vėluodavo, dėl to duodavo užvalgyti pusiauryčių. Kadangi tuo laikotarpiu pjaudavo daug jauniklių avių, tai pusiauryčiams išvirdavo avienos mėsos, jaknų,  žarnų, galvų, kojų, arba kiaulienos antraeilės mėsos, arba išvirdavo verstinių. Verstiniais vadino kruopines dešras. Paima miežienių kruopų, numirko, prideda lydytų taukų, prastesnės rūšies, dažniau nuimtų nuo žarnų, dar papjausto svogūno ir tą masę sukrečia į laibąsias avių ar kiaulių žarnas ir išverda tam pačiam puode, kuriame verdama pusryčiams sriuba. Bevirdamos kruopos išbaigia brinkti ir gaunasi apvalios dešros – verstiniai. Juos valgo šiltus. Kituos kiemuos virdavo verstinius iš tarkuotų bulvių, taip pat pridėjus riebalų. Bulviniai verstiniai būdavo skanesni.
Pusryčių valgiai būdavo patys įvairiausi. Apie juos ir teks plačiausiai pakalbėti.
Visų pirma Pasvalio apylinkėse būdavo auginama daug žirnių. Žirnių prastai nemaldavo, tik pitliuodavo. Iš jų miltų labai dažnai kepdavo blyną.
Įmaišo apyskystę žirninių miltų tešlą, gerai išplaka, supila į „blėtę“, dydžio maždaug 50x30x4 cm., ir pakiša po karštu pečium. Ten kiek pasikelia ir iškepa minkštas blynas. Jį valgo šiltą, dažydami su taukais. Tai buvo labai sotus pusryčio valgis.
Kiek rečiau kepdavo tokį blyną iš miežienių miltų. Tada tešlą darydavo tirštesnę ir kepdavo apskritas bandeles ant džiovintų kopūstų lapų. Tokį miežienį irgi valgydavo šiltą, dažydami su taukais arba su varške, priklausomai nuo to, ar diena būdavo „su mėsa“ (pvz., pirmadienis), ar „su pienu“ (trečiadienis, penktadienis, šeštadienis). Retais atvejais ant kopūsto lapo kepdavo ir žirninį blyną, bet jis būdavo daugiau sudžiūvęs ir ne toks skanus. Jeigu sekmadienį kepdavo blyną, tai į jį dėdavo pasukų arba truputį mielių, jis tada geriau pasikeldavo ir būdavo putnesnis.
Čia reikia pastebėti, kad kopūstų lapų rudenį pridžiovindavo visiems metams. Juos suklodavo klojime ant strėkio, kur būdavo sukrauti rugių pėdai. Plonai išklotus lapus uždėdavo nekultų rugių pėdais ir tie lapai tarp rugių pėdų per kurį laiką gražiai sudžiūdavo.
Antra valgių rūšis pusryčiams ėjo įvairios košės: žirnienė, kruopienė, miežinė, bulvienė, rečiau kvietinių miltų, prastai maltų. Dažniausiai virdavo žirnienę košę, paprastai pirmadienį. Kitomis savaitės dienomis virdavo kitokią. Retkarčiais pasikartodavo vienokia iš eilės dvi dienas. Bulvienei košei pirma išvirdavo neskustas bulves, po to jas nulupdavo, sutrindavo ir dar kiek pavirdavo. Ne pasninko dienomis į visas košes dėdavo taukų, po 2-3 šaukštus į puodą.
Skryliai taip pat būdavo dažnas pusryčių patiekalas. Juos virdavo iš puspitliai maltų miežienių miltų arba kvietienių. Pitliuotų kvietienių miltų skrylius virdavo tik svečiams. Skrylius dažydavo į taukus arba valgydavo su varške, rečiau dažydavo į pašildytą sviestą. Kartais išvirdavo skrylių iš rugienės tešlos, paėmę iš duonkepės, kada kepdavo duoną. Bet tai būdavo pripuolamas atvejis.
Sekmadienio pusryčiams labai dažnai virdavo virtienius. Dažniausiai būdavo mėsiniai, rečiau varškėčiai arba bulviniai. Užminko tešlą iš miežienių arba kvietinių miltų, sukočioja į apskritą volelį, tą gabaliukais. „Viduriams” dažniausiai ima plaučius: avių, karvių, kiaulių, kartais prideda širdies. Išvirtus iš anksto sukapoja kapone kokioj geldoj. Papjausto svogūno, kiek maltų pipirų pabarsto, permaišo. Iš tešlos gabaliukų išploja tarp pirštų „skrylelį“, su šaukštu deda ant jo „vidurių“, skrylelį sulenkia, kraštelius pirštais plonai suspaudžia ir užraito, kad verdant neišsiskėstų. Tada į verdantį puodą, kol tešla išverda. Tada graibo su skylėtu samčiu ir deda į dubenį. Valgo šiltus, pasidažydami į taukus. Vietoj plaučių kartais dėdavo varškę, lašinėlių, bet tokie virtieniai jau ne kasdienis valgis, tokius taiso talkoms, svečiams, didesnėms šventėms.
Reikia paminėti keptus virtienius. Tešlai ima pitliuotų kvietinių miltų, o viduriams – lašinėlių. Tokių virtienių neraito, tik gerai užspaudžia kraštus. Sudeda visus į puodą, užvožia dubeniu, plyšius užklijuoja tešla, kiša į karštą pečių ir kepa. Prieš dedant į puodą, kiekvieną virtienį suvilgo taukais, kad nesusiklijuotų. Iškeptus valgo šiltus arba atšalusius, visaip skanūs ir su niekuo dažyt nebereikia.
Sūriukai“ – gerų kvietinių miltų tešla maišoma su varške, pridedama kiaušinio, supjaustoma storais, 2×4 cm ploto skryleliais ir išverdami. Po to lengvai pakepinami arba tik išvirti paduodami ant stalo. Prie jų lydyto sviesto užsipilti.

