SKANAUS, VISADA!

Stasys Stacevičius

Anais laikais kaimo gyventojai buvo pagonys ir neslėpdavo savo sapnų, o jų vyriausias žynys išaiškino, kad sapnai yra tolygūs dievų valiai, ir jeigu kuri mergelė susapnuodavo, kad ji šventoji, tai tokia ją žmonės tuoj pat ir paskelbdavo. Jei tik kuris jaunuolis sapne išjodavo priešų terioti, tai po sapno tuoj gaudavo žirgą irgi kardą, ir visas kaimas, išjojant kariui, dainuodavo, raudodavo beigi epą kurdavo. Jeigu kuri senolė susapnuodavo, kad ji Jau, tai tokią kaimas sodindavo į išpuoštą gėlėm krėslą vidur aikštės ir šokdavo aplink ją ratelį, o jeigu kuris senolis susapnuodavo šventas knygas, tai visi eidavo pas jį žinių ir nušvitimo patirti, ir nieko beveik netrūko, nes, jeigu kuriai mergelei sapne patikdavo vienas iš šaunuolių, tai susapnuotasis privalėdavo tuoj pat ją vesti ir viskuo aprūpinti. Panašiai ateitis buvo nulemta ir toms, kurias susapnuodavo vaikinai, todėl sapnuotojai vis skubėdavo pas žynį, ir gyvenimas virte virė, gentis ir kaimas augo, skambėjo ir klestėjo, nes visi stengėsi sapnuoti dorai ir atsargiai, kad viens kitam nekliudytų. Tačiau, amžiams bėgant, tapo ankšta ant žemės ir sapnuose: vyrai vis dažniau ėmė sapnuoti, kad myli kaimyno moterį, o moterys sapnuose vis pamildavo kaimynės vyrą, kiti sapne užtvodavo artimą savo, padegdavo gretimus kaimelius, jų miškus irgi laukus, karves ir vištas pasisavindavo, o tuos košmariškus sapnus aiškindamas vyr. žynys šaukdavo:

– Krizė ateina! Krizė ateina!

O žmonės tik apsidairo ir, nieko įdomaus kelyje anei danguj nepastebėję, vėl savo daro, o žynį praminė Kriziumi.

Galop atėjo krikštytojai iš Vakarų, ir pagonių žynį Krizių pamiršo pirma laiko, o kaime liko nesantuokinė jo dukrelė, kurią motina meiliai vadino Krizele, o bendraamžiai pravardžiuodavo ją Krizeliūte ir dar visaip iš jos tyčiodavosi.

 

 

* * *Pasak padavimo, neatmenamais laikais vienišas, apiplyšęs ir perkaręs jaunikaitis klaidžiojęs po pasaulį, vis laimės ieškojęs, kol pamatęs upėj besimaudančią vienišą mergelę. Ir taręs jai:

– Nebijok. Aš esu Krizelis, andai garsaus žynio Krizeikos sūnus.

– Nebijau. Aš juk esu Krizio, irgi andai garsaus žynio dukra, Krizelė aš, Krizė jau.

– Tai pasikrizinkim.

– Pasikrizenkime.

Taip, anot padavimo, ir prasidėjusi Krizių kaimo istorija.

Dabar jame gyvena du broliai Kriziokai, trys sesutės Krizutės, penki Krizuliai, Krizaitis su Krizaitiene, Krizius su Kriziuviene, Kriziulionis ir trys Kriziulionienės, Krizinskas su Krizinskiene, Kriziulevičius su Kriziulevičiene, Krizeliūnas su Krizeliūniene ir kiti gyventojai, ir jie žiemos vakarais savo vaikams irgi anūkams seka pasakas irgi legendas, o ypač padavimą apie jų kaimo atsiradimą.

 

 

* * *Kartą Krizių kaime Krizelis atidarė privačią kavinę ar smuklę, kuri taip ir vadinosi – „Krizė“. Vos tik atidarė, iškart ir atėjo Krizys, ir kad kriztelėjo, tai net lempos sumirksėjo, o netrukus atžingsniavo Krizeliūkas ir kad krizeliūkštelėjo… Paskui Krizeliokas prisistatė ir kad krizeliokštelėjo… O vėliau dar krizesnių atsirado ir jie kad… Žmonės dabar nenoriai pasakoja, kas tą naktį dėjosi, bet kaimo bažnyčioj rytą, atskambėjus varpui, pasigirdo giesmė „O Krizėliausiasai!“… Paskui, jau po klebono Krizelionio pamokslo, Krizelis kavinę uždarė remontui. Vėliau jis ar jo palikuonys „Krizės“ kavinę atidarydavo tik pagal užsakymus – gedulingiems pietums arba Krizių kaimo vardo paminėjimo aštuonių šimtų metų, devynių šimtų metų ir tūkstantmečio proga.

 

 

* * *Sprogo! Sprogo! – pranešė Krizių kaimui visi laikraščiai.

Paskui makleriai paaiškino, kad sprogo JAV nekilnojamojo turto kainų burbulas, ir dabar, kad sprogimo banga tavęs neparblokštų, tai, anot premjero K., būtina susispausti, susiveržti ir susimažinti taip lyg tavęs visai nebūtų.

Tad sekmadienį po šv. mišių Krizių kaimo seniūnas Kriziuška sukvietė gyventojus ir pareiškė:

– Veržkitės diržus, veržkitės, visi veržkitės!

Ir vyrai ėmė veržtis, veržtis, kol jų akys išsiveržė ant kaktų, ir tada jie pamatė, koks vis dėlto nuostabus yra gyvenimas, nes štai galima visiems susirinkti ir taip draugiškai veržtis, veržtis.

O moterys tuo metu klausia:

– Kaip mums veržtis? Diržų, bent jau dauguma, neturime.

– Na, tai jūs gumytes… gumytes…

Ir jos ėmė veržtis, veržtis.

– Sprogo, sprogo! – pasigirdo į renginį pavėlavusios moteriškės balsas, – nutrūko, nutrūko!

– Kas sprogo? Kas nutrūko?

– Sprogo du ministrai, diržus besiverždami, nutrūko vienai seimo narei, ir koalicijos sutartis neatlaikė, o mes visi esame apsupti visatos šalčio ir tamsybių.

– Prasiveršime, jei tik dar labiau… –­ nebaigė minties seniūnas, nes kažkieno mobilusis suskambo pagal „Ave Marija“ ir visi ėmė veržtis pro duris, už kurių krizė atgavo debesų, paminklų, bibliotekos, lentpjūvės, arklio, malūnsparnio bei kitus natūralius pavidalus, ir žmonėms pagerėjo.

Šaltinis -Literatūra ir menas