» ir PROZA SKANAUS, VISADA!

Šiuo metu žiūrite: ir PROZA


Geriausi gyvenimo dalykai pagal Virjes

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.25 iš 5)
Loading...

Virjas 

Patraukė ant sentimentų 😳 😆

Geriausi dalykai šiame GYVENIME yra:
ĮSIMYLĖTI,
JUOKTIS, kol pradės skaudėti skruostus.
Rasti šimtą laiškų, kai GRĮŽTI iš kelionės.
Atsigulus savo lovoje KLAUSYTIS, kaip už lango lyja ir lietaus lašeliai barbena i stiklą.
Išejus iš dušo RASTI šiltutelį rankšluostį.
SULAUKTI skambučio iš žmogaus, kuris tau patinka.
RASTI pinigų kelnių kišenėje, kurių seniai nenešioji.
JUOKTIS iš… savęs.
Sulaukti skambučio VIDURNAKTĮ, kuris truktų valandą.
Netyčia išgirsti kalbant apie save, kai sakoma kas nors GERO.
IŠGIRSTI dainą, kuri tau primena ypatingą žmogų.
Pirmas BUČINYS.
JAUSTI kutenimą pilve, kaskart, kai matai mylimą žmogų.
LEISTI laiką su savo dar mažais vaikais.
MATYTI mylimus žmones LAIMINGUS.
NEŠIOTI marškinius to žmogaus, kuris tau patinka, ir kurie dar KVEPIA jo kvepalais.
Susitikti seną draugą ir jausti, kad niekas NEPASIKEITĖ.
STEBĖTI saulėlydį.
TURĖTI kažką, kuris sakytų, kad tave myli.

😳 😆 😉

Dievas yra džentelmenas.Dėl to jis ir pasitraukė iš mūsų mokyklų ir…gyvenimų

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 3 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

miglė

Siunčiu  laiškiuką, gautą el.paštu -man patiko, tai ir dalinuos…

 ——–Sveiki, persiunčiu Marijos L. atsiųstą laišką:

Gal kartais teko girdėti, apie Billi Grem‘o dukters dalyvavimą pokalbių laidoje, kurio pagrindinė tema buvo Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas JAV. Pokalbių laidos vedėja Džein Kleison uždavė klausimą: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti? Anna Grem atsakė labai išsamiai ir blaiviai. Ji pasakė: Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė. Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus paliktų? Prisiminkime… Man atrodo, kad viskas prasidėjo tada, kada Medlin Miureij O‘Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykla ne vieta maldai. Ir mes tarėme: „Gerai“. Po to kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (Knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą, kaip patį save!). Ir mes tarėme „Gerai“. Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms – mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: „Jis specialistas ir žino, apie ką kalba“. Taigi, ištarėme „Gerai“. Po to kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme „Gerai. Po visko kažkas pasakė: „Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams“. Ir mes atsakėme „Gerai“. Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: „Berniukai visada yra berniukai ir visada tuo užsiiminės. Taip kad, duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie galėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje“. Ir mes atsakėme „Gerai“. Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje. Tada kažkas pasakė: „Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.“ Ir mes pasakėme „Gerai“. Tada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas Internete. Ir mes pasakėme: “Gerai, jie turi žodžio laisvę“. Po visko, pramogų industrija tarė: „Darykime filmus ir TV programas, propaguojančias prievartą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savižudybes ir satanizmą“. Ir mes atsakėme: „Tai viso labo pramoga, neigiamo efekto ši muzika neneša, niekas į ją rimtai nežiūri, taip kad, galite tęsti taip ir toliau“. O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl ji negali atskirti blogo nuo gero, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Aš manau, kad čia veikia taisyklė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Vienas jaunas žmogus rašo: „Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo, susirūpinęs studentas“. Štai atsakymas: „Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo, Dievas“. Juokinga, kaip lengva žmonėms atsikratyti Dievo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru. Juokinga, kada mes tikim tuo, ką sako laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Biblija. Juokinga, kad visi nori patekti į dangų, tuo tarpu netikėdami, negalvodami, nekalbėdami ir nedarydami nieko iš to, ko moko Biblija. Juokinga, kada kažkas sako „Aš tikiu Dievu“, bet pats seka paskui šėtoną, tarp kitko, taip pat tikintį Dievu… Juokinga, kad mums taip lengva teisti, ir taip sunku kai teisia mus kiti. Juokinga, kai elektroniniu paštu išsiuntinėti juokeliai išplinta šviesos greičiu, tačiau prieš išsiųsdami toliau pranešimą, kuriame kalbama apie Dievą, žmones dukart pagalvoja. Juokinga, kad viskas nepagarbaus, grubaus, gašlaus ir vulgaraus ramiai sau talpinama Internete, o mokyklose ar darbo vietoje neįmanoma atvira diskusija apie Dievą. Juokinga, kad galima būti „visomis rankomis už“ Kristų sekmadieniais, bet likti nepastebimu krikščionimi visą likusią savaitę. Jūs dar nesijuokiate??? Juokinga, kad, persiųsdami šį laišką, jūs jį išsiųsite vos keletui žmonių iš savo adresų knygelės, nes jūs nesate įsitikinę, kuo jie tiki, arba ką jie apie jus pagalvos…

