SKANAUS, VISADA!

Jurgis GIMBERIS

Žali tada dar buvom, kaip išskalbti doleriai. Ir jauni, kaip pirma žolė po sniego. Ką tik apsiženiję, kupini konkrečios meilės, nelyg šunys pavasarį. Tai pirmai progai pasitaikius, greit ant sofutės… Pala pala!

Ar atsimeni, kas tai yra “eufemizmas”? Jeigu užmiršai, tai aš tau priminsiu. Tai švelnesnis žodis, vartojamas vietoje grubesnio. Nekaltesnis – vietoje negražesnio. Pavyzdžiui, vyriausybė sako „pėvėemas”, “akcizas”, “mokesčiai”, o ne “reketas” ar “apiplėšimas vidury baltos dienos”. O mes, pavyzdžiui, sakom “barškina”, “kruša”, “kedena” – vietoje…

Štai, ką sako Tarptautinių žodžių žodynas: eufemizmas (gr. euphemismos)

Žodžiu, dulkindavomės mes tada entuziastingai kaip ciuckiai. Inkšdami ir pasistūgaudami. O mūsų šuo Bomžas irgi cypčiojo, į mus žiūrėdamas. Nekorektiška, žinoma, tokia gimnastika ir muzika liudininko atžvilgiu, bet ką daryt? Uždarytas į spintą ar vonią, jis staugdavo. Draskydavo drabužius ir inventorių.  Matai, ką meilė su šuniu daro?! Pasiunta tarsi operoj.

Iš gyvulių, be Bomžo ir manęs,  namie dar gyveno vėžlys. Gal čia ne visai tinka sakyti “gyveno”,  kadangi vėžlys buvo skudurinis. Pagalvėlės formos. Vardo neturėjo, bet mes labai jį vertinom – paskui pasakysiu kodėl. O Bomžas mūsų vėžlį buvo tiesiog įsimylėjęs. Kai tik mes nuo sofutės, nespėji apsižiūrėti, o Bomžas užšokęs jau tratina vėžlį. Ir taip įsijautęs,  lyg tas būtų tikras. Akys stulpu,  seilė nutįsus, absoliučiai be sąmonės. Mane net abejonės buvo apnikusios dėl Bomžo “orientacijos”. Vis dėlto vėžlys,  ir dar skudurinis, o čia –  tokia karšta meilė.

Vieną, ne pirmą jau, kartą atėmiau iš Bomžo vėžlį ir pradėjau deklamuoti jam moralą. Ne vėžliui, o šuniui. Ką jau mėgstu, tai mėgstu – moralizuoti. Ypač po to…  “Gyvuly tu! – sakau aš Bomžui. – Kiek vargšas žvėriukas gali kentėti Ką tik mes su Dejanira buvom jį dviese užgulę, o dabar dar tu, kaip koks nenormalus !”.  Aš taip įsijaučiau į vaidmenį,  kad prisispaudžiau vėžlį prie širdies, o Bomžas aistringai suinkštė ir suplakė uodega – o dabar dar aš, dabar dar aš !

 -No pasaran! – norėjau surikti, it šių laikų šventasis, bet kai įkvėpiau oro iki kulnų, kad galėčiau aploti pasileidusį kalės vaiką, pajutau to, atseit, vėžlio kvapą. Ir tai buvo ne vėžlio, bet vėžlės kvapas. Teisingiau – mano Dejaniros… Žodžiu, akcijos metu pakišdavom jai po užpakaliu tą pagalvėlę, kad kontaktas būtų geresnis, ir tas Bomžas savo šuniška uosle pajuto. Žinoma, tada galima jį suprasti…

Davėm vėžlei vardą Kompensacija ir toliau vartojom ją pakaitom – tai mes, tai Bomžas. Nuo jo, žinoma, saugojom, bet kur ten – uždulkino negyvai.  Po kurio laiko iš Kompensacijos išbyrėjo visas porolonas  -tarsi pjuvenos.

O man kaip tik atvirkščiai su tom pjuvenom išėjo. Dejanirai lyg ir ne…

miglės trigrašis: Ką tik išleista kokybiško humoro knyga  -Jurgio Gimberio  YRA PAPILDOMŲ SĄLYGŲ. Rekomenduoju 😉