SKANAUS, VISADA!

Giliamintiškos “naktipiečių “   sentencijos  iš sparmų   ir draugų el.pašto

……….

Когда люди уходят — отпускай. Cудьба исключает лишних. Это не значит,
что они плохие. Это значит, что их роль в твоей жизни уже сыграна.

Мужчина,которому вы нужны, всегда найдет способ быть с вами!! Даже
если он на другой планете… и у него совсем нет свободного времени…

Kогда я сказала ему, что не хочу его видеть, он взял и выключил свет…

Самка богомола убивает самца сразу после спаривания, чтобы потом не
нервничать: перезвонит эта тварь или не перезвонит.

РАЗМЕР МУЖСКОГО ДОСТОИНСТВА РАВЕН ШИРИНЕ УДОВЛЕТВОРЕННОЙ УЛЫБКИ
ЖЕНЩИНЫ ПОСЛЕ СЕКСА, А НЕ ТОМУ, ЧТО ОН ЛИНЕЙКОЙ НАМЕРИЛ!

А я не та с которой можно… Я та без которой нельзя…

Как смешно слушать ложь, когда знаешь правду…

Когда одна дверь счастья закрывается, открывается другая, но мы часто
не замечаем ее, уставившись взглядом в закрытую дверь…

Mечты сбываются… В определенный момент… Чаще всего этот момент
называется “Уже нафиг не надо”.

Не важно, с кем ты спишь. Важно, о ком ты думаешь, когда закрываешь глаза.

Если ты не чувствуешь себя как в сказке — значит с тобой не тот волшебник.

Если мужчина назвал женщину стервой, значит он потерял всякую надежду
сделать её дурой.

Когда на тебя восхищенно смотрят мужчины – это приятно! Но когда с
завистью смотрят женщины, ты понимаешь жизнь удалась.

Женщины делятся на три вида: умная, красивая, добрая. но встречаются
смешанные виды:
1. умная + красивая = стерва,
2. умная + добрая = некрасивая
3. добрая + красивая = тупая
4. умная + добрая + красивая = встречается с идиотом, который ее не ценит.

На вопрос “Когда у вас последний раз был секс?” настоящий мужчина
должен отвечать, что последнего раза еще не было.

Чаще улыбайтесь своим врагам… чтобы им жизнь малиной не казалась!

Ревность мужчины: узнаю-убью! а ревность женщины: хоть убей – узнаю!!!

Если парень останавливает компьютерную игру, чтобы ответить на ваше
сообщение — выходите за него замуж.

Разочаровавшийся в женщинах человек, спросил у Бога: — Почему все
девушки такие милые, добрые, похожи на ангелов, а все женщины такие
стервозные, злые и похожи на ведьм? Бог ответил: -Потому что девушек
создаю я, а женщин из девушек делают мужчины.

Доверие — это когда тебе говорят: — ‘Знаешь, а он у тебя гуляет.’ А
ты отвечаешь: Пусть гуляет… Он тепло одет…

Virjas 

Patraukė ant sentimentų

Geriausi dalykai šiame GYVENIME yra:
ĮSIMYLĖTI,
JUOKTIS, kol pradės skaudėti skruostus.
Rasti šimtą laiškų, kai GRĮŽTI iš kelionės.
Atsigulus savo lovoje KLAUSYTIS, kaip už lango lyja ir lietaus lašeliai barbena i stiklą.
Išejus iš dušo RASTI šiltutelį rankšluostį.
SULAUKTI skambučio iš žmogaus, kuris tau patinka.
RASTI pinigų kelnių kišenėje, kurių seniai nenešioji.
JUOKTIS iš… savęs.
Sulaukti skambučio VIDURNAKTĮ, kuris truktų valandą.
Netyčia išgirsti kalbant apie save, kai sakoma kas nors GERO.
IŠGIRSTI dainą, kuri tau primena ypatingą žmogų.
Pirmas BUČINYS.
JAUSTI kutenimą pilve, kaskart, kai matai mylimą žmogų.
LEISTI laiką su savo dar mažais vaikais.
MATYTI mylimus žmones LAIMINGUS.
NEŠIOTI marškinius to žmogaus, kuris tau patinka, ir kurie dar KVEPIA jo kvepalais.
Susitikti seną draugą ir jausti, kad niekas NEPASIKEITĖ.
STEBĖTI saulėlydį.
TURĖTI kažką, kuris sakytų, kad tave myli.