Rudens sezono metu pusryčiams virdavo jau minėtus verstinius, jaknas, žarnas, galvas, šiaip avienos mėsos ir kepdavo vėdarą.
Pagrindinė vėdaro sudėtis būdavo kraujas, miežienės kruopos, nelydyti, smulkiai supjaustyti taukai, svogūnai, pipirai. Tą masę supildavo į storąsias kiaulių žarnas ir kepdavo „blėkose“ karštam pečiuje. Vėdarus valgydavo šiltus. Pusryčiams išvirdavo ir neskustų bulvių. Po to jas nusilupdavo kiekvienas valgantysis ir dažydavosi su taukais arba varške.
Sriubos būdavo mėsiškos ir pieniškos. Mėsiškos sriubos dažniausiai būdavo kruopienė, bulvienė, burokinė (barščiai), raugintų kopūstų, bulvienė su kruopomis. Kruopos paprastai miežinės, namuose pasidarytos: džiovintus miežius su girnomis sumala, persijoja, ir gaunasi švarios kruopos. Būdavo ir „grucės“ kruopų, sveikų miežinių grūdų, tik nuimta luoba. Jas darydavo Gedučių arba Pasvalio malūne.
Pieniškos sriubos dažniausiai eidavo „zacirka“, miežieniai arba kvietieniai „kleckai“, rečiau bulvienė, kruopos arba lapienė.
Zacirka daroma kiek kitaip nei kleckai. Įpila į geldą žirnienių miltų ir kiek vandens. Tada maišo miltus su vandeniu ir trina tarp delnų. Trina tol, kol gaunasi kieti, maždaug vienodo dydžio rutuliukai, žinoma, apvalūs. Tada juos pila į verdantį puodą ir išverda. Jie ir išvirę palieka kietoki.
Lapienę virdavo tada, kai atsirasdavo šviežių kopūstų. Supjaustydavo gūželę kopūstų, pridėdavo morkų, truputį kvietinių kleckų ir gaudavosi maišyta sriuba, lapiene vadinama.
Pieniškas sriubas baldydavo pilnaverčiu pienu, o mėsiškų nebaldydavo, juose riebalo būdavo nuo verdamos kokios nors mėsos.

Iš atsitiktinių sriubų galima paminėti juką. Tai būdavo žąsų kraujo sriuba, į kurią pridėdavo mėsos kukulių, padarytų iš smulkiai sukapotos liesos mėsos.
„Lakštiniai“. Juos darydavo iš pitliuotų kvietinių miltų, pridėjus kiaušinio. Tešla būdavo iškočiojama plonais dideliais plociniais, kuriems leisdavo kokią dieną apdžiūti, po to suvyniodavo į vyniotinį ir supjaustydavo apyilgiais lakšteliais, kuriuos vadindavome lakštiniais (makaronais). Ši sriuba būdavo baldoma pienu ir kartais pridedama sviesto.
„Laistyniai kleckai“ būdavo verdami iš pitliuotų kvietienių arba žirnienių miltų. Padarydavo netirštą tešlą su kiaušiniu, išplakdavo, ir tada imdavo su šaukštu ir dėdavo į verdantį puodą. Juos tuoj sutraukdavo ir gaudavosi dideli kleckai, baldydavo su pienu.