– Su Dievu.Pagarbiai Albinas Vaškevičius,norintis būti lietuviškesniu ir gyventi lietuviškesnėje Lietuvoje

Seni laikai -geri laikai ;)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 5 , reitingas: 4.60 iš 5)
Loading...

Buvo laikai…
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.
Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą
vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.
lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais
didelį švino kiekį.  Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių,
durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada.

Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant gatves kampo, o ne iš
plastiko butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu
važinėti su šalmu.

Siaubas. Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno,
prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!

Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas,
laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai
nepaduodavo į teismą.

Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes
mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.

Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas
nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė.

Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės
televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto…
Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius
namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai mes turėjom draugų.
Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario
upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti.  Atmenat? Be išankstinio skambučio!
Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes
soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir
kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo
užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams.

Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių,o pažymiai
teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes
liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų
poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima
išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai
paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? Ta karta
davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir
sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu.

 Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje

Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo netik kelnaites, bet ir pirštinaites!

O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi!

Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios
pusės ištekės uogienė!

O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – “Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė –
“Tik stiklainius grąžinkit!”

O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankisbanditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas.

Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – “aš tik paklausiu!” Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų…

Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit?

Avalynės šaukštas-arkliukas… Dantų milteliai – valo ir dantis, ir
sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius “Rubin” – imi reples ir bim-bim-bim!

Glaudės su inkariuku… atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose!

O jūs sakote – “Septyni pasaulio stebuklai!” Mes anksčiau darėme
tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei
šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat –
tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų.

Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose
stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą
neateitų gerti iš bendros stiklinės ! O anksčiau juk visi juk gerdavo
iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk
vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.

Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo namuose dūmai,
visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis.
Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. “Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…”

 Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių 😉

ŽMOGAUS TEISĖS(Pagal Marių Jonutį)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Aš turiu teises. Vairavimo, kvėpavimo, dainavimo, girdėjimo, ir dar visokių kitokių.
Aš turiu teisę išsigalvoti tūkstantį nebūtų dalykų. Gal jie kada nors bus, net jei ir ne.
Aš turiu teisę pikčiausią priešą pakviesti puodeliui kavos. Gal net su brendžiu.
Aš turiu teisę nemokamai girdėti parskrendančius paukščius. Arba su jais išskristi.
Aš turiu teisę eiti smėlio taku saulei tekant bet kuriame žemyne nuo krašto iki jūrų. Net dar neatrastame.
Aš turiu teisę mėsą užsikąsti raugintu agurku. Nežiūrint jokių senų ir naujų dievų skonių ir įpročių.
Aš turiu teisę savo kelyje sustoti, atsikvėpti, parūkyti ir eiti toliau. Arba išklysti iš kelio.
Aš turiu teisę laistyti gėles, kad jos didesnės augtų už mane.
Aš turiu teisę ieškoti nesančių pasaulių.
Aš turiu teisę būti žalias. Taškuotas. Arba geltonas. Dryžuotas. Senas. Jaunas. Arba bet koks kitoks.
Aš turiu teisę numirti už savo vaikus, su džiaugsmu. Jei reikėtų.
Aš turiu teisę gyventi tūkstantį metų. Iki pat mirties.
Aš turiu teisę būti savimi, arba keistis. Arba gimti iš naujo.
Aš turiu teisę paišyti gražiomis spalvomis. Krentant bombai už lango.
Aš turiu teisę valgyti obuolius. Ypač nuo uždrausto medžio.
Aš turiu teisę nebijoti. Savęs, tavęs, jų, dievų, valdžių, tų ir kitų.
Aš turiu teisę nekariauti jokių karų. Net zuikio nešauti.
Aš turiu teisę sakyti savo ir girdėti kitą teisybę. Net jei būtų didelis triukšmas aplinkui. Arba visi būtų kurti.
Aš turiu teisę išeiti, kai vakaras nebedžiugina.
Aš turiu teisę kovoti su visais drakonais. Ypač manyje.
Aš turiu teisę nebijoti savo mirties.
Aš turiu teisę nuo aukšto skardžio šokti į tavo šypsenos upę. Kad ir kas atsitiktų.
Aš turiu teisę gedėti žuvusio paukščio. Gal net tris ilgas dienas.
Aš turiu teisę numirti savo vietoje savo mirtimi.
Aš turiu teisę gyventi savo namuose su savo gyvaisiais ir mirusiais.
Aš turiu teisę pamiršti. Suprasti. Atleisti.
Aš turiu teisę bandyti suprasti keisčiausius dalykus. Gal net išmokti mandarinų kalbą.
Aš turiu teisę skristi. Su sparnais ar be. Danguje ar žemėje.
Aš turiu teisę dovanoti dovanas. Brangiems. Ir nepažįstamiems.
Aš turiu teisę gerti iš bet kurios upės savo kelyje. Praustis lietuje ir šildytis saulėje.
Aš turiu teisę turėti savo dievus. Kiek ir kokių tik noriu, arba visai ne.
Aš turiu teisę nusispjauti ant visko ir būti geras.
Aš turiu teisę gimti, gyventi ir numirti gražiai. Netrukdydamas.
Aš turiu teisę į didelius ir mažus stebuklus. Kasdien.
Aš neturiu teisės nemylėti.

Jurgis Gimberis. ŠUNIŠKA HERAKLIO VARŠKELIO ISTORIJA

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 3 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Jurgis GIMBERIS

Žali tada dar buvom, kaip išskalbti doleriai. Ir jauni, kaip pirma žolė po sniego. Ką tik apsiženiję, kupini konkrečios meilės, nelyg šunys pavasarį. Tai pirmai progai pasitaikius, greit ant sofutės… Pala pala!

Ar atsimeni, kas tai yra “eufemizmas”? Jeigu užmiršai, tai aš tau priminsiu. Tai švelnesnis žodis, vartojamas vietoje grubesnio. Nekaltesnis – vietoje negražesnio. Pavyzdžiui, vyriausybė sako „pėvėemas”, “akcizas”, “mokesčiai”, o ne “reketas” ar “apiplėšimas vidury baltos dienos”. O mes, pavyzdžiui, sakom “barškina”, “kruša”, “kedena” – vietoje…

Štai, ką sako Tarptautinių žodžių žodynas: eufemizmas (gr. euphemismos)

Žodžiu, dulkindavomės mes tada entuziastingai kaip ciuckiai. Inkšdami ir pasistūgaudami. O mūsų šuo Bomžas irgi cypčiojo, į mus žiūrėdamas. Nekorektiška, žinoma, tokia gimnastika ir muzika liudininko atžvilgiu, bet ką daryt? Uždarytas į spintą ar vonią, jis staugdavo. Draskydavo drabužius ir inventorių.  Matai, ką meilė su šuniu daro?! Pasiunta tarsi operoj.