Gerbiamoji Redakcija,

siūlydamas Jums pluoštelį savo kūrybos, parašysiu keletą žodžių apie save. Visą gyvenimą dirbau prie miško, o dabar, išėjęs į pensiją, grįžau į tėviškę, Dzūkijon, ir toliau gyvenu miške. Vienas. Rašau seniai. Kartą Pateruose savo kūrybą skaičiau Sigitui Gedai, tai jis pasakė: „Varyk toliau. “ O poetė Dalia Teišerskytė mano eilių nepagyrė…

Neturiu televizoriaus, beveik neskaitau laikraščių, nieko gero juose nerandu. Bet kartą anūkė parvežė „Šiaurės Atėnus“, tai perskaitęs sau pasakiau, kad jie man kaip tik. Bet „Šiaurės Atėnų“ niekur negaunu, net Lazdijų viešojoje bibliotekoje jų nėra. Sako, niekas neskaito, bet kaip skaityti tai, ko nėra?

Dalis siunčiamų eilėraščių parašyti dzūkiškai, kiti išversti iš dzūkų į lietuvių kalbą. Jeigu tiktų, atsiųsčiau daugiau.

Romas Demeniškis

Ars poetica

Nuo tų laikų,
Kai pažinau raides,
Esmi poetas,
Spoksau į žvaigždes.

Kai nematyti
Danguje žvaigždžių,
Jų laukdamas
Pernakt budžiu.

Kol apima
Visatos graudulys,
Širdis įkaista
Tarsi virdulys.

Tada ir gimsta
Eilės graudulinės, –
Esmi poetas
Žvaigždulinis.

Emigracija

(Elegija)

Nieko Lietuvoj nėra –
Nei regėti, nei girdėt;
Tebešviečia Venera,
Užsienietiška žvaigždė.

Neberūksta kaminai,
Valtis atrišta nuo kranto;
Iškeliavo ja nūnai
Paskutinis emigrantas.

Ar toli tokia diena,
Kai paliaus dangus žvaigždėti;
Kelsis motina sena
Sau kapelio nuravėti.

Budelio meilė

(Romansas)

Pilnas mėnuo, tyras oras,
Nebemiega vėlės;
Ak, kaip žydi mandragoros! –
Pakartųjų gėlės.

Kiek jų daug ir kokios juodos,
Kur ne kur – ir palvos;
Arba suodinos nei puodas –
Pakabintos galvos.

Dyla mėnuo, kyla vėjas,
Kartuvės siūbuoja;
Ant to vėjo, Irenėja,
Aš tave sūpuoju.

Užsūpuosiu, užmyluosiu
Ir atgal pakarsiu;
Mes abu nusigaluosim
Amžinu katarsiu.

Lepeškų žydėjimas

Jau kad žydzi, tai žydzi lepeškos,
Geltonumas aplinkui – net teška,
Pilnas miškas vaikų ir žmogų,
Nei atostogų, nei pamokų.
Jei netrūktų žmogam pinigų,
Kas tį aitų miškan lepeškų.
Tas žydėjimas beigi teškėjimas –
Cik Bestraigiškės miško šnekėjimas.
O ar girdzit, kų šnibžda samanos:
Tavo pinigas – mūsų aimanos.
Net navatna, kap žydzi lepeškos,
Per grybautojus miškas cik pleška.
Dar dzienelė kita – po žydėjimo,
Po pleškėjimo ir teškėjimo.
Po geltono ir po oranžinio,
Viskas gulsis žmogam an sąžinio.

Mergelės svajos

Ilgas ir plonas
Širdzį ramina,
Trumpas ir storas
Plyšį gadzina.

Kų sugadzysi,
Nesutaisysi,
Kitas kitap jau
Su manim pisis.

Mano širdelė
Laukia mieliausio,
Paco ilgiausio,
Paco ploniausio.

Avižienių dainelė

Už avižinių Avižienių
Šienauja bebrai balų šieną.

O pabaliuos gyvena kiškiai
Beigi žmoneliai demeniškiai.

Ten pučia vėjai žvikeliniai,
Mikabaliniai, pabaliniai.