Pietų valgiai būdavo gana vienodi. Dar ryto metą išvirti barščiai arba kopūstai, užbaldomi su grietine.Barščius virdavo arba iš raugintų burokų arba iš buroklapių, kai pradėdavo skinti lapus. Nuskintus lapus nuplaudavo, supjaustydavo su visais koteliais, apvirindavo, sudėdavo į puodynę, užpildavo druska ir kai reikėdavo virti, tada dalimis imdavo iš tos puodynės.
Barščių rūgščiai naudodavo „rasalą“, kuriame rauginami burokai arba pasidaromas raugas iš ruginių miltų.
Vasaros metu darydavo šaltibarščius. Iš batvinių, pridėdavo šviežio agurko, svogūnų laiškų, virto kiaušinio ir užbaldydavo su grietine.
Antram patiekalui duodavo mėsos: kiaulienos, avienos arba jautienos. Vasarą per darbymečius daugiausiai valgydavo rūkytus lašinius. Retkarčiais padarydavo svogūnų laiškus su grietine, kuriuos valgydavo su mėsa, ypačiai su lašiniais.
Kai negalima būdavo mėsos valgyt, duodavo „rugelio“, rūgusio pieno,( tas nebūdavo liesas, nes grietinę nugraibydavo jau nuo surūgusio, o ne separuodavo, kaip vėlesniais laikais), varškės, sūrio ar per darbymečius – sviesto.
Pusdienius pradėdavo duoti nuo balandžio pabaigos ligi rugsėjo mėn. pradžios. Dažniausiai pusdieniams eidavo varškė, rūgusis pienas, retkarčiais sviestas. Valgydavo su miežieniu arba kvietienių ragaišiu. Atskirais atvejais duodavo ir mėsos.
Sekmadieniais pusdieniams paprastai iškepdavo blynelių – žirnienių arba kvietienių miltų. Kepdavo ant taukų.
Išvirdavo priraškytų žirnių ankščių, kurias gliaudydavo ir valgydavo. Bet jų sezonas trumpas.
Vakarienei išvirdavo kokios pieniškos sriubos, bulvienės arba kleckienės, arba valgydavo likusius nuo pietų barščius. Jei sriubos nevirdavo, tai duodavo rūgusio pieno. Kartais varškės, kartais saldaus pieno su pritupinta varške. Varškę šildydavo iš nugriebto rūgusio pieno, statydavo puodynę į šiltą pečių. Paskum supildavo į sūrmaišelį, kad nutekėtų išrūgos.
Iš varškės, kurios šiaip nesuvalgydavo, spausdavo sūrius, pridėdami druskos, kartais kmynų.
Dalį sūrių apdžiovindavo iki kietumo ir padėdavo žiemai. Žiemos metu arba šiaip valgydavo sūrį, arba jį apvirdavo, kad suminkštėtų. Kartais sūrį išvirdavo aluje. Virtą alų užbaldydavo grietine ir vakarais gerdavo vietoj kavos. Alaus visuomet turėdavo, bet virdavo ne dažnai.
Sviestą daugiausia atiduodavo vaikams su ragaišiu valgyt, svečiams arba per šventes. Tą dieną, kai sviestą mušdavo, tai po šaukštą apdalydavo visą šeimyną. Kai kas labai mėgdavo sviestą valgyt su šviežiai iškepta juoda duona.

xxx

Pereinant prie atskirų švenčių valgių, pradėsime nuo Kūčių.
Tą dieną būdavo sausas pasninkas. Iš ryto mažai ką aplamai valgydavo. Svarbiausia buvo Kūčių vakarienė.
Iš seno buvo žinomas Kūčių patiekalas avižienis kiseilius. Rupiai maltus avižienius miltus užraugdavo iš vakaro puodynėj, įmerkdavo duonos plutą ir pastatydavo priešpečky. Kisieliui rūgstant, buvo paprotys pašaukti kokį šeimos žmogų vardu. Kai tas atsiliepdavo, nieko įtartino negalvodamas, tada sakydavo:
išlup tau, tegu kisielius rūgsta.
Jau temstant į puodynę papildydavo vandens, išmaišydavo ir nukošdavo per smulkų rėtį taip, kad ašakos pasilikdavo. Gautą skystimą supildavo į puodą ir virdavo ant „lazankos“, dabar sakytume – plytos, kol skystimas patirštėdavo. Taip išvirtą kisielių su visu puodu išnešdavo į kiemą, kad atšaltų. Šaldamas jis baigia sutirštėti. Tada supilsto į dubenis ir paduoda ant stalo. Jis valgomas su pasaldintu virtu atšaldytu vandeniu, cukrum ar medumi. Kisieliaus išvirdavo ir gavėnios pasninko dienomis.
Su saldžiu vandeniu valgo ir kitą Kūčių patiekalą – keptus kleckus, kurių tada šližikais pas mus niekas nevadindavo. Jie kepami iš kvietinių pitliuotų miltų, nieko daugiau nepridedant. Tešla kietai užminkoma, suvoliojama į pailgus volelius, supjaustoma gabaliukais, dedama ant miltais pabarstytos blėtos, ir kepami. Jie gaunasi kieti, sudžiūvę.
Be to, ant Kūčių stalo būdavo sirupo, medaus, silkių, aguoninio kibino (tešla pitliuotų miltų), grybų sriubos, kartais kopūstų su aliejum, rečiau – spalgenų ar kitų uogų kisieliaus, aguonų pieno, į kurį prisimerkia keptų kleckų, ir valgo.            Kartais – minagos, balto pyrago, kepamo be jokių priedų, net viršus kiaušiniu neaptepamas, tuo jis iš paviršiaus skirdavosi nuo Kalėdinio.
Sirupą pirkdavo Pasvaly. Jį valgydavo pasidažydami su pyragu. Neatskiriama Kūčių vakarienės dalis būdavo „plotkelės“, kurių parsiveždavo iš klebonijos tiek, kiek šeimynoje būdavo asmenų. Jos būdavo įvairių spalvų: baltos, ružavos, žalsvos, mėlynos. Turėdavo įspaustus kokius nors religinius inicialus. Plotkeles suvalgydavo pačioj vakarienės pradžioj. Po vakarienės sugiedodavo keletą giesmių, pvz., „eik, Adomai, iš rojaus, pažink procę artojaus“ ir kt.
Kalėdiniam stale vyraudavo mėsiniai patiekalai. Kruopienė sriuba, išvirta su dešromis ar kitokia mėsa. Arba kukulių sriuba: burokėliai ir joje iš liesos, smulkiai sukapotos mėsos padaryti apskriti rutuliukai – kukuliai. Atskirai paduodama virta dešra, kepta žąsis arba kalakutas, virtas kumpis, košelienos, dažniausiai žąsies atliekų, „bumbelekas“, lašininis kibinas ir balto, su sviesto ar taukų priemaiša iškepto pyrago.
Per Kalėdas žąsis būdavo kepama su visa oda ir riebiu poodiniu sluoksniu, į vidų prikimšdavo raugintų kopūstų. Šiaip jau žąsų riebalus nuimdavo ir išlydydavo į taukus, o ispirgas suvalgydavo atskirai. Jos būdavo aukštos kokybės.
Košelieną virdavo iš žąsų kojų, galvų, kaklų, skilvių, sparnų. Kalakutų kojų nevirdavo. O jei košeliena būdavo verdama iš kiaulienų atliekų, tai čia eidavo kojos, snukis, ausys, liežuvis.
Bumbelekas“ būdavo kepamas iš žąsų kaklų odos, prikimštos sutrupinto pyrago, į kurį įdėdavo kiek žąsinių taukų arba sviesto, pipirų. Abu kaklo galus persmeigdavo šakaliukais, kad viduriai laikytųsi. Tada dėdavo ant „blėtos“ ir iškepa karštam pečiuje. Tatai būdavo laikoma dideliu skanėstu.
Dešros daromos iš kiaulienos nugarinių raumenų, pridedant kitokios liesos mėsos ir smulkiai supjaustytų lašinėlių, druskos, pipiro. Raumenis kapodavo su „kapone“. Po to rūkomos, kad ilgiau stovėtų.
Naujiems metams iškepdavo balto pyrago ir pakartodavo ką nors iš Kalėdinių mėsiškų valgių.
Užgavėnių vakarienė būdavo sustiprinta mėsiškais valgiais ir iškepdavo kvietinių miltų arba bulvienių blynelių, kuriuos dažydavo su taukais. Sriubos išvirdavo lakštinių.
Gavėnia prasidėdavo sausu pasninku Pelenų dieną. Pasninko pobūdis laikui keitėsi, dabar pasakytumėm – liberalėjo. Bet gavėnios trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais tada dar valgydavo sausai.
Sausomis dienomis taukus ir sviestą pakeisdavo aliejai, o mėsą – silkės. Silkės tada būdavo geros kokybės.
Pasninko dienomis virdavo žirnių sriubą, nebaldytą kruopienę sriubą, burokinius barščius, kartais su džiovintų grybų priedėliu, sausą „kleckienę“, su aliejum uždarytą kopūstinę sriubą. Valgydavo raugintus kopūstus ir atskirai, kartais žalius, kartais patušintus, pridėjus aliejaus. Dažniausiai juos valgydavo su miežieniu ragaišiu. Silkes valgydavo žalias, supjaustytas gabaliukais ir pabarstytas pipirais bei pjaustytu svogūnu, arba virdavo ir darydavo silkių padažą, kurį valgydavo su virtomis bulvėmis arba „miežieniu“.
Antras plačiai naudojamas padažas buvo garstyčios. Padarydavo „gylienę“ iš sudaigintų rugių miltų. Gaudavosi saldi tyrelė, ją paraugindavo ir išnešdavo šaltai. Kai reikėdavo valgyti, pridėdavo maltų garstyčių, sumaišydavo, ir štai garstyčių padažas. Jį valgydavo su virtomis bulvėmis, šiltu miežieniu, skryliais, ar kuo kitu.
Sriuboms užbaldyti kartais panaudodavo aguonų pieną, padarytą iš trintų aguonų. Tada sriubos skystimas įgaudavo balzganą spalvą ir aguonų skonį. Plačiai virdavo lauko pupeles ir žirnius. Paprastai išvirdavo, skystimą nusunkdavo, supildavo į rėtį, ir kai norėdavo, saują pasisemdavo ir valgydavo be nieko.
Iš žirnių ir pupelių dar kepdavo „šiupinį“ „kugelį“ Prie išvirtų žirnių arba pupelių prideda miežienių miltų, kiek vandens, padaro tirštą masę. Ją sudeda į molinį juodai išdegtą puodą, ant viršaus uždeda švarių šiaudų, užkaišioja šakaliukais. Tą puodą apvožia ir kiša po karštu pečium. Jis ten gerai iškepa. Valgydavo šiltą ar atšalusį, pasidažydami su garstyčiomis arba be nieko.
Greitam valgymui pasidarydavo „mekerio“, arba „ubagienės“. Paimdavo atšalusį virintą vandenį, pasaldydavo su cukrumi ir pritrupindavo gabaliukų juodos duonos, plutos ir minkštimo. Ir taip šaukštais valgydavo, kaip kokią šaltą sriubą.
Žuvies nebūdavo, retkarčiais nupirkdavo minagų.
Velykų ryto nuolatinė sriuba būdavo lakštiniai. Juos pienu užbaldydavo ir įdėdavo kiek sviesto. Pietums ir vakarienei sriubos nevirdavo.
Būtinas valgis, be kurio neapseidavo nė vienos Velykos, būdavo dažyti kiaušiniai. Jų nedėdavo ant stalo visiems, bet išdalydavo kiekvienam po vienodą skaičių, ir vaikams, ir samdiniams – po dvylika štukų. Kas kada norėdavo, suvalgydavo, arba eidavo kiaušinius mušti, arba ridinėti, jo reikalas. Ant stalo uždėdavo tik tada, jeigu užeidavo koks svečias ar vaikai kiaušiniauti ateidavo. Pagrindinis dalykas ant stalo būdavo pyragai ir pyragaičiai. Ir jau minėti „senis“ir „boba“.
Mėsiškų dalykų būdavo dešrų, kumpio ir košelienos. Tik košeliena dabar būdavo iš kiaulienos atliekų, kurios pasiliktos iš žiemos pjovimo. Visuomet padėdavo sviesto lėkštelę, nes kiaušinius paprastai valgydavo su sviestu. Jeigu tuo laiku turėdavo paršiukų, tai vieną iškepdavo Velykų stalui. Jį prikimšdavo sutrupinto pyrago, į kurį įdėdavo sviesto ir kiaušinių. Tai buvo vienas iš geriausių valgių. Be paršiuko retai apseidavo koks didesnis balius.
Velykėlių – sekmadienio po Velykų, – valgiai niekuo nesiskirdavo nuo paprasto sekmadienio, išskyrus tai, kad kiekvienas šeimynos narys gaudavo po tris dažytus kiaušinius.
Per Sekmines iškepdavo balto pyrago. Ir būdavo kalbama, kad reikia virti virtienius per Šeštines – po 6, per Sekmines – po 7, per Devintines – po 9. Bet praktikoje to skaičiaus nesilaikydavo.
Balių valgiai iš esmės nesiskirdavo nuo kitų švenčių valgių, tik jie įvairuodavo pagal sezoną, kada kokių produktų būdavo. Naminis alus, pyragas ir pyragaičiai būdavo nuolatiniai balių palydovai. Sviestas, sūris, mėsa, košeliena, dešros, paršiukai, varškėčiai virtieniai, virti kiaušiniai, kiaušinienė, su kiaušiniais perkepta mėsa, arbata, lakštinių sriuba, teliuko mėsa, teliuko mėsos košeliena ir kt.
Arbatai vanduo verdamas „samovare‘, o pati arbata užpilama „imbrikėlyje“, iš kurio į kiekvieną stiklinę įpilame esencijos. Vieniems stipresnės, kitiems silpnesnės, pagal skonį.
Kiaušinienė būdavo kepama ant sviesto – suplakamas kiaušinis ir kiek pridėjus kvietinių miltų, arba tik išleidus kiaušinius ant keptuvės, be jokių priedų ir neplakant.
Pagerintus valgius duodavo linarautės ir kūlimo talkų metu, o taip pat naminio alaus, be kurio jokia talka nepraeidavo. Alaus taip pat duodavo ir trumpam užėjusiam svečiui ar kaimynui. Pastatydavo ant stalo ąsotėlį, kokios užkandos, ir pavaišindavo.
Mažiems vaikams virdavo manų kruopų košelę, pridėdavo cukraus ir sviesto.
Būdavo vartojamas ir „cukrelis“ (sacharinas), kuriuo pasisaldydavo arbatą ar šiaip vandenį. Svečiams „cukreliu“ nesaldydavo.

xxx
Aprašomoj šeimoj kasmet pjaudavo karvę, 1 didelę lašininę kiaulę, 5-6 nupenėtus puskiaulius, apie 15 gėrelių, apie porą teliukų, apie 10-15 žąsų, 5-6 kalakutus. Vištas laikydavo dėl kiaušinių. Papjaudavo tik gaidukų ir retais atvejais – po vištą. Karvių laikydavo 7-8, bet pieno primelždavo tik apie 40-50 litrų per dieną.
Jei karvė prisieidavo pjauti ne sezono metu, tai stengdavosi pasidalyti su kokiu kaimynu pusiau, kad nesugestų mėsa. Skolininkas vėliau tiek pat atiduodavo.
Aviena mėsa būdavo valgoma šviežia ir avis pjaudavo rudenį, po 1-2 iš karto. Kai tą suvalgydavo, pjaudavo kitą. Labai mažą dalį rūkydavo vasarą.
Kiaules pradėdavo pjauti žiemos pradžioje, atšalus orams. Lašinius ir kumpius sūdydavo ir rūkydavo ilgam laikymui. Taukus ir dalį lašinių sulydydavo, pildavo į „osinius“ ir valgydavo ligi kito pjovimo sezono. Jautienos mėsą stengdavosi taip pat greičiau suvalgyti, dalį raumenų irgi panaudodavo dešroms. Karvę pjaudavo ne tiek dėl mėsos, kiek dėl odos, nes oda buvo reikalinga naginėms. Pjovimo laikas- žiemos metas. Jautienos taukus sulydydavo ir supilstydavo į nedidelius dubenėlius. Iš jų išimdavo ir tokiomis ripkomis sudėdavo į kokį indą. Vėliau naudodavo košėms, blyneliams kepti. Jeigu padažą darydavo, tai maišydavo su kiaulienos taukais. Taukams lydyti buvo naudojami „špyžiniai britvonai“, dydžio apie 60x30x15 cm. Pridėdavo supjaustytų taukų ir kišdavo į karštą pečių. Kai įkaisdavo iki virimo, ištraukdavo britvoną ir nupildavo išsilydžiusius taukus tiesiog į „osinį‘, o likusius vėl kaitindavo, kol palikdavo „įspirgos“ be taukų. Įspirgas vartodavo su taukais, padažams. O žąsinius valgydavo šiaip su duona, jos būdavo skanios.
Daržovių asortimentas nebuvo įvairus: burokai, kopūstai, svogūnai, morkos, agurkai.
Sodas buvo ne visai mažas. Tačiau obuolius, kriaušes, slyvas, vyšnias suvalgydavo atsitiktinai vaikai bei kiti šeimos nariai. Dalį obuolių pasidėdavo žiemai, iš dalies darydavo naminį vyną, o dalį sudžiovindavo ir žiemą valgydavo. Uogienes virdavo tik iš juodųjų serbentų ir agrastų. Ir tai nedidelius kiekius. Nedidelę dalį obuolių iškepdavo ir keptus suvalgydavo tuoj pat. Tuo būdu vaisiai buvo labai sezoninio pobūdžio, jie pagrindinėj mityboi nevaidino vaidmens, tačiau vaikams, jų augo 6-7, buvo natūralus vitaminų ir cukraus šaltinis. Avietes su pienu. Agrastų skrylelius virdavo.
Laikydavo 3-4 šeimas bičių. Tik pusė jų buvo rėminiuose aviliuose. Medus buvo prabangos dalykas. Paprastai suvalgydavo jį mažesnieji vaikai.
Mažiems vaikams į čiulptuką pridėdavo pyrago su cukrum ir duodavo čiulpti.
„Cukrelį“ vartodavo plačiai, vėliau jis pranyko. Būdavo buteliukai, jais saldydavo vandenį.
Sulos šitam kieme leisdavo nedaug ir tuoj išgerdavo. Kiti prisileisdavo pilną statinę, užpildavo avižomis, kurios sudygdavo ir tada sula kiek parūgdavo ir stovėdavo iki vidurvasario.
Užėjus pirmajai vokiečių okupacijai maitinimosi sąlygos žymiai pablogėjo, buvo suvaržytas grūdų malimas, gyvulių pjovimas, atimta daug karvių ir tai turėjo atsiliepti į maitinimąsi. Karui pasibaigus, aš iš kaimo išsikėliau į miestą, todėl jo gyvenimo pobūdis man sunkiai bebuvo žinomas.

SŪDYTI LAŠINIAI – autentiškas suvalkietiškas receptas, populiarus ir Dzūkijoje

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 24 , reitingas: 3.83 iš 5)
Loading...

Šitaip lašinius nuo jaunumės, t.y. nuo  Smetonos laikų,   sūdo ponia Elena Rutkauskienė  –suvalkietė nuo Prienų rajono Užbalių kaimo,  jų dieviškas  skanumas  vertinamas ne tik giminėje 😉
Sūdoma  vadinamuoju sausu būdu, t.y. ne rasale (druskos tirpale)  mirkoma, o ištrinama druska ir prieskoniais.

Reikia:

1 kg lašinių  (skaniausi/tvirčiausi -nuo nugaros ❗ )

40 gr. druskos (kitaip tariant –  5 kg lašinių imam 200 gr. druskos ),

1 skiltelė česnako,

1 lauro lapelis  (sutrintas),

0,5 šaukštelio grūsto muškato riešuto, jeigu turim ar mėgstam  – kalendros,

Gausiai  –  grūstų juodųjų ir kvapniųjų pipirų mišinio,

0,25 šaukštelio cukraus( 5 kg mėsos ~1 šaukštelis) .

Pirmiausiai lašinius ištrinam cukrumi(dėl spalvos, kad parausvėtų). Paskui ištrinam/išmasažuojam  prieskoniais. Tik po to -druska. Laikome vėsioje viėtoje –šaldytuve, balkone ir pan.  Išsiskiriančiose sultyse vartom/mirkom  bent  dvi savaites.

SVARBU :!:
Lašinių  prieš sūdant jokiu būdu negalima plauti.

Dar negalima po viskam   vynioti į celofaną, nes  uždus –  geriau laikyti šaldytuve ar  pakabinti apvyniotus drobe    vėsioje vietoje –kamaroje, įstiklintame balkone ir t.t. Tačiau reikia atminti, kad didesnis kiekis lašinių po ilgesnio laiko tokiu atveju gali ir pagelsti. Tad  „perteklių“  šiais laikais be problemų galime saugoti ir… šaldiklyje 😉

.

IR DAR : Kaip manot,  kodėl pirktinių lašinių skūra būna dažnai kieta ir tąsosi tarp dantų? Pasirodo –kad  dėl to, kad šeriai vis dažniau  nuimami …plikinant karštu vandeniu !!! Jeigu skūra svilinta – taip nebūna.