Iš gyvulių, be Bomžo ir manęs,  namie dar gyveno vėžlys. Gal čia ne visai tinka sakyti “gyveno”,  kadangi vėžlys buvo skudurinis. Pagalvėlės formos. Vardo neturėjo, bet mes labai jį vertinom – paskui pasakysiu kodėl. O Bomžas mūsų vėžlį buvo tiesiog įsimylėjęs. Kai tik mes nuo sofutės, nespėji apsižiūrėti, o Bomžas užšokęs jau tratina vėžlį. Ir taip įsijautęs,  lyg tas būtų tikras. Akys stulpu,  seilė nutįsus, absoliučiai be sąmonės. Mane net abejonės buvo apnikusios dėl Bomžo “orientacijos”. Vis dėlto vėžlys,  ir dar skudurinis, o čia –  tokia karšta meilė.

Vieną, ne pirmą jau, kartą atėmiau iš Bomžo vėžlį ir pradėjau deklamuoti jam moralą. Ne vėžliui, o šuniui. Ką jau mėgstu, tai mėgstu – moralizuoti. Ypač po to…  “Gyvuly tu! – sakau aš Bomžui. – Kiek vargšas žvėriukas gali kentėti Ką tik mes su Dejanira buvom jį dviese užgulę, o dabar dar tu, kaip koks nenormalus !”.  Aš taip įsijaučiau į vaidmenį,  kad prisispaudžiau vėžlį prie širdies, o Bomžas aistringai suinkštė ir suplakė uodega – o dabar dar aš, dabar dar aš !

 -No pasaran! – norėjau surikti, it šių laikų šventasis, bet kai įkvėpiau oro iki kulnų, kad galėčiau aploti pasileidusį kalės vaiką, pajutau to, atseit, vėžlio kvapą. Ir tai buvo ne vėžlio, bet vėžlės kvapas. Teisingiau – mano Dejaniros… Žodžiu, akcijos metu pakišdavom jai po užpakaliu tą pagalvėlę, kad kontaktas būtų geresnis, ir tas Bomžas savo šuniška uosle pajuto. Žinoma, tada galima jį suprasti…

Davėm vėžlei vardą Kompensacija ir toliau vartojom ją pakaitom – tai mes, tai Bomžas. Nuo jo, žinoma, saugojom, bet kur ten – uždulkino negyvai.  Po kurio laiko iš Kompensacijos išbyrėjo visas porolonas  -tarsi pjuvenos.

O man kaip tik atvirkščiai su tom pjuvenom išėjo. Dejanirai lyg ir ne…

miglės trigrašis: Ką tik išleista kokybiško humoro knyga  -Jurgio Gimberio  YRA PAPILDOMŲ SĄLYGŲ. Rekomenduoju 😉

Krizių kaimo istorijos

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

Stasys Stacevičius

Anais laikais kaimo gyventojai buvo pagonys ir neslėpdavo savo sapnų, o jų vyriausias žynys išaiškino, kad sapnai yra tolygūs dievų valiai, ir jeigu kuri mergelė susapnuodavo, kad ji šventoji, tai tokia ją žmonės tuoj pat ir paskelbdavo. Jei tik kuris jaunuolis sapne išjodavo priešų terioti, tai po sapno tuoj gaudavo žirgą irgi kardą, ir visas kaimas, išjojant kariui, dainuodavo, raudodavo beigi epą kurdavo. Jeigu kuri senolė susapnuodavo, kad ji Jau, tai tokią kaimas sodindavo į išpuoštą gėlėm krėslą vidur aikštės ir šokdavo aplink ją ratelį, o jeigu kuris senolis susapnuodavo šventas knygas, tai visi eidavo pas jį žinių ir nušvitimo patirti, ir nieko beveik netrūko, nes, jeigu kuriai mergelei sapne patikdavo vienas iš šaunuolių, tai susapnuotasis privalėdavo tuoj pat ją vesti ir viskuo aprūpinti. Panašiai ateitis buvo nulemta ir toms, kurias susapnuodavo vaikinai, todėl sapnuotojai vis skubėdavo pas žynį, ir gyvenimas virte virė, gentis ir kaimas augo, skambėjo ir klestėjo, nes visi stengėsi sapnuoti dorai ir atsargiai, kad viens kitam nekliudytų. Tačiau, amžiams bėgant, tapo ankšta ant žemės ir sapnuose: vyrai vis dažniau ėmė sapnuoti, kad myli kaimyno moterį, o moterys sapnuose vis pamildavo kaimynės vyrą, kiti sapne užtvodavo artimą savo, padegdavo gretimus kaimelius, jų miškus irgi laukus, karves ir vištas pasisavindavo, o tuos košmariškus sapnus aiškindamas vyr. žynys šaukdavo:

– Krizė ateina! Krizė ateina!

O žmonės tik apsidairo ir, nieko įdomaus kelyje anei danguj nepastebėję, vėl savo daro, o žynį praminė Kriziumi.

Galop atėjo krikštytojai iš Vakarų, ir pagonių žynį Krizių pamiršo pirma laiko, o kaime liko nesantuokinė jo dukrelė, kurią motina meiliai vadino Krizele, o bendraamžiai pravardžiuodavo ją Krizeliūte ir dar visaip iš jos tyčiodavosi.

 

 

* * *Pasak padavimo, neatmenamais laikais vienišas, apiplyšęs ir perkaręs jaunikaitis klaidžiojęs po pasaulį, vis laimės ieškojęs, kol pamatęs upėj besimaudančią vienišą mergelę. Ir taręs jai:

– Nebijok. Aš esu Krizelis, andai garsaus žynio Krizeikos sūnus.

– Nebijau. Aš juk esu Krizio, irgi andai garsaus žynio dukra, Krizelė aš, Krizė jau.

– Tai pasikrizinkim.

– Pasikrizenkime.

Taip, anot padavimo, ir prasidėjusi Krizių kaimo istorija.

Dabar jame gyvena du broliai Kriziokai, trys sesutės Krizutės, penki Krizuliai, Krizaitis su Krizaitiene, Krizius su Kriziuviene, Kriziulionis ir trys Kriziulionienės, Krizinskas su Krizinskiene, Kriziulevičius su Kriziulevičiene, Krizeliūnas su Krizeliūniene ir kiti gyventojai, ir jie žiemos vakarais savo vaikams irgi anūkams seka pasakas irgi legendas, o ypač padavimą apie jų kaimo atsiradimą.

 

 

* * *Kartą Krizių kaime Krizelis atidarė privačią kavinę ar smuklę, kuri taip ir vadinosi – „Krizė“. Vos tik atidarė, iškart ir atėjo Krizys, ir kad kriztelėjo, tai net lempos sumirksėjo, o netrukus atžingsniavo Krizeliūkas ir kad krizeliūkštelėjo… Paskui Krizeliokas prisistatė ir kad krizeliokštelėjo… O vėliau dar krizesnių atsirado ir jie kad… Žmonės dabar nenoriai pasakoja, kas tą naktį dėjosi, bet kaimo bažnyčioj rytą, atskambėjus varpui, pasigirdo giesmė „O Krizėliausiasai!“… Paskui, jau po klebono Krizelionio pamokslo, Krizelis kavinę uždarė remontui. Vėliau jis ar jo palikuonys „Krizės“ kavinę atidarydavo tik pagal užsakymus – gedulingiems pietums arba Krizių kaimo vardo paminėjimo aštuonių šimtų metų, devynių šimtų metų ir tūkstantmečio proga.

 

 

* * *Sprogo! Sprogo! – pranešė Krizių kaimui visi laikraščiai.

Paskui makleriai paaiškino, kad sprogo JAV nekilnojamojo turto kainų burbulas, ir dabar, kad sprogimo banga tavęs neparblokštų, tai, anot premjero K., būtina susispausti, susiveržti ir susimažinti taip lyg tavęs visai nebūtų.

Tad sekmadienį po šv. mišių Krizių kaimo seniūnas Kriziuška sukvietė gyventojus ir pareiškė:

– Veržkitės diržus, veržkitės, visi veržkitės!

Ir vyrai ėmė veržtis, veržtis, kol jų akys išsiveržė ant kaktų, ir tada jie pamatė, koks vis dėlto nuostabus yra gyvenimas, nes štai galima visiems susirinkti ir taip draugiškai veržtis, veržtis.

O moterys tuo metu klausia:

– Kaip mums veržtis? Diržų, bent jau dauguma, neturime.

– Na, tai jūs gumytes… gumytes…

Ir jos ėmė veržtis, veržtis.

– Sprogo, sprogo! – pasigirdo į renginį pavėlavusios moteriškės balsas, – nutrūko, nutrūko!

– Kas sprogo? Kas nutrūko?

– Sprogo du ministrai, diržus besiverždami, nutrūko vienai seimo narei, ir koalicijos sutartis neatlaikė, o mes visi esame apsupti visatos šalčio ir tamsybių.

– Prasiveršime, jei tik dar labiau… –­ nebaigė minties seniūnas, nes kažkieno mobilusis suskambo pagal „Ave Marija“ ir visi ėmė veržtis pro duris, už kurių krizė atgavo debesų, paminklų, bibliotekos, lentpjūvės, arklio, malūnsparnio bei kitus natūralius pavidalus, ir žmonėms pagerėjo.

Šaltinis -Literatūra ir menas

Amoralumas

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Jaroslavas Melnikas

Jonaitis ėjo gatve ir pamatė nuogą Rusakienę, ant pievelės prie pašto. Iš pradžių jis pagalvojo, kad Rusakienę nužudė maniakas, bet paskui pasirodė, kad ji tiesiog nusprendė pasikaitinti saulutėje.
– Kodėl gulite nuoga viešoje vietoje? – Paklausė Jonaitis, žiūrėdamas Rusakienei į moterišką vietą.
– Tai mano valstybė, tai mano žemė, – atsakė Rusakienė, toliau tebegulėdama ant nugaros.
– Bet jūsų kūnas, dovanokite, nuogas.
– Tai mano kūnas, – pasakė Rusakienė ir pasisuko į Jonaitį nugara.
Jonaitis pamatė moterišką užpakalį ir susimąstė. Jis kažkaip negalvojo, kad žemė, valstybė ir kūnas gali priklausyti atskiram žmogui.

Na o tuo tarpu atvažiavo policijos mašina kovoti su amoralumu. Jie norėjo iškart nusivežti Rusakienę į kalėjimą, bet Jonaitis žengė į priekį ir pasakė:
– Suprantate, tai jos planeta ir jos valstybė. Ir kūnas irgi tarsi jos.
– Štai mes tuoj parodysim, kieno tai planeta, kieno valstybė ir kieno kūnas. Nešdinkis iš čia! –
pasakė policininkas ir taip pastūmė Jonaitį, kad tas pargriuvo ant nuogos Rusakienės. Krisdamas, jis prispaudė jos putlias krūtis, dėl ko Rusakienė kažkaip džiaugsmingai sukikeno. Juk Jonaitis, nors ir apsirengęs, vis tik buvo kostiumuotas vyras. O Rusakienė buvo nors ir nuoga, bet moteris. Tačiau nors Rusakienės krūtinė ir amortizavo smūgį, Jonaitis, griūdamas, vis tik sugebėjo susilaužyti ranką ties riešu. Jis ėmė rėkti iš skausmo, o policininkai, išsigandę pasekmių, spjovė ir nudardėjo gaudyti kitų visuomeninių ir kitų vertybių pažeidėjų. Gi Rusakienė prispaudė prie savęs Jonaitį, ir jie netrukus susituokė.

Puslapiai: 1 2 3 Sekantis


visos teisės saugomos © 2006-2011