Šiuo metu žiūrite: eilėraščiai


ROMAS DEMENIŠKIS. Eilės

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 1 , reitingas: 1.00 iš 5)
Loading...

Gerbiamoji Redakcija,

siūlydamas Jums pluoštelį savo kūrybos, parašysiu keletą žodžių apie save. Visą gyvenimą dirbau prie miško, o dabar, išėjęs į pensiją, grįžau į tėviškę, Dzūkijon, ir toliau gyvenu miške. Vienas. Rašau seniai. Kartą Pateruose savo kūrybą skaičiau Sigitui Gedai, tai jis pasakė: „Varyk toliau. “ O poetė Dalia Teišerskytė mano eilių nepagyrė…

Neturiu televizoriaus, beveik neskaitau laikraščių, nieko gero juose nerandu. Bet kartą anūkė parvežė „Šiaurės Atėnus“, tai perskaitęs sau pasakiau, kad jie man kaip tik. Bet „Šiaurės Atėnų“ niekur negaunu, net Lazdijų viešojoje bibliotekoje jų nėra. Sako, niekas neskaito, bet kaip skaityti tai, ko nėra?

Dalis siunčiamų eilėraščių parašyti dzūkiškai, kiti išversti iš dzūkų į lietuvių kalbą. Jeigu tiktų, atsiųsčiau daugiau.

Romas Demeniškis

Ars poetica

Nuo tų laikų,
Kai pažinau raides,
Esmi poetas,
Spoksau į žvaigždes.

Kai nematyti
Danguje žvaigždžių,
Jų laukdamas
Pernakt budžiu.

Kol apima
Visatos graudulys,
Širdis įkaista
Tarsi virdulys.

Tada ir gimsta
Eilės graudulinės, –
Esmi poetas
Žvaigždulinis.

Emigracija

(Elegija)

Nieko Lietuvoj nėra –
Nei regėti, nei girdėt;
Tebešviečia Venera,
Užsienietiška žvaigždė.

Neberūksta kaminai,
Valtis atrišta nuo kranto;
Iškeliavo ja nūnai
Paskutinis emigrantas.

Ar toli tokia diena,
Kai paliaus dangus žvaigždėti;
Kelsis motina sena
Sau kapelio nuravėti.

Budelio meilė

(Romansas)

Pilnas mėnuo, tyras oras,
Nebemiega vėlės;
Ak, kaip žydi mandragoros! –
Pakartųjų gėlės.

Kiek jų daug ir kokios juodos,
Kur ne kur – ir palvos;
Arba suodinos nei puodas –
Pakabintos galvos.

Dyla mėnuo, kyla vėjas,
Kartuvės siūbuoja;
Ant to vėjo, Irenėja,
Aš tave sūpuoju.

Užsūpuosiu, užmyluosiu
Ir atgal pakarsiu;
Mes abu nusigaluosim
Amžinu katarsiu.

Lepeškų žydėjimas

Jau kad žydzi, tai žydzi lepeškos,
Geltonumas aplinkui – net teška,
Pilnas miškas vaikų ir žmogų,
Nei atostogų, nei pamokų.
Jei netrūktų žmogam pinigų,
Kas tį aitų miškan lepeškų.
Tas žydėjimas beigi teškėjimas –
Cik Bestraigiškės miško šnekėjimas.
O ar girdzit, kų šnibžda samanos:
Tavo pinigas – mūsų aimanos.
Net navatna, kap žydzi lepeškos,
Per grybautojus miškas cik pleška.
Dar dzienelė kita – po žydėjimo,
Po pleškėjimo ir teškėjimo.
Po geltono ir po oranžinio,
Viskas gulsis žmogam an sąžinio.

Mergelės svajos

Ilgas ir plonas
Širdzį ramina,
Trumpas ir storas
Plyšį gadzina.

Kų sugadzysi,
Nesutaisysi,
Kitas kitap jau
Su manim pisis.

Mano širdelė
Laukia mieliausio,
Paco ilgiausio,
Paco ploniausio.

Avižienių dainelė

Už avižinių Avižienių
Šienauja bebrai balų šieną.

O pabaliuos gyvena kiškiai
Beigi žmoneliai demeniškiai.

Ten pučia vėjai žvikeliniai,
Mikabaliniai, pabaliniai.

Gyvon galvon ten rėkia gervės
Ir atrajoja Bružo karvės.

Tai tokios, broliai, sklinda žinios
Nuo Avižienių avižinių.

Širdzie!

Kap cik suvirpa lapas riešutojo,
Užplūsta širdzį liūdesio vilnia.
Arklukas mano piestu acistoja, –
Tu jo neužmiršai, širdzie, ar ne?

Ar pameni, širdzie, po tuoj medzu sustojom,
Paskui nuvirtom raptum an žolės.
Abudu kap galėdami vaitojom
Ir troškom meilės dzidelės.

O po nedėlios pakvietei mani vestuvėn
Nuajus – irgi raptum – su kitu.
Tai argi tu, širdzie, ne palaistuvė?
Aš visas sudrabu, kap tavo vardų išgirstu.

Pasrodzyk temstant ca, po riešutoju;
Širdzie, ar negirdzi, tavi šaukiu!
Arklukas žvengia piestu acistojis, –
Ir kam tavi palaidau iš akių?!
…………

Šaltinis: ŠIAURĖS ATĖNAI

Su MOTERS diena !!!

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 1 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

      SU KOVO 8 -ĄJA  sveikinam visas ponias ir panelytes !!!    

            

Desertui ” –   meilės lyrikos pluoštas.

RIMAS BUROKAS

***
Šią vėlyvą valandą, kai pasaulį valdo sniegas
ir vaikiški sapnai,
aš noriu pasakyti vėl
kad myliu jus…
Matau kaip žėri varveklių žvaigždės
tuščiuos ir nykiuose kiemuos,
ir klajūnas miega ant laiptų,
apkabinęs kelius,
o jo siela tampa keliu, virš kurio
teka didelis marių mėnulis.
O prie klajūno suplyšusių batų
krebžda dvi pilkos pelės.
Kiemuos žėri varveklių žvaigždės,
ir mano mintys kaip šešėliai renkas
po jūsų balkonu ir šoka užuolaidose.
Šią naktį, vėlyvą valandą,
kai sniegas ir vaikų sapnai valdo pasaulį,
aš noriu kalbėti visais pasaulio šešėliais.
Šį 79 gruodį
aš myliu jus…

***
Ir sniegas už jus gražesnis nebus.
Naktim ant tilto stovi žmogus,
iš lėto jis tampa žibinto šviesa,
Bando kažką prisimint ties upe.
Sniegas už jus gražesnis nebus.
Štai antakiai spindi į tamsą,
– brangus,
eit nereikia, – kuždėdavo man
Sniegas naktų, – nereikia vienam.
Dabar, kai žibintai atrodo ne tie
Gruody, mieloji, ant tilto, žiūrėk,
Stovi žmogus ar vaiduoklis, vis tiek…
Nereikia klausytis sniego nakties.

***
Voratinkly spindės žvaigždė
ir gervių virtinė budės
seniai sustojusiam laike
to laikrodžio
surask mane
namai prie marių skries
lengvi
juos vėjai neš
ir man širdy
nuo lapų krentančių šviesu
pamiršk mane
kol aš esu
tikėk voratinkly sušvis
žvaigždė
kaip mylinti širdis

***Su Moters diena
Tavimi mėnulis teka
mirga vandenys ir lapai
tą svajingą parkų metą
kai pasaulis rodos sapnas…
Kai skaudi, švelni, ilga
žmones apima vienatvė,
tų skambių naktų liga
serga tuščios miestų gatvės…
Siluetai ir migla,
tiltai skambantys
žibintais…
Tavimi čia išdabinta,
o poeto nebėra…

Pro memoriam: ROBERTAS DANYS.

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 6 , reitingas: 4.83 iš 5)
Loading...

Eilėraščiai

xxx

Ateina vakaras plonom šakų kojytėm.
Ir tu jauti, kaip angelai prabyla.
Ir kaip pasaulis sukasi mažytis
Tavam delne, sukaupęs visą tylą…

…dar neramu… Dar paukštis nepragydo.
Ir laikas lėtas dar nekando meilėm.
Žvelgi į pasaką – gyvenimą už šydo,
Nepasiklausęs, ar žiūrėti leido…

Žvelgi lyg vaikas. Dieve duok, ilgiau…
Tokiom akim, tokia širdim, kai niekas
Nekalbina. Ir neseka graudžiau
Gyvenimo, lyg pasakos, kai lieka

Tik vakaras ir ši trapi tyla,
Kai lieka draugas ir tyla prie draugo
Ir kai šita traputė pabaiga
Į pradžią pasakos taip paprastai įauga.

xxx
Mes su metais ateinam i protą,
Lyg į puotą – laisviau pasijusti,
Banaliausiom aksiomom ginkluoti.
Inkrustuoti. Padus pasipustę.

Alegorijų kupini lašam
Ant stalelių prieš damų puokštę.
Ir dažniau mus priblokšti prašom,
Negu patys mėginam priblokšti.

Tik kažkaip ant to balto lapo
Atsiranda ir stingsta raidės.
Nojaus arka kol kas be trapo.
Nežinia, ar kelionė baigėsi.

Neatskrido balandis. Tik matėm
Tai, ką patys norėjom matyti.
Ir su metais keistai įpratom
Plaukt kiekvienas valtelėm mažytėm.

xxx
Dukrai

Aš Tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia – kad tu būtum laimingiausia.

Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau – didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

Kad žydintys jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad neužaugtum…

Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau – jis greit praeina.



visos teisės saugomos © 2006-2011