Kadangi pati sūdžiau laikydamasi kiek įmanoma tiksliau visų „instrukcijų“,   lašiniai pagal šį receptą gavosi išties labai skanūs ir kvapnūs, tarp dantų nesitąsė –  nei jie patys, nei skūra 😉 .

Miglė

Dzūkiškos bandos (ATNAUJINTA! )

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

migle:
Receptą  aptikau iškirptą iš kažkokio prieštvaninio žurnalo  -lapai net pageltę :P

Reikia: 10-15 didelių bulvių, druskos, džiovintų kopūstlapių, miltų (jei reikia – tešlai).

Bulves sutarkuojame ir, padėjusios pakreiptą indą su tarke, palaukiame, kol nusistos krakmolas.Tada nupilame skystį, tešlą pasūdome ir gerai išmaišome.Jei perdaug skysta -pridedame miltų ir vėl  gerai išmaišome.Paruoštą tešlą krečiame ant išdžiovinto kopūstlapio ir greitai pašauname į orkaitę. Iškepusios bandos gražiai pagelsta ir lengvai nusiima nuo lapo.

  • Išimtas iš orkaitės bandas supiaustome, sudedame į indą, užpilame grietinės ir spirgučių padažu ir, gerai uždengusios, palaikome dar truputį orkaitėje(mama jas kepdavo orkaitėje).
  • P.S. Kažin, ar dabar toje pačioje orkaitėje(su ventiliatoriumi, nustačius ~ 50 laipsnių šilumos),  nebūtų galima  dar ir tų kopūstlapių padžiovinti? Kaip manote? :roll:

    xxx

    Ir dar -manau verta pacituot interneto platybėse  sužvejotą dzūko(gal dzūkės) komentarą:

    Nuo Merkines,

    Bandas mano mama(o dabar ir aš)kepdavo šiek tiek kitaip. Išsivirdavom bulvių(tikdavo ir senos), susimaldavom.Tada būtinai šviežias bulves susitarkuodavom,biškį nusausidavom,sumaišydavom su virtom bulvės, įdedavom druskos.Man skaniausios yra su DARYCINIU-pienas,varškė,druska. Tarp kitko-bandų negalima pjauti peiliu,valgyti su šakute. Bandas plėšom ir valgom tik su rankom.Darycinį tai su šaukštais. Tarp kitko -darycinis buna visada vienoje lėkštėje arba tarmiškai bliūde.

    Virjes

    Mano mama bandoms truputį nusunkia bulves, tada įmeta šaukštą rūgščios grietinės (jei  senos bulvės , kad pabaltų, šviežioms nebūtina)  druskos, pipiriukų .  Tada deda ant  džiovinto kopūsto lapo tarkius, formuoja tokį apvalų blyną ir kepa. Kopūstlapis nebūtinai, bet  jis tikrai priduoda “kitokį” skonį . Galima ir skardoje kepti . Kai iškepa  – pjausto gabaliukais, mirko kiekvieną į pieną, deda į indą. Viską užpila svogūno, sviesto, spirgų ir grietinės padažu. Tada uždengia ir vėl pečiun- kad pašustų . Tuomet  valgom- riebalai teka per barzdą :) :) :)
    Mūsų vaikinai(tėvas ir vyras)mirkytų nelabai nori- laužia tik iškeptą, dažo į grietinę ir kerta . -Būtent laužia- sako taip skaniau 😉

    Markeris

    Kepėm pagal Virjes rekomendacijas . Ant šviežių kopūstlapių. Kadangi bulvės šviežios,  tai nusunkėm gerai, dar dėjau grietinės, druskos ir pipirų.  Kepėm ant kopūsto lapų ir ant begęstančių žarijų kiemo “duchovkėj”.  Kai sukietėjo/iškepė (darėm kiekvieną pagal kopūsto lapą dydį) – suplėšėm, dėjom į stiklinį kepimo indą (daugiau nieko tinkamo tokiai duchovkei neturiu) 🙄 ,  Prišutinau  didelę storadugnę keptuvę spirgų iš šoninės, svogūnų ir didelio kiekio grietinės ( dėjau  20 proc. riebumo). Skanu 🙂 Bet gi  riebu 🙄 – konkrečiai, nemažai alaus išgėrėm :) .

    siūlau šalinti

    Kraujinė dešra(vėdarai)

    ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 6 , reitingas: 4.17 iš 5)
    Loading...

    Mano mama dar dabar tebekepa kraujinius vėdarus. Kai perkam kiaulę, užsišaldom kraują, o kai jau ji prisiruošia kepti, jį atsišildo. Mes perlinių nededam , tik miežines ir kvietines kruopytes, dar nemažai kepintos šoninės, ar  spirgų .

    Kraują supila be jokių krešulių-jį gerai pertrina per sietelį. Ir daug jo nebūna, tik tiek, kad gerai nudažytų kruopas. Ir vėdarų kepimas būna ĮVYKIS, nes visi labai mėgstam, o pakepintas  išvis pasaka 🙂 . Prikepam kelias “blėkas”, susikviečiam šio patiekalo gerbėjus (dar yra keletas iš šeimos draugų, kurie dievina  ) valgom kelias dienas  :lol:.

    Šimtalapis

    ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 14 , reitingas: 3.71 iš 5)
    Loading...

    Miglė

    Baisiai mėgstu šimtalapį. Bėda ta, kad  vis sudėtingiau paskanausti ar rasti tikro, o ne imitacijos, panašesnės į riebią bulką, ne daugiau 🙁 .Tas pats ir su receptais – internete daug “saviveiklos” , autentišką rec.  sunku aptikti, nes totorės tradiciškai nelinkusios dalintis “firmos ” paslaptimis 😉 Pagaliau, panašu, pasisekė -aptikau vieną, tai ir įkeliu 😉

    Leja belekas

    Tešla

    • sviestas – 50 g
    • kiaušiniai – 5 vnt.
    • mielės – 50 g
    • cukrus – 1 kg
    • miltai – 1.1 kg
    • pienas – 1.5 stikl.

    Įdaras

    • Cukraus pudra – 250 g
    • razinos – 250 g
    • sviestas – 550 g
    • vanilinis cukrus – 150 g
    • aguonos – 300 g

    Užvirinti pusę stiklinės pieno, ištirpinti 50 gr. sviesto, įdėti 2 šaukštus miltų ir išmaišyti –  gausis tyrė. Tada įpilti stiklinę pieno, įdėti mieles, išmaišyti ir palikti tešlą pusvalandžiui, kad pakiltų.

    Į kitą indą dėti 1 kiaušinį ir 4 trynius,  juos išplakti su 0,5 stiklinės cukraus. Likusius kiaušinių baltymus išplakti su stikline cukraus ,  sudėti sumaltas aguonas ir viską išmaišyti.

    Į iškilusią tešlą įpilti išplaktus trynius su cukrumi ir supilti miltus, tada išminkyti tešlą. Išminkius tešlą, daužyti  ją pusę valandos. Po to ją padalyti į keturias dalis, aptepti viršų lydytu sviestu, suvynioti į maistinę plėvelę ir palikti kilti 30 minučių.

    Likusį sviestą ištirpinti, putą nugriebti. Paruošti dvi stiklines cukraus ir į jas padalinti vanilinį cukrų. Iškilus tešlai,  imti po vieną gabalą tešlos ir tampyti kuo ploniau. Ištampius kiekvieną blyną,  reikia  juos sutepti lydytu sviestu bei  pabarstyti cukraus ir cukraus pudros mišiniu.Taip kartoti 4 kartus. Ant paskutinio blyno išbarstyti aguonas ir razinas.

    Tuomet pyragą  greitai suvynioti ir padaryt pasagos formos, galus gerai užspausti. Pašauti į 200 laipsnių įkaitintą orkaitę arba, jei turite, dėti į krosnį.Kepti vieną valandą . Iškepus palaukti ~ dešimt minučių, kad išbėgęs sviestas dugne sustingtų. Neišssigaskite, kad ant dugno išbėgs  daug skystuko,taip  ir turi būti. Skanaus !!! Sėkmės!!!

    Šaltinis -IKI receptai

    Natūralūs dažai kiaušiniams/margučiams

    ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.25 iš 5)
    Loading...

    Copy

    (copy/past)

    Jei dažysite kiaušinius:

    Ochros spalva: 4 puodeliai raudonųjų svogūnų lukštų. Kiaušinius virti
    pusvalandį arba valandą. Priklausomai nuo laiko, kiaušiniai įgaus skaisčiai
    raudoną arba tamsiai vyšninį atspalvį.

    Aukso spalva: į karštą vandenį įberti 2 – 3 šaukštus geltonojo imbiero
    miltelių, užvirinti, kad spalva būtų intensyvesnė.

    Rožinė spalva: išvirtus kiaušinius pamerkti į spanguolių arba raudonųjų
    burokėlių sultis.

    Violetinė spalva: į karštą vandenį pamerkti žibuoklių žiedų ir palaikyti
    pernakt. Jei į vandenį įpilti šiek tiek citrinų sulčių, kiaušiniai
    nusidažys levandų spalva.

    Mėlyna spalva: dvi smulkiai pjaustytos raudonųjų kopūstų galvos, 500 ml
    vandens ir 6 šaukštai baltojo acto. Šiame skystyje per naktį pamirkyti
    kiaušiniai įgaus tamsiai mėlyną atspalvį.

    Žalia spalva: į mišinį, skirtą violetinei spalvai gauti, įberti šaukštelį
    sodos arba išvirti kiaušinius su špinatais.

    Levandų spalva: užmerkti kiaušinius raudonųjų vynuogių sultyse.

    Pasteliniai atspalviai: švelniai rožinę ir žydrą spalvą gausite įtrynę
    kiaušinių lukštus sauja mėlynių arba spanguolių.

    Smėlio spalva: 4 puodeliai geltonųjų svogūnų lukštų. Virinti pusvalandį
    arba valandą. Spalvos intensyvumas priklausys nuo lukštų kiekio ir virinimo
    laiko.

    Tamsiai ruda spalva: išvirti kiaušinius 250 ml kavos.

    Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 Sekantis
    

    visos teisės saugomos © 2006-2011