Šiuo metu žiūrite: NAKTINPIEČIŲ LYRIKA


“Gyvenimo prasmių” kartais paieškom visi ;)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Virjes

Paguosiu : “gyvenimo prasmių” kartais paieškom visi  😉

Ir vis galvoju: norėjai to ar ne- gimei. Gal dėl kažkieno neapdairumo:roll:, o gal ir iš meilės :oops:    . Niekas pas tave to neklausė. Nepasirinkai tėvų, socialinio sluoksnio, kuriame norėsi augti. Nepasirinkai miesto, valstybės, kalbos. Tautybės galų gale. Odos spalvos. Tave užaugina. Palepindami arba nekreipdami dėmesio į tavo poreikius.

 Imi ir užaugi, jeigu kokios negandos neužspaudžia. Tačiau vienaip ar kitaip užaugi. Tada prasideda kova po saule – už gražesnį kaspiną  ar už berniuko akies mirktelėjimą.

Darbas. Vėl kova. Būstas. Šeima- kur amžina kova. Vaikai. Lėkimas šen ir ten. O, kad para būtų 26 valandų 😥  …

 Nusenę tėvai neduoda atsikvėpti. Ir pats nejaunyn :( . Paskauda tai šen, tai ten. Pasižiūri, kad saulelė vakarop 🙁 …. Ir kur ta gyvenimo prasmė- iš dulkės atsiradai, dulke pavirsi 🙄

Pro memoriam: ROBERTAS DANYS.

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 6 , reitingas: 4.83 iš 5)
Loading...

Eilėraščiai

xxx

Ateina vakaras plonom šakų kojytėm.
Ir tu jauti, kaip angelai prabyla.
Ir kaip pasaulis sukasi mažytis
Tavam delne, sukaupęs visą tylą…

…dar neramu… Dar paukštis nepragydo.
Ir laikas lėtas dar nekando meilėm.
Žvelgi į pasaką – gyvenimą už šydo,
Nepasiklausęs, ar žiūrėti leido…

Žvelgi lyg vaikas. Dieve duok, ilgiau…
Tokiom akim, tokia širdim, kai niekas
Nekalbina. Ir neseka graudžiau
Gyvenimo, lyg pasakos, kai lieka

Tik vakaras ir ši trapi tyla,
Kai lieka draugas ir tyla prie draugo
Ir kai šita traputė pabaiga
Į pradžią pasakos taip paprastai įauga.

xxx
Mes su metais ateinam i protą,
Lyg į puotą – laisviau pasijusti,
Banaliausiom aksiomom ginkluoti.
Inkrustuoti. Padus pasipustę.

Alegorijų kupini lašam
Ant stalelių prieš damų puokštę.
Ir dažniau mus priblokšti prašom,
Negu patys mėginam priblokšti.

Tik kažkaip ant to balto lapo
Atsiranda ir stingsta raidės.
Nojaus arka kol kas be trapo.
Nežinia, ar kelionė baigėsi.

Neatskrido balandis. Tik matėm
Tai, ką patys norėjom matyti.
Ir su metais keistai įpratom
Plaukt kiekvienas valtelėm mažytėm.

xxx
Dukrai

Aš Tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia – kad tu būtum laimingiausia.

Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau – didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

Kad žydintys jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad neužaugtum…

Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau – jis greit praeina.



visos teisės saugomos © 2006-2011