Gyvon galvon ten rėkia gervės
Ir atrajoja Bružo karvės.

Tai tokios, broliai, sklinda žinios
Nuo Avižienių avižinių.

Širdzie!

Kap cik suvirpa lapas riešutojo,
Užplūsta širdzį liūdesio vilnia.
Arklukas mano piestu acistoja, –
Tu jo neužmiršai, širdzie, ar ne?

Ar pameni, širdzie, po tuoj medzu sustojom,
Paskui nuvirtom raptum an žolės.
Abudu kap galėdami vaitojom
Ir troškom meilės dzidelės.

O po nedėlios pakvietei mani vestuvėn
Nuajus – irgi raptum – su kitu.
Tai argi tu, širdzie, ne palaistuvė?
Aš visas sudrabu, kap tavo vardų išgirstu.

Pasrodzyk temstant ca, po riešutoju;
Širdzie, ar negirdzi, tavi šaukiu!
Arklukas žvengia piestu acistojis, –
Ir kam tavi palaidau iš akių?!
…………

Šaltinis: ŠIAURĖS ATĖNAI

META

gavau receptą ,  labai įsidėmėtinas,  iš internetinio “folkloro” serijos :

…………….
Receptas –  be jokių konservantų ir skatinantis protinę ir intelektualią veiklą.
1 stiklinė cukraus,
2 stiklinės dž. vaisių,
1 stiklinė vandens,
sauja riešutų,
4 kiaušiniai,
250g sviesto,
1 citina,
2 maži litrai konjako!

Prieš pradedant maišyti tešlą, paragauk konjaką, ar geras!
Suplak sviestą iki purumo su plakikliu.
Dar kartą paragauk konjaką – ar tikrai jis aukščiausios kokybės? Tam
tikslui pripilk jo pilną stiklinę ir išgerk iki dugno (kartojama 2
kartus).
Įdėk į išplaktą sviestą 2 šaukštus cukraus ir dar kartą paragauk
konjaką tuo pačiu metodu.
Įmušk į dubenį 2 kiaušinius ir suberk tuos keistus susiraukšlėjusius vaisius.
Dabar paragauk konjaką nustatydamas jo konsistenciją.
Įjunk plakiklį.
Užstrigusius tarp plakiklio stipinų vaisius iškrapštyk su žirklėmis.
Įmesk citriną į dubenį ir ten pat išspausk riešutus.
Papildomai įberk cukraus ir apskritai visko, ko tau norisi.
Ištepk orkaitę riebalais ir pasuk ją 360 laipsnių.
Išmesk dubenį su tešla pro langą ir pabaik gerti konjaką, nusispjauk į
tą pyragą ir eik miegoti!

miglė

Siunčiu  laiškiuką, gautą el.paštu -man patiko, tai ir dalinuos…

 ——–Sveiki, persiunčiu Marijos L. atsiųstą laišką:

Gal kartais teko girdėti, apie Billi Grem‘o dukters dalyvavimą pokalbių laidoje, kurio pagrindinė tema buvo Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas JAV. Pokalbių laidos vedėja Džein Kleison uždavė klausimą: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti? Anna Grem atsakė labai išsamiai ir blaiviai. Ji pasakė: Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė. Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus paliktų? Prisiminkime… Man atrodo, kad viskas prasidėjo tada, kada Medlin Miureij O‘Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykla ne vieta maldai. Ir mes tarėme: „Gerai“. Po to kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (Knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą, kaip patį save!). Ir mes tarėme „Gerai“. Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms – mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: „Jis specialistas ir žino, apie ką kalba“. Taigi, ištarėme „Gerai“. Po to kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme „Gerai. Po visko kažkas pasakė: „Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams“. Ir mes atsakėme „Gerai“. Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: „Berniukai visada yra berniukai ir visada tuo užsiiminės. Taip kad, duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie galėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje“. Ir mes atsakėme „Gerai“. Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje. Tada kažkas pasakė: „Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.“ Ir mes pasakėme „Gerai“. Tada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas Internete. Ir mes pasakėme: “Gerai, jie turi žodžio laisvę“. Po visko, pramogų industrija tarė: „Darykime filmus ir TV programas, propaguojančias prievartą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savižudybes ir satanizmą“. Ir mes atsakėme: „Tai viso labo pramoga, neigiamo efekto ši muzika neneša, niekas į ją rimtai nežiūri, taip kad, galite tęsti taip ir toliau“. O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl ji negali atskirti blogo nuo gero, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Aš manau, kad čia veikia taisyklė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Vienas jaunas žmogus rašo: „Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo, susirūpinęs studentas“. Štai atsakymas: „Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo, Dievas“. Juokinga, kaip lengva žmonėms atsikratyti Dievo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru. Juokinga, kada mes tikim tuo, ką sako laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Biblija. Juokinga, kad visi nori patekti į dangų, tuo tarpu netikėdami, negalvodami, nekalbėdami ir nedarydami nieko iš to, ko moko Biblija. Juokinga, kada kažkas sako „Aš tikiu Dievu“, bet pats seka paskui šėtoną, tarp kitko, taip pat tikintį Dievu… Juokinga, kad mums taip lengva teisti, ir taip sunku kai teisia mus kiti. Juokinga, kai elektroniniu paštu išsiuntinėti juokeliai išplinta šviesos greičiu, tačiau prieš išsiųsdami toliau pranešimą, kuriame kalbama apie Dievą, žmones dukart pagalvoja. Juokinga, kad viskas nepagarbaus, grubaus, gašlaus ir vulgaraus ramiai sau talpinama Internete, o mokyklose ar darbo vietoje neįmanoma atvira diskusija apie Dievą. Juokinga, kad galima būti „visomis rankomis už“ Kristų sekmadieniais, bet likti nepastebimu krikščionimi visą likusią savaitę. Jūs dar nesijuokiate??? Juokinga, kad, persiųsdami šį laišką, jūs jį išsiųsite vos keletui žmonių iš savo adresų knygelės, nes jūs nesate įsitikinę, kuo jie tiki, arba ką jie apie jus pagalvos…

– Su Dievu.Pagarbiai Albinas Vaškevičius,norintis būti lietuviškesniu ir gyventi lietuviškesnėje Lietuvoje

geriausias delfi rašinys

Na ką gi. Klausiat, kaip internetas pakeitė mano gyvenimą? Atsimenu aš tuos laikus, kai dar telefoniniai “majakai” buvo madoj. Daugiau nieko ir nereikėdavo – “pamajakina” atitinkamai kažkiek kartų ir žinai ką nori pasakyt draugė/draugas – koduotės.

Tada atradau one.lt pasaulį. Kaip dabar pamenu tą dieną aštuntoje klasėje, kai užsiregistravau tame velnio portale. Pamenu, kaip sėdėdavau per pertraukas. Per pamokas. Po pamokų ir aplamai kiauras dienas mokyklos bibliotekoje, meluodama mokytojams, kad man nėra pamokų arba jos baigėsi (pirmas dalykas, kurį išmokau interneto dėka – MELUOTI). Pamenu, kaip dėl tos pačios priežasties dvyliktos klasės egzaminus išlaikiau nuostabiai – juk visada ruošdavausi prie kompiuterio egzaminams ir piktindavausi, kad mano tėvai tam prieštarauja ir vis bando pamokslauti, kad reikia iš knygų ruoštis.

Oi kaip pykdavau! Vos jiems uždarius duris aš ir toliau bendravau su savo “draugais” tame nerealiame “onjiuko pasawlelyjea”. Žinoma, mėnesio gale atėjusios sąskaitos už mobilųjį ryšį mano tėvų nedžiugindavo – kaip gi neįvertinsi “30y30″? (antras dalykas, kurį išmokau interneto dėka – NESINAUDOTI MOBILIUOJU TELEFONU. Kadangi jį tiesiog iš manęs atėmė. 12 klasėj).

Kažkokiu būdu įstojau į universitetą. Apsigyvenau bendrabutyje. Supratau, kas yra CS, L2, runescape, travian ir daugelis kitų dienos praskaidrintojų. Antrą kursą pasiekiau su 1 skola ir labai savimi didžiavausi.

Kaip tik tuo metu, Lietuvą apėmė Snukiaknygės manija. Susipažinau jos dėka su daugeliu man dėstančių universiteto dėstytojų. Pora “like” jų sienose mane išgelbėjo nuo keletos skolų(trečias dalykas, kurį supratau ir išmokau interneto dėka – kaip “subinlaižiauti” dėstytojams. Na kaip pyksi ant studentės, kuri tau atsiuntė arklį, obelį ir plytą?).

