SKANAUS, VISADA!

migle

Rojaus obuoliukų kompotas

Rojaus obuoliukų kompotą gaminu labai paprastai: uodegėles nupjaunu, viršūnėles -irgi. Švariai nupraustus  obuoliukus perlieju karštu vandeniu.Tada užpilu irgi karštu sirupu ( 1  kg vandens-  0,5 kg cukraus, šaukštelis vanilinio cukraus ,tiek užtenka maždaug 2 kg obuoliukų). Leidžiu užvirti ir kaipmat išjungiu. Atvėsinu(geriausia pradėti su jais “žaisti” vakare, tada pernakt jie ramiai ir gerai atvėsta, persigeria sirupu). Kitądien vėl užvirinu -vos minutei-kitai ir karštą kompotą pilu į iškaitintus stiklainiukus. Daug kas pataria juos subadyti prieš verdant pagaliuku/krapštuku.Man nepasiteisino -greičiau sutrūkinėja obuoliukai. O citrinos rūgšties žiupsnelis – mėgstantiems rūgštelę -tikrai nekenktų. Man asmeniškai skaniau be jos 😉

iš delfio komentarų kažkada buvau  susižvejojusi  dar šį bei tą  apie tuos mano daug metų svajotus rojaus obuolaičius -gal kam pravers

Rojaus obuoliukai,

Iš sėkliukių galima užsiauginti, bandykit drąsiai!

iš prinokusio vaisiaus VISAS rastas sėkliukes traukiu lauk, apdžiovinu, jei mėnulis delčioj ar aplamai ne “sodinimo/sėjimo” fazėje , ir kišu žemėn iškart, palaistau ir uždengiu stikliniu “varpu”. Kas sudygsta, dažniausiai ir persodinti prigyja, jei ne, tai ne – natūrali atranka irgi natūraliai vyksta……
Žinia, pavasariop, jau nuo vasario priešpilnio, gerokai greičiau sudygsta,
xxx
Dirvožemis –  lengvesnis, aišku.
Kad vien tik smėly  augtu, tai drįstu suabejoti, žemelė tokia pati, kaip ir visiems vaismedžiams/vaiskrūmiams: ant duobes dugno smėlio ir molio melanžas,  sluoksnis lapuočių žemės (iš miško vis pasikasu), o pagrindinis viršutinis sluoksnis (pas mane) tai paupiuose tokių vietų būna, kur žemė juoda juoda, visuomet gerai sumirkusi, lyg ir iš pelkėtos vietos, ten ir prisikasu… Bet čia jau gerai paūgėjusiam medeliui įsodinti pastovion vieton. O  sėklas sukišu į tuos durpinius vazonėlius pomidorams,  sliekų humusan. Kai sudygsta  -po gero mėnesio praretinu, palikdama stipriausius ūgliukus, na, ir t.t.:))))))))
Bėje, bandžiau kartą skiepyti į “lietuviškos citrinos”(svarainių) krūmelius, savotiškas “bonsai” gavosi, kaip ten bebūtų, visi džiaugiasi ir vaizdeliu, ir vaisiais. Tik tokiam “naujadarui” priežiūros daugiau reikia.

Rojaus obuoliukų uogienė

Obuoliukus “su uodegytėmis” nuplauname, subadome stora adata kuo labiau, tada užpilame cukraus sirupu. Galima palaikyti, vel nupili, užvirinti ir vel užpilti.

xxx

Atrenkami sunokę, sveiki, nesudaužyti, vienodo dydžio obuoliukai. Jų kotelis patrumpinamas iki 1,5 cm ir nuskutamas. Obuoliukai subadomi nusmailintu kietu pagaliuku ir nuplaunami švariu vandeniu. Paskui juos užpilame karštu vandeniu 2-5 min. ir tuoj pat atvėsiname. Atsižvelgiant į obuolių rūgštumą, kilogramui vaisių imama nuo 1,2 iki 1,5 kg cukraus. Iš dalies to cukraus išverdamas 50% sirupas ir karštas užpilamas ant obuolių, kad apsemtų. Po kelių valandų uogienė verdama per kelis kartus. Pirmiausia įberiama pusė likusio cukraus, gerai išmaišoma, kaitinama ant silpnos ugnies iki virimo ir 2-3 min. pavirinama. Po 5-6 val. įberiama dar cukraus ir virinama 5-7 min. Taip kartojama dar 2-3 kartus kas 4-5 valandos, kol sudedamas visas cukrus. Jeigu obuoliai nerūgštūs, prieš paskutinį virimą 1 kg vaisių dedama 1,2-2 g vyno ar citrinos rūgšties. Kad uogienė būtų aromatingesnė, į ją įdedama truputis vanilės.
XXX
Žinau dar kitokį variantą-ne uogienės, o šiaip cukrinukų -tiesiog tam tikra eiga ir trukme plikoma, paskui per kelis kartus “mirkoma” cukraus sirupe(viena prancuze is Nicos išmokė, taip jie ten daro bet kokius vaisius), vazoj sudėjus tikrai laaaaaaaaaaabai gražu ir metus išsilaiko be vargo.