Atėjo trečias kursas. Ir štai išganingai įsiveržė į mano tarakonais apspitusį kambarėlį vyresnio kurso studentė ir pradėjo moralizuoti, jog aš užsiiminėju kvailais dalykais – prižiūriu savo fermą, šeriu žuvis akvariume bei perku zoologijos sodui gyvūnus. Darau biznį vienu žodžiu. Po ilgų grumtynių, išjungė mano snukiaknygę, pasiklausė mano rėkimo ir įjungė nerealų ikariam žaidimą.

Kodėl nerealų? Nes kai įvaldžiau visas jo subtilybes, realiam laisvalaikiui nebeliko laiko. Praleidau pusmetį kapodamąsi forume su neaiškiais keturiolikmečiais, gamindama karius bei prekiaudama malkomis, vynuogėm, ir kitomis gėrybėmis. Pamiršau kaip atrodo mano grupiokai (su dėstytojais dar kartais iš pareigos “susilike’indavau” snukiaknygėj ir nusiųsdavau porą vištų ar tai kokį rakandą aplinkos pagražinimui), pamiršau kaip atrodo kambariokės, pamiršau, kad studijuoju.

Užtat atradau naujų draugų! Morfėjui galėjau išsipasakoti, deViliuke šiaip gerai kariavo, o va -Onyx- klanas pats geriausias buvo. Visada pirkdavo iš manęs resursus brangiausiu kursu ir mano falangas padėdavo išlaikyti(ketvirtas dalykas, kurį supratau interneto dėka – kad vagys prie bendrabučio padangas nusukinėja tarp 3 ir 4 valandos ryto). Išmokau nemiegoti po kelias paras, ačiū, internete!

Deja, atėjo vasara. Internetas kaime buvo labai prastas. Iš naujo susipažinau su savo pažįstamais, kurie stebėjosi mano išvarvėjusiomis akimis ir vis manęs gailėjo, kad taip intensyviai prie kompiuterio mokiausi. Numečiau jos metu tuos 10 priaugtų kilogramų.

Trečiam kurse pakeičiau gyvenamąjį būstą. Atsirado daugiau erdvės ir pagaliau įsigijau nešiojamąjį kompiuterį. Į žaidimą nebegrįžau, bet į realų pasaulį taipogi.

Va dabar, sėdžiu 4 kurse su 4 skolom, paskaitose buvau rugsėjo 4 ir 5 dienomis, mano butas visiškai apverstas, o aš pasakoju šitą beprasmybę ir pati nesuvokiu kokiu tikslu. Internetas mano gyvenimą sušiko totaliai. Tiesa, gal kas žinot kada speed servas travian’o atsidaro?
2010-10-12 21:07

Buvo laikai…
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.
Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą
vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.
lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais
didelį švino kiekį.  Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių,
durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada.

Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant gatves kampo, o ne iš
plastiko butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu
važinėti su šalmu.

Siaubas. Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno,
prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!

Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas,
laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai
nepaduodavo į teismą.

Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes
mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.

Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas
nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė.

Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės
televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto…
Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius
namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai mes turėjom draugų.
Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario
upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti.  Atmenat? Be išankstinio skambučio!
Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes
soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir
kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo
užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams.

Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių,o pažymiai
teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes
liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų
poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima
išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai
paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? Ta karta
davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir
sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu.

 Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje

Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo netik kelnaites, bet ir pirštinaites!

O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi!

Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios
pusės ištekės uogienė!

O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – “Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė -
“Tik stiklainius grąžinkit!”

O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankisbanditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas.

Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – “aš tik paklausiu!” Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų…

Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit?

Avalynės šaukštas-arkliukas… Dantų milteliai – valo ir dantis, ir
sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius “Rubin” – imi reples ir bim-bim-bim!

Glaudės su inkariuku… atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose!

O jūs sakote – “Septyni pasaulio stebuklai!” Mes anksčiau darėme
tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei
šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat -
tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų.

Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose
stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą
neateitų gerti iš bendros stiklinės ! O anksčiau juk visi juk gerdavo
iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk
vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.

Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo namuose dūmai,
visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis.
Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. “Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…”

 Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių