Šiuo metu žiūrite: ir PROZA


VIENAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 3 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Kęstutis Navakas .

Vienas kaip pirštas. Kaip Aleksoto tiltas. Kaip ši delčia.

Vienas tai labai autentiška, bet labai mažai. Vienas būti žmogus neįpratęs, vienas gali būti tiktai tiltas ar delčia, žmogus čia neišvengiamai dairysis, kuisis ir depresuos. Degins žvakes, stovės prie lango ar rašys poeziją, dažniausiai kuo nors ydingą. Nes jam bus nejauku širdy, o vidinis nejaukumas paprastai netrunka prasisunkti išorėn ir jokių čia kranų neužsuksi. Vienatvė ir suvokiama kaip kažkokia nemirtina, tačiau progresuojanti liga, švelnusis alzheimeris: nieko neskauda, tiktai vis labiau grimzti į apatiją bei autizmą. Ilgainiui tavo bendravimo kodai tiek individualizuojasi, jog tampi veik nebedešifruojamas. Kaip ši delčia.

Tiesą sakant, tokios grynos vienatvės, kaip ir kai kurių metalų, gamtoje praktiškai nerasi. Dažniausiai ji santykinė, atmiešta kitais ingredientais, kokia nors kasdienybės vegeta, tačiau mes juk mėgstame atsukti į save jos grynąją pusę ir būtent prieš ją, kaip prieš veidrodį („kas pasaulyje liūdniausias?“), kramtyti sau nagus bei lūpas. Jei jau tai liga. Jei sergam. Romantizmas liga, klasicizmas sveikata, sakė Goethe. Mes irgi, būdami vieni, manomės esą romantiški. Todėl nelabai norim pasveikti ir po klasicizmo kolonom mus pastatys tiktai karste.

Įdomu, koks „vienatvės“ antonimas? Buvimas su visais? Kaip visi? Kaip tos klasicizmo kolonos, vertingos bei apskritai įmanomos tiktai grupėje? Ar galime kalbėti apie grupių, tuo pačiu – kultūrų bei civilizacijų vienatvę? Ar buvo vieniši Maironio laikų poetai, kurių niekas kitakalbiame pasaulyje neskaitė ir niekas jau neskaitys? Taip, buvo, nes neskaitomas poetas yra dvigubai vienišas. Ne, nebuvo, nes skaitė būtent tie, kuriems tai ir buvo skirta. Jei suskaičiuotume visus visų kartų žmones, skaičiusius Maironį, pasirodytų, jog esame didelė tauta. Tačiau kodėl dabar, kalbėdami apie vienatvę, prisiminėm tautos dainių ir kodėl kažką matuojam skaičiuodami pakeltas rankas? Grįžkim namo, nes Goethe jau šypsosi ir tiesia į mus savo klastingus klasicizmo čiuptuvus.

„Namo“ nebūtinai tiesiogine, troleibusine prasme. Namo galime grįžti net sėdėdami seminare, kur scenoje koks nors grybas bando barstyti savo nuovargio sporas, galime už kavinės stalo ar eidami Laisvės alėja. Praktiškai bet kur. Tie namai mumyse ir juos pasistatėm, ko gero, iš savo vienatvės plytų. Būdami su kitais, sau laiko stokojame, tad ir savęs kūrimas tampa kažkoks skubotas, atsitiktinis, pilnas „bendrų vietų“. Nebent ko nors mokytumės ir manytume, kad bendravimas su žinančiu žmogumi tam yra palankus. Tačiau čia aš ir su tuo žmogum būčiau linkęs bendrauti visai ne jo žinių pagrindu. Iš vienos pusės, anot O.Wilde‘o, ko įmanoma išmokti, to net mokytis neverta, o iš kitos (?) – jis man pasakys tai, ko pats dar nesu patyręs, o tokių „išsilavinusių“ popierinių tigrų pilnos pakampės. Kada nors viską pats sužinosiu, kasdien klausdamas savo vienatvės.

Čia ateina keli senovės graikai ir sako, jog niekas neturėtų būti pats sau kriterijus ir kartais visai nekenkia sulenkti kelius ir alkūnėm atsiremti į mokyklos suolą. Visai pasimetu, nebesuprantu kaip čia reikia, nusisuku, užsiblokuoju. Vėl vienas. Pirštai sukryžiuoti švarko kišenėse.

Ką tu darai, kai tau būna liūdna? – sykį tiesioginės radijo laidos metu klausia viena žurnalistė. Norėjau atsakyti, kad geriu (toks bulvarinis štampas), tačiau netikėtai ir su nedideliu, jaukiu siaubu staiga suvokiau, kad liūdna man nebūna. Taip iš tikrųjų liūdna, kada jau reikia imtis spec.priemonių. Grįžęs ilgai apie tai galvojau, atrodžiau pastebimai surimtėjęs, lyg iš kur nors pavarytas. Nuo to galvojimo diagnozė nepakito: jau keletą metų liūdna man nebebūna, nors pats suprantu, kaip melodramatiškai, surežisuotai ir pigiai tai skamba. Į šio fakto skambesį kreipiau mažiausiai dėmesio, rūpėjo kitkas. Gal kažką labai svarbaus esu praradęs, tapęs toks paviršutiniškas, kad liūdesys nebeprasimuša iš (toliau naudokimės štampų paslaugom) sielos gelmių? Gal socialiniai saitai bei kasdienybės automatizmas ištrynė liūdesio programas iš mano vidinių diskų? Gal aš miriau?

Ir kur manoji vienatvė, su kuria liūdesys tiesiogiai siejasi? Gal ir ji kažkaip nelemtai išbluko, palikusi mane minios tankmėje? Gyvenimo nuėjus pusę kelio! Būtent čia žmogus turėtų susivokti esąs vienas. Su savo darbais bei įsipareigojimais, ryšiais bei adresais, draugais bei šeima, tačiau – vienas. Ir tokia jo savijauta bei laikysena turėtų tik ryškėti.

Tačiau juk toks ir esu. Tiek išoriškai: sėdžiu vienas prie šio teksto, mano lange gražiai švyti Orionas, geriausia vienišiaus lango inkrustacija. Tiek vidujai: niekas nebesikėsina į mano pasaulį, jokios įtakos nebeužgoš jo pamatų, o jo pastoliai seniai išardyti. Bet kur manoji vienatvė?

Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas bei ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo ženklus, atverti tai kas užrakinta ir užtrenkti tai kas neprašytai atsivėrė. Būtent tokią vienatvę prisimename iš… (norisi pasakyti: moksleivių rašinių). Ir būtent tokia ji ima ir praeina. Tiesą sakant, su visa depresyvia romantika.

Kas lieka? Tiesiog ramus ir paprastas buvimas su savimi. Su savimi šalia kitų. Vėl įmanoma bendrauti, beveik su bet kuo ir beveik bet kokiom sąlygom. Įmanoma patirti suvaldomas, asmenybės nebeiškraipančias emocijas, net ir „stiprias“. Įmanoma gyventi kaip Nykos dienoraščių akmeniui: tobulai. Dabar turiu nutilti, nes kažkur kambario kampe va jau stovi Goethe, tiesa, A. A. Jonyno veidu.

Čia vėl ateina keli senovės graikai ir vėl bando kažką išmintingai kalbėti. Bet aš matau, jog tai vėl tik žodžiai, o žodžių pats jau nemažai prirašiau, jaučiu, kad jų reikšmės vėl ištirpo nuo jais aprašomų objektų šviesos. Todėl tiesiog stoviu prie lango, žvelgiu į pietuose kybantį Orioną ir žinau, kad kada nors visa išsiugdyta savisauga dar bus trumpam pramušta, dar bus kaip nors visai studentiškai liūdna, tuomet galėsiu nueiti į jau minėtą radijo laidą ir pratęsti ją nuo to klausimo, į kurį tąsyk neatsakiau.

xxx
Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008

“Gyvenimo prasmių” kartais paieškom visi ;)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Virjes

Paguosiu : “gyvenimo prasmių” kartais paieškom visi  😉

Ir vis galvoju: norėjai to ar ne- gimei. Gal dėl kažkieno neapdairumo:roll:, o gal ir iš meilės :oops:    . Niekas pas tave to neklausė. Nepasirinkai tėvų, socialinio sluoksnio, kuriame norėsi augti. Nepasirinkai miesto, valstybės, kalbos. Tautybės galų gale. Odos spalvos. Tave užaugina. Palepindami arba nekreipdami dėmesio į tavo poreikius.

 Imi ir užaugi, jeigu kokios negandos neužspaudžia. Tačiau vienaip ar kitaip užaugi. Tada prasideda kova po saule – už gražesnį kaspiną  ar už berniuko akies mirktelėjimą.

Darbas. Vėl kova. Būstas. Šeima- kur amžina kova. Vaikai. Lėkimas šen ir ten. O, kad para būtų 26 valandų 😥  …

 Nusenę tėvai neduoda atsikvėpti. Ir pats nejaunyn :( . Paskauda tai šen, tai ten. Pasižiūri, kad saulelė vakarop 🙁 …. Ir kur ta gyvenimo prasmė- iš dulkės atsiradai, dulke pavirsi 🙄

Kas yra „tikri“ ir „netikri“ patriotai?

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Virginijus Savukynas

Pamenu, kaip praeito šimtmečio viduryje virė diskusijos apie tautiškumo išsaugojimą ir apie „atviros visuomenės žmogaus sukūrimą“.

Šiandien iškilo kita diskusija: apie tikrus ir netikrus patriotus. Jau senokai keliu mintį, kad sportas jausminiame lygmenyje bene labiausiai palaiko tautiškumą.

Ši mintis daug kam nepatinka. Kritikai sako, jog tai efemeriška, netikra, butaforiška, tiesiog paradinis tautiškumas.

Štai Nerija Putinaitė, knygos apie lietuvių tautinį tapatumą „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ autorė, ateitininkų suvažiavime šį savaitgalį argumentuotai teigė, kad toks didžiavimasis pergalėmis yra pavojingas.

Juk jei laimime, didžiuojamės savo tauta, Lietuva, o jei pralaimime, sportininkus keikiame paskutiniais žodžiais. O paskui, kaip taikliai pastebėjo lrytas.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Tomas Vaiseta, trokštame kraujo – trenerio galvos.

Reikia nubausti kaltuosius, atleisti ir sumalti su žemėmis. Šis trenerio atleidimo sindromas ypač būdingas politikoje – norime atleisti ką tik išrinktus politikus. Tačiau jokiu būdu nenorime prisipažinti, kad mes patys už juos balsavome, nenorime prisiimti atsakomybės, kad būtent tie politikai yra Seime.

Apibendrinant, yra pergalės – didžiuojuosi, nėra – keikiu paskutiniais žodžiais. Ir dar rusiškais, nes angliški keiksmažodžiai dar ne visiškai iki galo išreiškia tipinio lietuvio sielą. Tikriausiai dar turi praeiti tam tikras akultūracijos periodas.

Tačiau tame pačiame ateitininkų suvažiavime Berčiūnuose uždaviau klausimą: o kada dar mes taip nuoširdžiai skanduojame žodį „Lietuva“? Jo jau nebeskanduojame per spektaklius, – sovietmečiu J. Marcinkevičiaus spektalio metu šis žodis buvo skanduojamas. Retai skanduojame mitinguose, kurie tapo efemeriški, negausūs, o labai dažnai suorganizuoti tam, kad būtų pasiekta politinė nauda.

Taip, jūs esate teisūs, dabar skanduojame tada, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Štai ir iškyla klausimas: ar tai blogai? Ar blogai, kad emigrantai iš Airijos ir Anglijos parnešė naują tradiciją: išsikelti vėliavėles virš savo automobilių stogo. Daugelis sako, kad globalizacija blogai. Tačiau ar ji bloga, kai skatina naudoti tautinius simbolius? Kaip yra?

Griežti tautinės tapatybės sergėtojai ir blaivininkai kaltina aludarius, kad jie net tautinę vėliavą nori paversti reklaminiu skydu. Atsipeikėkit, tautiškumas jau senokai paverstas rinkodaros varikliu. Alus, degtinė bandoma paversti tautiškumo simboliu. Kaip škotiškas viskas ar bavariškas alus.

Būtų žymiai geriau, jei vyriausybė tuos pinigus, kuriuos išleidžia bergždžioms įvaizdžio studijoms – drąsia Lietuva niekas netiki; čia save per daug gerai vertinantys reklamos „ekspertai“ labai suklydo – skirtų lietuviškų vėliavėlių gamybai. Niekam tuomet nereikėtų aludarių produkcijos.

Taip, pasididžiavimas yra siejamas su pergalėmis. Kaip kitaip. Didžiuojamės, kad Vytautas įkrėtė į kailį teutonams (tamplierių likučiams) Žalgirio mūšyje. Ir kukliai nutylime Vorkslos mūšį.

Tačiau jei tai būtų krepšinio rungtynės su vokiečiais ir mongolais – gerai, su kinais, – kaip mes vertintume savo rinktinę? Nušvilptume. Nušvilptume Vytautą, kuris iš Rytų grįžo nuleidęs galvą. Toks jau tas gyvenimas.

Reikia pergalių. Reikia būti laimėtoju. Globaliame pasaulyje gerai tai, kad galima pasirinkti savo sritis, kur galima laimėti. Nereikia kapoti galvų. Ir nebūtina tapti pasaulio policininku, kad galėtum didžiuotis savo šalimi: užtenka ir ketvirtosios vietos Olimpiadoje.

Pagalvokime: nekenčiame savo valdžios, galvojame, kad visi politikai korumpuoti, mes patys esame nevykėliai, bėgame iš tėvynės, o štai mūsų krepšininkai šiuo metu yra ketvirti pasaulyje. Mūsų tik trys milijonai, nors iš tikrųjų, kokie keturi. Tačiau nesvarbu – būti ketvirtu pasaulyje tikrai nėra taip blogai. Tad tikrai nereikia nusivilti krepšininkų pralaimėjimu.

O kur dar mūsų penkiakovininkai, kurie užėmė antrąją ir trečiąją vietas? Kur Gintarė Volungevičiūtė, iškovojusi sidabrą? Kur Mindaugas Mizgaitis? Ši Olimpiada – lietuvių tautos triumfas. Tik reikia mokėti tai pastebėti.

Ateitininkų suvažiavime Kęstutis Skrupskelis teigė, kas maža tauta – kaip lietuvių – negali galvoti, kad išgelbės pasaulį. Taip, tai tiesa. Bet ar mes negalime, ką nors pakeisti?

Europai mums reikia dar pasakyti apie mūsų pokarį, kurio nenori pripažinti. Skandalinga yra V. Kononovo iš Latvijos byla. Priminsiu: V. Kononovas buvo raudonasis partizanas. Latvijos teismai jį nuteisė. Jis kreipėsi į Strasbūrą. Jį išteisino. Taip, tai dar negalutinis sprendimas, tačiau jis daug ką parodo.

Dauguma teisėjų pripažino, kad V. Kononovas nenusižengė Sovietų Sąjungos įstatymams. Vadinasi, Latvijos okupacija buvo tesėta. Antra, teisėjas iš Olandijos parašė atskirąją nuomonę, iš kurios aišku, kad visi, kas kovojo prieš hitlerinę Vokietiją yra teisūs, vadinasi, Sovietų Sąjunga teisi visada.

NKVD būriai, naikinę mūsų partizanus veikė pagal įstatymus, o partizanai, – taip jau išeina – buvo teroristai. Štai tokią logiką mums bando įpiršti Vakarų Europa.

Sovietų įtvirtinta istorijos samprata dar iki šiol gyva: pavartykite Vakarų Europos šalies vadovėlį ir pamatysite, jog A. Hitlerio nusikaltimams skiriama daug puslapių, tuo tarpu Stalino – vos kelios pastraipos.

Štai ir mūsų misija: pakeisti tokią sampratą. Latviai tai jau daro su savo filmu „Soviet story“. O jei mums pavyktų parodyti vakariečiams, kad Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945 metais – tai jau būtų didžiulė misija, kuri keistų ne tik mūsų situaciją, bet ir visos Europos, o kartu ir pasaulio ateitį. Kuo ši misija bloga? Reikia tik intelekto, užsisipyrimo ir principingumo.

Tokio kaip mūsų sirgalių. Taip, tų pačių, kurių patriotizmas laikomas efemerišku ir dirbtiniu. Tačiau ne kas kitas, o jie pastebėjo, kad Lietuvos himnas trumpinamas Olimpiadoje. Kodėl niekam kitam nekilo dėl to klausimų? Juk tai konkretūs veiksmai.

Nesu naivus, sirgalių patriotizmas labai greitai praeina. Tačiau tai didžiulė energija, kuri kažką palieka.

Kartais dalyvauju žurnalistų priėmimo komisijoje. Konkursas didžiulis, tad man atrodė, kad turėtų ateiti išsilavinę jaunuoliai. Galiu užtikrinti, jog tokių tikrai yra. Tačiau dar daugiau yra tokių, kurie mano, jog Vasario 16-osios aktą pasirašė A. Brazauskas su V. Landsbergiu, o Jonas Basanavičius buvo Seime 1990 m. kovo 11- ąją…

Man labai įdomu, kaip žmogus orientuojasi pasaulyje, nežinodamas pagrindinių Lietuvos istorijos datų, apskritai nežinodamas istorijos. Man tai panašu į žmogų, kuris praradęs savo atmintį, negali prisiminti kokių 30 paskutinių savo gyvenimo metų. Kaip mes į tokį žmogų žiūrėtume – su užuojauta, be abejo. O jei moksleivis nežino Lietuvos istorijos – tai vertiname kaip natūralų dalyką, ar ne?

Štai kodėl manau, kad trispalvės iškėlimas virš savo automobilio paskatins būtent tą publiką, kuri nelabai žino, kas ta trispalvė yra, sužinoti pagaliau, kas yra Lietuvos vėliava.

Ir tai labai svarbu.

Todėl manau, kad sirgalių atstūmimas, jiems pasakymas, kad jūs esate netikri patriotai, yra labai pavojingas.

Taip, ne vien sportu turi būti gyva mūsų tapatybė. Tačiau kol sugalvosime alternatyvą, sirgaliais reikia remtis. Iš čia kyla energija, odos šiurpuliukas (prisipažinkime, kada mūsų sportininkai laimi, ir per mūsų nugara nueina pagaugais).

Nemanau, kad mūsų sporto sirgaliai yra netikri patriotai. Sutinku su T. Vaiseta, kuris sako, kad nežinia, kiek iš jų eitų partizanauti, jei mus kas nors užpultų. Prieš kokius ketverius metus rašiau komentarą, kuriame teigiau, jog tokių žmonių labai tragiškai sumažėjo. Tačiau būtent todėl ir reikia, kad jų skaičius padidėtų.

Nors, savaime suprantama, reikia viską padaryti, kad niekam nereikėtų eiti į karą. Reikia padaryti, kad niekada daugiau niekas nenorėtų okupuoti Lietuvos. Netgi ekonomiškai.

Štai kodėl lietuviškas tapatumas yra ypatingai svarbus. Kuo daugiau jausimės esą tauta, tuo mažiau norės mus kaip nors valdyti.

Tiesa, čia reikia nepamiršti, kad Lietuvos tauta – tai ne tik lietuviai. Man tikrai nepatiktų, jei tik etniniai lietuviai būtų priskiriami tautai.

Priminsiu – man didžiausias šių laikų Lietuvis (taip, iš didžiosios raidės) – tai Jurijus Petrovskij, paprastas tolimųjų reisų vairuotojas, kuris prieš keletą metų Rusijoje atsisakė išgerti už sovietinę armiją. Už tai žudiko buvo nušautas.

Jo vertybės buvo aiškios – sovietinė armija nebuvo jam sava, kad už ją galėtų išgerti, net jei jam siūlė akivaizdžiai priešiškai nusiteikęs žudikas. Prisipažinkime, o kiek yra „tikrų“ lietuvių, kurie net neraginami už sovietinę armiją išgertų?

Man baisūs tie jaunuoliai, kurie Gedimino prospekte šūkavo, jog Lietuvoje nėra vietos rusams, lenkams, žydams… Mes esame didūs ir stiprūs tiek, kiek sugebame priimti kitus. Jei galvosime, kad tik grynakraujai lietuviai gali būti Lietuvos pagrindu, toli nenuvažiuosime.

Na, ir kas, kad Lavrinovičiai (jų praeitis – jau kitas klausimas) netaisyklingai kalba lietuviškai – jie stengiasi dėl Lietuvos rinktinės. Ir šiuo atveju daug svarbiau nei taisyklinga lietuvių kalba.

Krepšinis, – o plačiau žiūrint ir sportas – kaip tik šiuos etninius barjerus peržengia. Tai labai svarbu. Tikriausiai sporto arenų tribūnose kalamas naujas patriotizmas – lietuvis tas, kuris savo jėgas atiduoda už Lietuvą. Man toks patriotizmas patinka. Todėl ir manau, kad sportas telkia tautą.

Šaltinis -LRT.LT

ŽIAURUMAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 15 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

 

Petras Naraškevičius

Nebūkite taip stipriai įsitikinę, kad žmogus, ar jis būtų vaikas, ar suaugęs, kaip nors nekasdieniškai pasielgia po kokio nepaprasto įvykio, sakė mums vyras, gyvenime matęs daugiau už savo kaimynus, nes buvo ištremtas į baltųjų meškų kraštą vien už tai, kad savo kaimyno kiaulei pamušė koją. Skylėtame aptvare laikoma kaimyno kiaulė visą vasarą, ištrūkusi iš to aptvaro, braidė po kaimynų daržus kaip išmanydama, kniso daržovių lysves ir mėgavosi paaugusiomis bulvėmis. Kiaulės šeimininkas buvo kaimo seniūnas, puikiai sutarė su uniformuotais vyrais, todėl kaimiečiai tylėjo dantis sukandę. Ir tas vyras, kuris paskui turėjo išvažiuoti į Sibiro platybes, taip pat ilgai tylėjo, kol atėjo tokia diena, tiksliau, pavakarys, kai į tamsų, galima sakyti, purviną debesį nusileidžianti saulė ėmė pranašauti lietų. Nespėjęs išdžiūti šienas pilkavo pievose, sena kumelė ėmė kažko negaluoti, žmona skundėsi naktimis skaudžiai spurdančia širdimi, o sūnus pradėjo savo jaunystės rūpesčius skandinti pamiškėje gyvenančio samanės meistro drumzliname skystime. Taigi tą pavakarį vyras ir nusitvėrė tvoros mietą, ir paleido jį į kaimyno kiaulę, net nemanydamas pataikyti. Gaila, tačiau pataikė, kiaulė ėmė šlubuoti, atbėgęs, atputojęs seniūnas ėmė šaukti apie nematytą kaimyno žiaurumą, kuriam, jo nuomone, lygių neteko matyti. Teisybę sakant, pats vyras buvo įsitikinęs, kad kiaulė – romus gyvulys, kad ji nekalta dėl to, jog skylėtas jos aptvaras, o be to, kartais net suaugusiam žmogui knieti nusiskinti obuolį nuo kaimyno obelies. Tačiau tas purvinas debesis, tas prie žemės prisiplojęs šienas, ta pasiligojusi kumelė, naktimis sunkiai dūsaujanti žmona, tik paryčiais namo paršleivojantis sūnus…

Bet tai buvo seniai. Būtų galima ir visai užmiršti, tačiau ano seniūno pareigas perėmė jo sūnus ir ėmė taip pat gerai sutarti su uniformuotais vyrais. Sūnus neatsako už tėvą, o juo labiau už visą laiką. Vis dėlto naujas metas taip pat reikalauja, kad į vieną žiūrėtumei vienaip, į kitą kitaip. Matyt, ir naujas seniūnas pasistengė parodyti, kad ištikimai tarnauja, o gal vėl kas pamušė jo kiaulei ar, sakykime, gaidžiui koją, todėl neteko seniūno malonės. Todėl gūdų rudens vidurnaktį ir užsiliepsnojo jo ūkinis pastatas su gyvulėliais ir šienu, todėl, kai liepsnos ėmė laižyti ne tik stogą, bet ir sienas, karvės pradėjo nežmoniškai mauroti, bet nesiveržė pro duris, o taip ir sučirškėjo gyvos prie savo ėdžių. Žvėris – o ne žmogus, apie padegėją šnekėjo kaimo moterys.

Jos buvo neteisios. Kur jūs matėte žvėrį, pjaunantį kitą žvėrį, jei neverčia mirtinas alkis? Be to, žvėrys turi nerašytas ir labai griežtas gyvenimo ir tarpusavio santykių taisykles, kurių visi pavyzdingai laikosi. Nereikia nei Konstitucijos, nei priesaikų.

Tačiau šiandieniniai vaikai, tarė vyras, kuris daugiau už kitus gyvenimo matęs, neregėjo nei pokario, nei į Sibirą dundančių traukinių, iš jų nebuvo atimta žemė, jie nebuvo mušti, kaip nors niekinami. Tai ko jie kartais?..

Taip pat buvo pavakarys. Taip pat leidosi saulė. Ir, atrodo, taip pat į debesį. Bet ar dabar vaikams, kai jiems po dvylika metų, rūpi lankoje paliktas šienas?

Einantys iš mokyklos vaikai niekam neužkliuvo, nes nešūkavo, nedaužė trobų langų, neerzino šunų ir neužkabinėjo praeivių. Tačiau jie kažką jau nešėsi savyje, ko iš šalies negali matyti. Vienas pasijuokė, kad draugo kreivos kojos. Jeigu būtų gerai pagalvota, tai ir būtų išaiškėję, kad šiek tiek lenktos kojos visai nekliudo, o kartais dar gali duoti daugiau naudos, nei labai tiesios. Kažkas sukliudė tai padaryti. Gal dar buvo koks žodis, gal dar buvo tarp dviejų atsistojusi bendraklasė, kurios dėmesio abu prašėsi, bet atsitiko tai, ko niekas nebūtų laukęs. Berniukas lenktomis kojomis su draugų pagalba parvertė draugužį į pakelės griovį ir spardė tol, kol tas nustojo priešintis. Paskui svilino jam plaukus, numovė kelnes ir privertė į jas karvių mėšlo, nuavė ir sudegino batus. Ir paliko jį ten griovyje, kažkodėl pradėjusį žiaukčioti ir dusti. O rytą laiškanešys, pamatęs griovyje vaiką, tuojau įsitikino, kad jis negyvas. Pranešė tėvams ir policijai. Ši puolė aiškintis, o vaikai niurzgia nieko blogo nedarę. Užkalbintas mokyklos direktorius niūriai atsakė, kad už mokyklos durų vaikų nesekioja ir nesaugo, o auklėti savo vaikus yra tėvų reikalas. Žuvusio berniuko vyresnysis brolis draugams prasitarė, kad dabar tam, kurio kojos šiek tiek lenktos, nebus gyvenimo kaime, o nuliūdę tėvai visiems ėmė dievagotis, kad namie jis buvo švelnus ir rūpestingas.

Gal nevaldomas rūstumas, pikti juodų minčių kamuoliai persiduoda iš kartos į kartą, gal jie yra vieši, nes visas ilgai kauptas miesto ar kaimo pyktis pasklinda visiems, gal tas baisus troškimas žiauriai atkeršyti kiekvienam, kuris drįso įžeisti, atėjo iš vakardienos ir labai tolimų laikų, kai senoliai ir tėvai buvo ilgai ir atvirai niekinami, gal jis – su žodžiais ir be jų – susikaupė kaip akis ėdantys dūmai tarp trobų sienų ir virš stogų kaip juodi debesys, kurie slegia? Kas čia žino, gal tas pyktis ir žiaurumas kaupiasi kaip ta įelektrinta masė debesyse, o paskui tik laukia progos išsilieti net tada, kai, atrodo, neatsitinka visai nieko blogo?

Gal, klausė gyvenime daug matęs žmogus, ir pats parsivežiau savo juodą debesį, kuris kabo suaugusiesiems ir vaikams virš galvų?

PASKUTINIS SARMATAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

migle

Čia “naktinpiečių lyrikai” 😉 

Jautriems žmonėms – prieš miegą NEREKOMENDUOJAMA :mrgreen: :mrgreen: :mrgreen:

Herkus Kunčius

Romano ištrauka

Papročiai

Dabar žmonės daug liūdnesni. Seniau, kad ir kentėjo, buvo linksmesni. Paukščiai kitaip čiulbėjo, ir kitokios vasaros buvo.
Žmonės buvo nuolaidesni, atsparūs, ne niurgzliai.
Tais laikais skurdžiausiame dvarelyje galėjai sutikti visada besišypsančių rykštininkų, jie rūpinosi rykščių atsargomis. Rykštininkai rykštes pjaudavo, mirkydavo, rišdavo į kūlelius – rūpinosi jomis it mylimais vaikeliais.
Nereikšmingus kaltininkus plakdavo bizūnais, svarbesnius – tik rykštėmis.
Rykščių niekada negailėdavo. Kiekviena rykšte kirsdavo tik vieną kartą. Suvartotas mesdavo į krūvą, vėliau sukapodavo ir sukūrendavo. Jei kurią dieną neatsirasdavo ką išplakti, tai rykštes pamerkdavo į vandenį, kad nesudžiūtų. Bet tokių dienų Lietuvoje retai pasitaikydavo.
Plakimo vieta buvo prie prieangio. Prieangy visada stovėdavo keli kūliai beržinių rykščių, su šakelėmis, nusmauktais lapais. Kai kirsdavo, tai tos šakelės turėdavo nutrūkti.
Nusikaltusį paguldydavo, apnuogindavo pasturgalį. Vienas laikydavo baudžiamąjį už galvos, o kitas už kojų. Kiti du kirsdavo.
Daug žmonių susirinkdavo, nes plakdavo lėtai, gražiai, visada atsakingai: šalia baudžiamojo atsistodavo du patyrę plakėjai – rykštininkai. Davus ženklą, vienas žengdavo žingsnį priekin ir kirsdavo rykšte, tada mesdavo ją šalin ir pasitraukdavo per žingsnį atgal. Ir štai jau kitas plakėjas žengia žingsnį priekin, kerta per subinę, meta rykštę šalin, pasitraukia.
Vėl žengia žingsnį prie plakamojo pirmasis plakėjas jau su nauja rykšte rankoje, kerta, meta ją ir traukiasi atgal. Po to tą patį daro kitas…
Ir kerta, kiek paskirta: šimtą, du šimtus, tris šimtus kartų.
Kraujui ant kūno pasirodžius, suvilgydavo žaizdą spiritu ir vėl kirsdavo. Apalpusį vandeniu atgaivindavo ir vėl plakdavo.
Didžiausią skausmą neklaužadoms sukeldavo rykštės galas. Kur kirsdavo, ten nelyginant nuo botago mazgelio likdavo visam laikui žymė.
Pabaigus, už galvos ir kojų laikiusieji nuplaktajam padėdavo atsikelti, jei reikėdavo, prilaikydavo. Šis kuo žemiau nusilenkdavo, pabučiuodavo ranką, taip jį nubaudusiems padėkodavo.
Dabar žmonės liūdnesni. Seniau, kad ir kentėjo, buvo daug linksmesni.
Seniau ir šventes kitaip švęsdavo, įvairiausių pramogų prasimanydavo. Liūdna nebūdavo, kiekvienas turėdavo ką prisiminti.
Jei ponai kviesdavo į vardynas, pokylius ar vestuves, šimtai garbių svečių suvažiuodavo. Išsipustę šilkais, krinolinais, kvepiantys, nėriniuoti atvykdavo.
Karietas, brikas, roges ir vežimus tvarkingai prie rūmų sustatydavo. Jei pavėlavusiam vietos nelikdavo, anksčiausiai atvykęs savo užleisdavo.
Paslaugūs buvo vienas kitam. Kai kurie pro nosį kalbėdavo, kiti gargaliuodavo, nedaug kas iš vietinių juos suprasdavo.
Jei purvas ar bala, rankomis svečius iškeldavo, stambesnius ant kupros į sausesnę vietą atvilkdavo. Nesiskųsdavo, kad sunku ar ledinis vanduo kaulus gelia. Su šypsena, pasišokinėdami pareigas atlikdavo. Jei suklupęs ir paniurzgėdavo, neva mirtinai susirgsiąs, tai tik šiaip – įvairumo dėlei.
Puotų metu, kai svečiai sušilę apsunkdavo ir pavargdavo besikalbėdami, grynu oru traukdavo atsigaivinti, visada į parką.
Dustelėję gamtoje valandėlę, pasikviesdavo pirmą pasitaikiusį bernioką, liepdavo lipti į medį ir kukuoti.
Visiems žiūrint, šeimininkas ilgai taikydavosi ir tik tada pykšteldavo iš šautuvo į „gegutę“. O kai „gegutė“ negyva iš medžio krisdavo, svečiai sutartinai plodavo ir prašydavo pakartoti eibę.
Tada šaukdavo kitą, jau mergiotę. Ši taip pat vikriai lipdavo į medį, vėl kukuodavo.
Jei svečiams patikdavo, ilgiau pakukuoti leisdavo. Ir tik tada jau mesdavo burtus, kuriam teks garbė „gegutę“ nušauti.
Jei laimėtojas nepataikydavo, antrą kartą šauti niekada neduodavo, vėl mesdavo burtus.
Kol svečiai burtus mesdavo, „gegutė“ maldelę kalbėdavo, labai retai paukštelis raudodavo.
Tik paaiškėdavo burtų laimėtojas, „gegutė“ ir vėl užkukuodavo. Į ašarojančią ar besimeldžiančią niekada nesitaikydavo.
Seniau ne tik ponai mėgo ramybę, o triukšmo nekęsdavo. Galbūt todėl per pokylius, krikštynas ar vestuves daugybę „gegučių“ nušaudavo. Bet ne visas užčiaupdavo, nepamiršdavo, kad ir veislei reikia palikti.
Kai iki valios prisišaudydavo, liepdavo bernams pjauti jaučius, mergoms iškepti daug duonos, iš bravoro vilkti degtinę. Tada visus sukviesdavo ir iškilmingai „gegutes“ laidodavo.
Penkias dienas ir naktis žmonės giedodavo, valgydavo ir gerdavo. Jei kurį pastebėdavo girtą – skaudžiai nubausdavo, o užmigusį visada bizūnu pažadindavo.
Po penkių dienų, gražią vietelę išrinkę, „gegutes“ pakasdavo.
Tada svečiai susėsdavo į savo roges, brikas, karietas ar vežimus, o šeimininkas niekada nepamiršdavo prikrauti degtinės ir užkandžių.
Ilgam, kartais mėnesiams iškeliaudavo. Lankydavo pažįstamus, tolimesnius gimines ir kiekvienam sutiktajam siūlydavo kiek tik nori gerti. Kai šis pasigerdavo – įkrėsdavo rykščių, o kas gerti atsisakydavo, tas taip pat gaudavo lupti.
Moterims ir merginoms pasiūlydavo, tačiau atsisakiusių nebausdavo, tiesiog liepdavo lipti į artimiausią medį ir pakukuoti.
Seniau kitaip švęsdavo, niekam nuobodu nebūdavo.
Tais laikais žmonės buvo patenkinti, neturėjo progų dykinėti. Dirbdavo nuo aušros iki sutemos, vylėsi save išmaitinti. Už darbą nieko negaudavo, todėl ir skųstis nebuvo dėl ko. Jei kuris iš bado ar nuovargio mirdavo, pats kaltas būdavo.
Turtų šiukštu negalėdavo susikrauti. Jei kartais taip atsitikdavo, kaimynas gobšą nubausdavo, nė vieno trobesio ir gyvulio nepagailėdavo.
Puikybės ir vyrai, ir moterys tais laikais nemėgo. Į ją pasikėlusį naktį slapčia patykodavo, basliais apkuldavo, akmenimis užmėtydavo. Niekas tokio ir nepasigesdavo. Tik vietą, kur puikybė rauta buvo, vaikai lanku apeidavo.
Pagyrūną senoliai visada išjuokdavo. Jei priešindavosi, jėga žemę ryt priversdavo. Žeme prišertas pagyrūnas neilgai gyvendavo. Supratęs, kad klydo, pats miškelyje ant šakos pasikabindavo.
Vaikus vakarais gąsdindavo knygomis. Atimt ir pridėt, daugint ir dalint labai bijodavo. Rašyti ar skaityti vienas kito neversdavo. Svetimų kalbų taip pat neprireikdavo. Pakakdavo, kad tarpusavyje susikalbėdavo.
Jei išsišokėlis iš ponų pramokdavo svetimai slebizavoti, neduok Dieve, skaityti ir rašyti, tokio nebegerbė, į savo tarpą niekada jau nepriimdavo.
„Eik, iš kur atėjęs“, – grūmodami siųsdavo, o atsitiktinai susitikę – nebesi­sveikindavo.
Apkrauti darbais dorai gyveno, nebuvo laiko kada šnekučiuotis, rašinėti ar skaitinėti.
Pramokusius vadindavo niekinamai – dykūnais perdūnais, mokslinčiais bezdinčiais.
Neišmiegoję, pavargę ir alkani, neretai prilupti, skambiomis dainomis save įpras­mindavo. Tamsoje iš darbo kiūtindami, bandomis varomi, užbliaudavo taip, jog laukai, pievos ir miškai ūždavo.
Ir žmonės buvo teisūs (visais laikais žmonės teisūs): ne daina, raštu grįstas kelias veda į pražūtį.
Į dangų tik per šventes akį užmesdavo. Šiokiadieniais aukščiau esančio gėdijosi. Nedrįso jo trikdyti savo dėmesiu, su žeme artimiau bendravo.
Apie kitus kraštus nieko nebuvo girdėję. Jei užklydėlis prasižiodavo, tokį kumščiu užčiaupdavo.
Ir savo praeities tais laikais žmonės nemėgo. Jos ir nebuvo. Gyveno šia diena.
Į apsiniaukusią ateitį net drąsiausi pažvelgt bijodavo. Šiukštu buvo į pašalius dairytis, kada darbai nenudirbti.
Jei taip atsitikdavo, į sutemas dirstelėjusį grūsdavo kelioms paroms kaladėsna. Buvo tai rąstgaliai po porą sieksnių ilgio, viename gale vyriais sujungti, o antrame spyna surakinami. Tarp tų kaladžių į išręstas vietas įkišdavo smalsuolio kojas, surakindavo, na, ir sėdėk ar gulėk; gerai jei šiautgalių tau po kupra pames.
Po tokio „pogulio posėdžio“ net smalsiausiam pradingdavo noras kaišiot nosį, kur nereikia – žvelgti į ateitį, svarstyti, „kas bus rytoj?“.
Todėl ir degtinė nekenkdavo, visi ją mėgo, mylėjo nesavanaudiškai. Net badmečiu ragindavo: gerk ir nesidairyk.
Tais laikais net kamarose pieno puodeliai būdavo uždengti mediniais ar akmeniniais dangčiukais. Kai patikrinę rasdavo nudengtus puodus, šeimininkę patiesę spardydavo, šapeliui patekus – apspjaudydavo, muselei įkritus – apšlapindavo.
Didelę gėdą netvarkinga moteris patirdavo, visas kaimas ant jos myždavo.
Skarmalų išsiskalbti ar pasikeisti neleisdavo, taip metų metais smirdanti vaikščiodavo. Iš tolo myžalais dvokiančią užuosdavo, prie vaikų ir pieno niekada daugiau neprileisdavo, net kritusių karvių melžti nepatikėdavo.
Taip netvarkingas žmogus iš sielvarto ir numirdavo, pasigailėjęs, kad kadaise patingėjo ir neuždengė dangteliu pieno puodelio.
Net keliai tais laikais uoliai būdavo taisomi; nuo vieno kaimo iki kito visur padaryti grioviai, kad grįžtantys namo girtuokliai turėtų kur pasnausti. Virš daubų ir upelių iškelti tilteliai pasigėrusiam nusivemti. Iš galingų akmenų visi buvo padaryti; iki šiol tebestovi, akį džiugina.
Tais laikais mužikams bylinėtis tarp savęs buvo draudžiama; bylas ponas kumščiais ar kojomis išspręsdavo.
Tvarkai palaikyti ponas pats po kaimus jodinėdavo, tikrindavo. Jei pastebėdavo ką ne taip atlikta, tik pirštu pamodavo, ir kaltasis brangią kulką tarpuakin gaudavo.
Ir apsileidusį ūkininką panašiai auklėdavo, jei tik aptikdavo laiku nepasėtus rugius. Ne juokais ponas užpykdavo, neradęs žiemai beržinių malkų glėbio, grikių dubenėlio, rugių paplotėlio, tokius užuomaršas sode pats pakardavo.
Tvarka tais laikais buvo, atsakingai žmonės gyveno.
Visi apie visus viską žinojo, nors smalsūs nebuvo.
Vyrai numanė, kad bobos papus turi, nors retas iš jų buvo plikus matęs ar čiupinėjęs. Bobos taip pat jautė, kad po pimpalais vyrai pautus slepia, tačiau jų neliesdavo. O ir vardan ko? Ir be pautų, be papų, be spenių ir šiknos rūpesčių pakakdavo.
Jei vaikus tėvai darydavo, tai visada naktį, žiemą dažniausiai.
Suguldavo vakare troboj gausi šeimyna: seneliai karšinčiai ant pečiaus, dėdės ir dėdienės ant suolų, mergos ir bernai ant pamesto šieno, vaikai duonkepėj, piemenėliai pasieniais – glausdavosi bėduliai arčiau vienas kito, kad šilčiau būtų.
Greitai žmonės sumigdavo, gyvulėliai savo mėšle taip pat.
Vos seneliai užknarkdavo, bernai išsipersdavo, išgąsdinti vaikeliai per miegus suvaitodavo, štai tėvai ir imdavosi švento darbo.
Ne ant molinės aslos – ant plataus medinio gulto vaikelį pradėdavo. Kad minkščiau būtų, dar iš vakaro, niekam nematant, rinktinių šiaudų paklodavo, o į patalus naujo šieno prikišdavo.
Lauke pūga siaučia, sniegą pusto, o troboj, nors ir vėsoka, vis tiek jauku, pribezdėta, veik nėra kuo kvėpuoti.
Motina marškinius tik kilsteldavo, štai tėvas kelnių maišą ir nusismaukdavo. Nieko vienas kitam nesakydavo, be blevyzgų suprasdavo, ko ir vėl tą kartą imasi.
Staigiai vaikelius darydavo, nė vienam neprailgdavo; tik kartą per metus tokią prabangą sau leisdavo, ne daugiau kaip dvidešimt kelis kartus per visą gyvenimą.
Pokšt, nuo speigo subraškėdavo medinė trobelė.
Tik užguldavo po antklode tėvas motiną, jau ir risdavosi šalin, išsekęs sapnan nugrimzdavo.
Ir suprantama – tėvams ir vėl rytą anksti kelti, sunkius darbus dirbti. Nė vienam nekildavo noras be reikalo pasivartalioti ar į lubas žiūrėti.
Bučiuoti, glostyti, kutenti, myluotis ar niekus taukšti tėveliai nemėgdavo, galbūt todėl ne vieną dešimtį vaikelių prisidarydavo.
Jei vikriai kruštelta motina cyptelt išdrįsdavo, tėvas sunkiu kumščiu užčiaupdavo. O ir pati ji mintyse Dievuliui dėkodavo, kad alkanų vaikelių riksmu ar dejone tą naktį nepažadino, lai miega, lai ilsisi mažutėliai.
Dienos šviesoje ar prie balanos ir tėvui, ir motinai į savą ar svetimą tarpkojį pažvelgt nesmagu būdavo, gėda. Ir išties, ten tik peklą velniams verdant užuost galėdavai, baisiai smirdėdavo, kvapą užgniauždavo. Todėl be dėmesio, ramybėje kūšius palikdavo, niekada neprausdavo, o jei netyčia paliesdavo pirštu, tai lėkdavo bažnyčion švęstu vandeniu šio numazgoti, pas kunigą išpažinties suklupdavo.
Vėliau kryžium prie altoriaus sekmą dieną išgulėdavo.
Visi kaimo žmonės, nors smalsūs nebuvo, žinodavo, kodėl šis žmogus atgailauja; pirštais dar tais pačiais metais mirtinai užbadydavo.

Literatūra ir menas, 2006-11-03 nr. 3116

EKOSISTEMOS RIBOS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...
Andrius JAKUČIŪNAS

Tarkime, jog egzistuoja kažkokia žuvis. Na, gal ir ne visai žuvis, nes ji, reikia pripažinti, labai jau literatūriška. Gal net simbolistinė, kas žino..? Kur plaukioja? Ai, bala ją žino… Kūdroje gal… Ne, ne kūdroje… Tada gal ežere? Gal ir ežere. Tik ne jūroje. Jūra – netikusi, pernelyg banguota vieta. Nors turi gi kažkur plaukioti, jei jau yra žuvis! Tik koks mūsų reikalas, tiesą sakant, kur ji tai darys? Galvojant apie vietas, per daug spengia smegenys, sąnariai reikalauja ypatingų žiniuonių tepalų. Velniop! Sakykime, turi pelekus. Skrodinėja sau vandenį, mato dumblius. Pasiturškia, pasidžiaugia ribulėliais. Nepatiria egzistencinio nerimo. Kitaip sakant, paprastutė kaip dukartdu.

Na ir ką dabar veikti su ta žuvimi? Negi imtis spiningo ar, tuo labiau, tinklo? Mes gi ne žvejai, o – ble, na, literatai! Mūsų liežuviai juk neskriaudžia gyvūnų – tik prisisiurbia prie jų, o tada jau neišvengiamai tenka sekti iš paskos. Kas bebūtų. žiema, vasara, taifūnas, ugnikalno išsiveržimas… Nejau tad, prabilę apie žuvis, nukreiptume šneką kita linkme? Nieku gyvu. (Dargi – sergėk, Viešpatie!) Tik ką čia veikia žuvis? Iš tikrųjų, ką? Na, ne problema – neabejoju, kad bus sugalvota. Svarbiausia, kad žuviokui neišdygtų kojos ir neišeitų jis pėstute iš savo kūdros ar ežero. Daug geriau, kai darbuojamasi pelekais. Plakama uodega. Nors būtų gražu – pasivaikščioti išėjusi žuvis. Šiaip sau. Išlipa iš savo vandens telkinio ir eina. Ir ką tu jai padarysi, žmogau? Na, pasivytum, prakalbintum. Sakytų: “Eik tu šikti, ką noriu, tą darau ir t. t.” Tik nesakyk, kad nesuvirpėtų kažkas viduje. Šlykšti besmegenė žuvis tave siunčia …

Sakykime, mes šiek tiek nuklydome į šalį. Nei ta žuvis eis pasivaikščioti, nei ką. Tuo ir baigsime vaikštynes. Taigi žuvis plaukioja ežere. Malasi nuo kranto prie kranto, regi dumblius. Kažkokios žuvys plaukia pro šalį. Stebi ant žvejo kabliuko pamautą slieką, bet nuo to nė kiek ne geriau. Prastai ežere. Per mažas, per nykus, per paprastas. Per gera, per gudri tam ežerui mūsų žuvis, tegu ir kvaila. Galvoja sau: “Jeigu čia koks upelis tekėtų…” Ir netgi, pavyzdžiui, teka. Priplaukia žuvis prie upelio ir nustemba: “Tikrai, šlykštybė, teka, o aš galvojau…”

Tik kas iš to galvojimo? Matyt, tas pats, kas ir iš ikrų. Bet ikrų kol kas nebus. Nei ta žuvis čia nerš, nei ką. Stovi dabar žiotyse kaip kvaiša, ir viskas. Plaukti – neplaukti. “O jeigu ant didesnės užsirausiu?” “Jeigu koks nors garlaivio motoriūkštis vidurius išsuks?” “Jeigu ble, na, nuo žolių ims pykinti?” Žodžiu, žuviai ne kas. Bent jau nejauku. Žiotys – toks daiktas. Bjauri vieta egzistencijai. Žiūri – akmenukas. Ar buvau – galvoja – kada prie jo priplaukusi? Gal – ble – ir nebuvau? Vadinasi, tas akmenukas gali iš manęs tyčiotis? Pašiepti? Neva, geresnis už mane? O šita, va, padanga – ji kitados ant traktoriaus rato sukosi? Gal irgi galvoja, kad yra geresnė, šaunesnė, labiau pažįsta pasaulį? Reikia – ble – plaukti, galvoja. Bet paplaukia kiek, ir vėl sustoja, paplaukia – ir sustoja. Labai jau neryžtinga.

Žodžiu, žuvis makaluojasi žiotyse. Iš kur jai žinoti, koks to upelio ilgis? Gal tai visas nemunas arba dunojus? Kur tada, ble, išplaukus sustoti?

Na, sakykime, tai ne dunojus, nors beveik nemunas, tiksliau – nėris. Vien iš žiočių platumo aišku, kad gero iš to nebus. Tiksliau, turėtų būti aišku. Bet žuvis gi kvaila. Mažai jos galvelėje smegenyčių. Tai plaukinėja šen bei ten, srovės stiprumą tiria. “Ką, aš nevykėlė? – galvoja. – Neperplauksiu šito sušikto upeliūkščio? Ne, to tai nebus!”

Ir nebūna.

Taigi, žuvis išjuda. Iš pradžių lėtai – nes nejauku. Pamažu greitėja. Galiausiai pradeda zvimbti. Vibruoja. Beveik mobilusis telefonas. Prasilenkia su kitomis žuvimis. Sakykime, nekreipia į jas dėmesio. Kitos žuvys, sakykime, dėmesį kreipia, bet kadangi vyksta neršti, sustoti negali. Nejauku žuviai. Norėtųsi kiek paplaukti joms iš paskos, kolegiškai susižiobčioti. Paklausti ar kieti šiemet žuvinai. Ar pūslėse oro tiek, kiek pridera ir t. t. Vienu žodžiu, bobiški plepalai. Bet tikslas svarbiau. Kietesnis už žuvinus, už oro slėgį pūslėse, už srovės stiprumą posūkiuose. Tikslas yra tikslas, ir nieko čia nepadarysi. Taip visada būna durniems.

Kažkur aukštai, virš vandens, pradeda švisti. “Saulė, ble, kyla” – galvoja žuvis ir pati ima plėštis nuo dugno. “Kodėl ir man, na, nepakilus?” Ir pakyla. Plaukia pačiu paviršiumi, blizginasi žvynais, žavisi savimi. “Kuo aš prastesnė, – galvoja, – už tuos dangaus šviesulius? Planetas? Mėnulius, atsiprašant..?” Tokia jau ta mūsų žuvis. Jeigu turėtų sparnus, dabar jau tikrai pakiltų į orą paspindėti. Panardyti debesų ribuliuose. Prisivyti kokį paukštį ir įgelti: “Ko čia skraidai, bjaurybe? Durnas gal?” Galų gale, mažai ką ji pasakytų. Kalbėti taigi nemoka.

Nuplaukusi keliasdešimt kilometrų žuvis sutrinka. Egzistencinis nerimas pradeda zvimbti jos negirdinčiose ausyse. Taip pat, kaip žiotyse. Tik baisiau. Keliasdešimt kilometrų nuo ežero! Ar aš turistė? – galvoja. Jei taip, tai kur mano kuprinė, kur vietos įžymybės? “Priplauksiu prie kranto, – sako, – ir pailsėsiu”.

Na, tarkime, žuvis priplaukia prie kranto. Paplūdimyje stovi automobilis. Durelės praviros, groja muzika, viduje kažkas mylisi. “Dulkinasi?” – galvoja žuvis. Žino, kad etiketas reikalautų kuo greičiau nuplaukti, bet lieka vietoje. Kita vertus, yra tikra, kad tinklų čia nebus. Juk ne naujokė paplūdimiuose! Todėl tykiai tūno žolėse ir mąsto. Supranta, kad yra ne poezija ir net ne proza, o pati paprasčiausia žuvis. Durna dargi.

Paskui mąsto apie tuos, kurie ja minta. Kvailas troškimas atsidurti lėkštėje virtuvėje. Farširuotai, tešloje, su svogūnais arba alyvuogėmis. Kilometrai netenka prasmės. Svajonė garuoti ant senamadiška staltiese užtiesto stalo nurungia bet kokias iniciatyvas. “Ko aš čia plaukiau?” – galvoja. Liūdi. Ilgisi verdančio aliejaus burbulų, prieskonių mišinių, majonezo, salotų, indų plovyklėje švariai išblizgintų indų. Apima noras neskubriai liūliuoti virškinamuoju traktu, nuolankiai paklusti kažkieno žarnų susitraukimams, stumiantiems tave vis giliau ir giliau į vidų ir be jokių jausmų pamažu ištirpti skrandžio sultyse.

Ne kas žuviai. Vandenyje pradeda atsispindėti namai, bažnyčių bokštai, gamyklos. Belieka suklusti. Įsisiūbuoti į vandens ribuliavimą. Pasvajoti apie tai, kas būtų, jei turėtum rankas arba kojas. Kad iš tikrųjų galėtum išlipti iš vandens ir pasivaikščioti pėstute. Alėjomis. Viadukais. Šaligatviais. Padrybsoti parke ant žolytės, užuot makalavus pelekais. Kai gerai pagalvoji, būti žuvimi yra nuobodybių nuobodybė.

Sustoja prie tilto. Kodėl sustoja? Dievai žino… Na, gal dar tilto atramoms arba dugno šiukšlėms tai aišku. Tik ne pačiai žuviai. “Stoviu?” – klausia savęs. “Atrodo, stoviu”, – atsako. “Ir kodėl gi aš, po galais, stoviu?” – smalsauja. “O ką pati sau manai?” – atsikerta. Paskui: “Na nieko ypatingo, bet kodėl gi man nepaplakus pelekais ir nenuplaukus tolyn?” Ir galėtų, užuot spaviedojusis, plaukti sau kur akys užmato, bet kažkas laiko ties tiltu ir baigta. “Na prazvimbė tiltu troleibusas; vis tiek neturiu bilietėlio, o ir vaikščioti nemoku!” – sako sau. Nepadeda. “Na, žuvis aš, neisiu gi į stotelę!” – įsikalbinėja. Ir tai nepadeda. “Ką, aš kuoktelėjau?” Tyla. Tupėti vandenyje po tiltu be jokios priežasties ir dar šnekėtis su savimi. Kažkokia kvailystė.

Sakykime, kad monologas galų gale baigiasi ir žuvis pajuda. Kad beplaukdama neužmigtų, stengiasi kliudyti žoles – matyt, toks žuvų slalomas. Bet azartas netrukus dingsta. Miklūs viražai ir žolių siūbavimas pradeda pykinti. Žuvis sustoja ir susimąsto. Pavyzdžiui, apie šio apsakymo autorių. Liūdi, kad girtas, užjaučia. Upės dugnas toje vietoje kažkoks ne toks: nesiūbuoja švendrės, neguli traktoriaus padanga. Žuvis pradeda drebėti. Tūno tėkmėje ir dreba. Kaip juokinga – drebanti žuvis.

“O jei imčiau čia ir padvėsčiau?, – galvoja. – Įdomu, per kiek sekundžių įsibesčiau į dugną? Kada pradėčiau pūti? Ką pasakytų ryklys, elektrinė raja, kašalotas, jei tik jiems būtų leista stebėti mano dvėsimą?” Bet, atrodo, jie irgi dvesia. Tik dvėsti jūroje lengviau. Yra kur grimzti. Padvesi – ir grimzti. Valandų valandas. Iki penkiolikos tūkstančių mylių po vandeniu. Iki kapitono Nemo. Iki “Nautiliaus”. O kitos žuvys stovi vandenyje ir žiūri, kaip tu grimzti. Svarbiausia, kad pats grimzdimas joms neįdomus. “Valgomas ar nevalgomas daiktas?”, – galvoja. Kvailos tos žuvys.

Pro šalį valtele plaukia žvejys. O inercija didelis dalykas. Žuvį pagauna neįveikiamas noras truputėlį paplaukti iš paskos. Na, plaukia valtelė, plaukia žuvis, plaukia ant kabliuko pamautas sliekas. Visiems, regis, gerai. Harmonija. Deja, nieko panašaus. “Ką čia veiki?” – klausia sliekas žuvies. “Nieko, plaukiu sau”. “Aš irgi, – atsidūsta sliekas, – tik labai užkniso. Niekas nenori manęs ėsti”. “Nenori?” – abuojai burbteli žuvis. “Ne” – sako sliekas ir iš nevilties susimazgo. “Durnas gal?” – pagalvoja žuvis ir padidina greitį. Luotas, žvejys ir sliekas palieka toli už nugaros. O žuviai nusispjaut.

O jeigu, pavyzdžiui, nutiktų taip, kad mūsų pelekuota herojė atrastų vandenyje kažką tauraus? Kad ir tarptautinių žodžių žodyną. Tikimybės, kad taip gali nutikti upėje – mažai, o vis dėlto, jeigu? Manau, kad žuvis nustėrtų. Suvokti mea culpa arba omnia mea mecum porto žuviai nepridera. Bet, sakykime, kad taip jau yra nutikę. Įsitaiso ties tuo žodynu ir praleidžia savaitę. Lavinasi. Prūsta. Tapinėja šviesuole. Pavyzdžiu. Chi chi – išsilavinusi žuvis.

Netrukus pajunta būtinybę šviesti ir lavinti kitus. Medžioja tėkmėje gentaines, gretinasi prie jų ir aiškina, kas yra filosofija, kurantai, hidrofizika, neofobija, psichoprofilaktika, stigmatizmas, gliukozė, fikcija, dominantė, archetipas ir kt. Šios, aišku, piktinasi. Iš pradžių tik truputį, paskui – įniršta. Veja ją šalin, daužo uodegomis. Bet mūsų žuvis, sakykime, nesitraukia. Kuriam laikui pamiršta norą plaukti į priekį. Atlieka misiją. Tokia Teresė arba Sokratė. Na, bet tiek jau to. Misijos yra misijos, ir nieko prieš jas nepadarysi. Geriau atkreipkime dėmesį į smulkmenas. Pavyzdžiui, mūsiškė plaukinėja nuo kranto prie kranto ir laukia. Žiūri – artinasi žuvys. Tuoj suskumba prie jų. “Ką čia veikiate?” – klausia. “Nieko, palei žiotis makaluojamės”. “O kur tos žiotys?” “Ai šiaip, čia viskas netikra. Nė pačios nežinome”.

Manytina, kad mūsų žuvis sutrinka. Egzistencinis nerimas, kaip kitados ežere, pradeda zvimbti jos ausyse. “Velniam reikėjo išprusti, – galvoja, – jei niekas iš tikrųjų neaišku? Ką aš čia, po perkūnais, veikiu? ” Ir liaujasi veikusi. Vėl imasi darbuotis pelekais ir uodega. Pradeda vibruoti ir zvimbti. Pirmyn, tik pirmyn. Užsimerkia. Kažkas viduje jai rodo kur plaukti, akys tam nebūtinos. Jokios metafizikos, svarbiausia – nenustoti krutėti.

Smūgis. Žuvis staiga atsipeikėja, apsižvalgo. Priekyje – jokios kliūties, jokio ženklo, kad būtų galima į kažką įsibesti. Bet atsitraukia. Šiaip, dėl viso pikto. Dar sykį apsidairo. Aplinkui – tik skaidrus, tyras vanduo. Nėra net žolių ir šiukšlių. “Kuoktelėjau? – galvoja. – Lyg ir ne?” Vėl suplaka pelekais, ima vibruoti. Greitis didėja. Ir vėl – pokšt – į skaidrų vandenį, lyg į sieną. “Tikrai išprotėjau, ne kitaip, – galvoja. – Viską, ble, matau, o perplaukt neišeina”. Atsargiai priplaukia prie tos nematomosios užkardos, baksnojasi. “Ką, tikrai nesapnavau?”, – galvoja. Ir tegu, vis tiek nepraplauks.

Taigi plaukioja mūsų žuvis pirmyn atgal ir nieko nesupranta. Nerimauja. Kaltina save, kitus. Aplinkybes. Bando patikėti sąmokslu, išdavyste, veidmainiavimu. Tačiau sunku, beveik neįmanoma tokiomis begėdystėmis įtarti nematomą vandens užtvarą. Staiga kažkas baksteli jai į nugarą. Žuvis krūpteli, atsigręžia. Žiūri – žuvinas. Susigėdęs toks, apydrovis. “Ką čia veiki?” – atsargiai žiobteli. “Ai, nieko, ble, – atsižiobčioja žuvis, – praplaukti, va, negaliu!” “O kur gi tu rengiesi plaukti?”, – meilikauja anas. “Nu pasakyčiau, – galvoja žuvis, – bet juk pati nežinau!” Todėl tyli. Muistosi tėkmėje. “Šitą…”, – išleidžia burbulų žuvinas. Matyt, jam nedrąsu. “Čia gi mūsų ekosistemos ribos. Mums toliau negalima. Čia mūsų rūšis neršti keliauja”. Ir nutyla. Žiūri graudžiai į žuvį. Tikisi, matyt, kažko.

Žuvis sustingsta. Sukietėja taip, kad srovė praplūsta pro šalį jos nesujudinusi. Išgirsta akmenukų kikenimą jos vaikystės ežere. Šaipokišką padangos krizenimą ir šiukšlių kuždėjimąsi. Tarsi regi, kaip besikvatodami raitosi švendrai, tiltų atspindžiai upėje, negyvi, į nieką bebėgantys ribuliai. “Ikrai… Šimtai tūkstančių ikrų… Mailius – ir jokios metafizikos”, – pagalvoja, ir tą pačią akimirką nustoja galvojusi.

KOJAITĖS, PORYKIT

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 1 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Juozas APUTIS

I
Einame… žygiuojame, kryžiuojamės, švytruojame kaip audimo staklių pakojos, šaudome kaip tų pačių staklių nytys, margas nutįsusio gyvenimo audeklas žėri, kai saulė prasimuša pro nedidelį langą.
Jūs, kurie galit, pamatykit, koks gražus Rožės veidas! Dabar, kai jos metų tiksliai nežino nei Pranas, jos vyras. Daug ji turi metelių, ir mes lygiai tiek pat, ir kaip galėjo tasai prižiūrėtojas, tasai bjaurus išsigimėlis pamatyti, kad mes dailios, kad ilgos, nes juk amžinai buvome apmautos storomis vatinėmis kelnėmis? Nejaugi tarp tų, kur buvo ir Rožė, ir šiais reikalais buvo šnipių, kurios pranešinėdavo, kuri tam reikalui yra tinkama. Kiek sykių mes drebėdavom, kai būdavo paliepta eiti į prižiūrėtojo kamurką. Bijodavome ir dėl savęs, ir dėl Rožės. O ji tame speige buvo ne viena, su ja kartu išvežė ir jos vyrą Praną, kurį ir mes gerai pažinojome. Kas to nepatyrėte, tas nieko nesuprantate, daug ir neaiškinsim, tik pasakysim, kad nėra ir nebuvo švelnesnių rankų, kurios taip mylėdamos mus glostytų. Praną išgabeno atskirame vagone, ir tik po nemažai metų jie susižinojo, ėmė susirašinėti, ir Rožė vienąsyk išdrįso užeiti pas prižiūrėtoją, pas tą Rusijos gėdą, ir paprašyti jo pagalbos, kad jis padėtų arba jai iš šito lagerio išvažiuoti pas vyrą, arba vyrui čia persikraustyti. Tada viskas buvo šiek tiek atsileidę, jau po Stalino mirties, jau ne vienai šeimai buvo leista susitikti. Jau patį pirmą sykį mes pajutome – pro tas storas, pušų sakais ištepliotas vatines kelnes – šlykštų jo žvilgsnį ir tyčia ėmėme trauktis, kaip nors slėptis. Tąsyk jis pasakė, kad pažiūrės, pasidomės, matyt, pasidomėjo, nes ėmė Rožę kviestis vis dažniau, o netrukus pasakė aiškiai, kokia kaina jis parsiųsdinsiąs Rožei vyrą, taip ir pasakė: parsiųsdinsiąs!
Rožę tada išnešėm kaip viesulas! Bet kitą dieną vėl turėjome su ja tenai nueiti. Ir dabar, po šitiek metų, per visą mūsų ilgį nueina šiurpas, kai prisimenam, kas tada buvo. Kai Rožė spiegdama atsisakė, jis pripuolė prie jos, bandė numauti tas vatines, bet mes spyrėmės, nepasidavėm, ir tada šitas Rusijos pamėklė pastvėrė ant stalo padėtą peilį ir perrėžė abidvi vatinių kelnių blauzdas. Mes spardėme jo rauplėtą snukį, viena įsispyrėme jam į nosį, kita buvome kliudyta to peilio, Rožė klykė ne savo balsu, bet niekas neatėjo gelbėti – visi žinojo, kad šitas pamėklė, tas rauplėtas partinis valkata jau seniai šitaip darė ne su viena.
Ar galite bent mintyse matyti, kaip mes atrodėme ir kaip jautėmės, kai reikėjo grįžti į baraką. Tasai valkata, tiesa, Rožei numetė naujas vatines kelnes, bet mes negalėjome jos nulaikyti, kelis kartus nugriuvome su ja ant grindų, ir tada Rožė paliepė mums eiti taip, kaip yra – su tomis perpjautomis kelnių blauzdomis. Už tai šitas pamėklė ir Rožę, ir mus perkėlė dirbti prie miško ruošos darbų, kad tik būtų sunkiau. Po kurio laiko ir jis buvo išsiųstas ar į kitus lagerius, ar į kalėjimą, nes kaži kokia saugumiečių ar kitokių viršininkų valdžia rado baisių išeikvojimų ir krūvą prisivogtų vatinių kelnių. Atvažiavo kitas prižiūrėtojas, jau padoresnis žmogus, baltarusis, ir jis padėjo Rožei, atsikėlė jos Petras. Atsikėlė, ir Rožei reikėjo arba mirti, arba viską jam pasakyti. Jau tada buvo kiek laisvesnis gyvenimas, išeidavom su Rože, susėsdavom po kedru, ir mes nežinodavom, ką daryti, taip graudžiai ji verkdavo. Verkdavom ir mes, nes viską žinodamos, negalėjom nei pasakyti, nei parodyti.
Dar nesupratot? Rožė ėmė lauktis… Ėmė lauktis abu, kai Petras atvažiavo. Kai ji visa tai pasakojo, bijojom, kad nenumirtų iš skausmo. Bijojom ir Petro, kuris tylėjo, lyg amžinai būtų praradęs kalbą. Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, ir mes – prieš Petro kojas, apmautas tokiomis pat vatinėmis kelnėmis. Mes taip norėjome, taip taikėmės bent kiek prisiglausti prie jo kojų!.. Ir kai Petras pasviro į Rožės pusę ir ją apkabinęs pravirko, verkėme ir mes, glaustydamiesi apie Petro kojas.
Sugrįžome į Lietuvą visi trys… visi penki… jų vaikas užaugo, dabar didelis žmogus, ačiū Dievui, geras žmogus, dažnai atvažiuoja pas tėvus. Šitą istoriją žinome tiktai mes, Petras ir Rožė. Anksčiau dėl to žinojimo dažnai paverkdavome, dabar jau nebeverkiam: viskas apsinešė gyvenimo dulkėmis. O mes gal kartais ir dėl tos paslapties – einame išdidžiai, įsižiūrėkit ir į Rožės veidą: jis irgi išdidus, nes ir Rožė, ir mes nugyvenome taip, kaip nugyventi buvo gražiausia. Mums reikia kantriai nešioti gyvenimo vargą, nenorim pamokslauti, bet negalim iškęsti, todėl sakom gumbuotos ir suskeldėjusios: nugyvenkit jūs taip, kaip mes, nugyvenkit laisvės laikais… Juokiatės, per grumtynes lįsdamos į televizorių ekranus ir už šlykštų pinigą pasiruošusios viešai prispirti savo šeimininkę, kad ji pademonstruotų, kaip per blauzdas dailiai nuvingiuoja jos myžalas!

II

Einame… žygiuojame, kryžiuojamės, švytruojame kaip audimo staklių pakojos, šaudome kaip tų pačių staklių nytys, margas nutįsusio gyvenimo audeklas žėri, kai saulė prasimuša pro nedidelį langą.
Esam dailios, žinom gerai, bet ir nelaimingos, nes mūsiškei buvo lemta, apsaugok Dieve, įkristi į akį naujajam kunigėliui… Taip tiktai sakom, kad kunigėliui, tikras kunigas, nelabai ir jaunas, bet greitas visur: išdažė išmaliavojo bažnyčią, uždengė naują stogą, išmūrijo laiptus, naujai apkalė varpinę, pastatė kelis kryžius šventoriuje, o vargšelė mūsiškė jam krito į akį, kai atvažiavo užsakyti mišių – mat suėjo metai nuo jos mamulės mirties. Užsakė, ir jau mes buvome ją benešančios iš klebonijos, tada kunigas ir paklausė, kaip ji atvažiavusi – traukiniu, ar kas nors atvežė, o buvo atvažiavusi traukiniu, tai kunigas pasakė, kad jis tuoj važiuojąs kaip sykis į tą pačią pusę ir galįs ir ją, ir mus pavežti. Kai važiavom, kai sėdėjom šalia kunigo, priekyje, tai lindome kuo giliau ties ta vieta, kur mašinoj yra visokių daiktų dėželė, kunigas taip dailiai vairavo, taip gražiai su mūsiške kalbėjo, kad ir mes nepajutome, kaip palaisvėjome, labiau iš to sandėlio išlindome… Išlindome ne tik mes, bet ir kunigėlio akys – jau labai jis kelis sykius į mus pažvelgė, mums pasirodė, kad mūsiškė krūptelėjo, gal ir paraudo, krūptelėjom ir mes, nes turime pasakyti teisybę, jog ir žvilgsnių, ir paglamonėjimų buvome mačiusios ir patyrusios, žinojome, ką tokie žiūrėjimai reiškia. Kaime prie pat mūsiškės pirkios neprivežė, kai kėlėmės iš mašinėlės, pakilo ir mūsiškės suknelė, ir kunigėlis labai švelniai, taip švelniai mudvi abi palietė ranka, kad mes vos nepravirkom. Ir nuo to laiko ėmė pasitaikyti!.. Šit mes su mūsiške stoviniuojame prie traukinio, ir netikėtai atsiranda kunigėlis, ir vėl parveža netoli namų, ir jau ne kartą matėme, kaip kitos kojaitės nešdavo saviškes per kiemą į pirkią, kad tenai prie lango prisispaudusios stebėtų dvi akys… Šit išeiname grybauti, o mūsiškė žiūri visai ne kas samanėlėse, o į miško kelelį, kur turi pasirodyti mašinėlė…
Lemtingiausias buvo vėžinimas, kai mes laukėme prie didžiojo kelio – buvom taip nusivarginusios, kad vos kilnojomės, visą mielą dienelę lakstėme iš įstaigos į įstaigą, mūsiškė tvarkėsi žemės popierius, tai prie kelio atėjome temstant, atėjome ir sulinkome, išsitiesėme ant žolyčių. Tada ir privažiavo kunigėlio mašina – mums pasirodė, kad ne senoji, o naujesnė ir gražesnė. Ir tada mūsiškė kaži kodėl neprieštaravo, kad kunigėlis vežtų ne asfaltuotu keliu, o miškais. Kai sustojome ir išlipome prie tokios palapinaitės, dar yra jų išlikę nuo sovietinių laikų, kunigėlis mūsiškę paėmė nešti ant rankų, suėmė mus per pakinklius. Ir mums, ir mūsiškei buvo baisu, apsipylėm ašaromis, bet ašaras spaudė ir kunigėlis. Įsitaisėme toje palapinaitėje ant tokio riesto suolo, padaryto iš perpjauto medžio, kunigėlis iš dailios kišenaitės išsitraukė buteliuką, kai pylė, keli lašai užkrito ir ant mūsų… Geriau būtų neužkritę, nes kunigėlis parpuolė ant kelių ir ėmė tas vietas bučiuoti, nesakom, kad laižyti, negražus žodis, bučiavo nuo pėdų vis aukštyn ir aukštyn, suprantama, kad tada nebuvome pėdkelnėmis aptemptos, buvo vasara. Ne, šitaip gal jau niekada niekas mūsų nebučiuos! Nes nėra gražesnės meilės už tą, kuri sumaišyta su baime, su šventa prigimtine baime… Mes nelabai norime daugiau ką pasakoti, nes mūsiškė tikrai gražios sąžinės mergaitė, abu su kunigėliu jiedu laikėsi gražiai ne tiktai tą sykį, bet ir kitais kartais. Aprimę susėsdavo ar toj, ar kokioj kitoj palapinaitėj, nusiveždavo mus ir į kleboniją, nes gyveno vienas, bet ne taip dažnai, vengė apkalbų, taigi – susėsdavo, mes dailiai susispausdavome, nes iš kaži kur girdėjome, kad padorios kojaitės turi būti susispaudusios,– susėsdavo ir taip liūdnai imdavo kalbėti, taip liūdnai, kunigėlis ne sykį prisimindavo kaži kokioj knygoj skaitęs, kad meilė yra liūdna kaip mirtis… O juk pagal bažnyčios mokslą meilė negali būti liūdna… Mūsiškė kunigėlio vis klausdavo: kas bus, Antanėli, kas bus? Antanėlis, kunigas, kartą mįslingai šit ką mūsiškei kalbėjo: būsim patyrę tikrą meilės ir nuodėmės gėlą… Taip ir pasakė – gėlą, ir keisčiausia, kad ir mes, ir mūsiškė jo žodžiams pritarėme, ir mums buvo liūdnai saldi toji būklė.
Laikui einant kunigėlio rankos vis rečiau būdavo ant mūsų uždedamos, mūsiškė ir jis pasinėrė į kaži kokį vidinį gyvenimą, bet nyko abu, kaskart mūsiškę nešioti mums darėsi lengviau. Sykį didelio miesto dideliame teatre – dažnai kunigėlis vežiodavo į teatrus ir koncertus – veidrodyje pamatėme, kaip atrodo ta, kuriai mes priklausėme: Dieve, neduok! Vienos akelės – kaip Marijos paveiksluose. Kunigėlis irgi perkaro nežmoniškai. Ir mes pradėjom menkėti… Kunigėlį iškėlė – gal ir ne dėl to, ką dabar sužinojot, gal atėjo laikas iškelti – ir mes daugybę kartų su mūsiške nueiname iki tos… nebijom pasakyti: šventosios! palapinaitės, iš pradžių dar atvažiuodavo ir kunigėlis, paskiau vis retyn ir retyn. Taip reikia, sakydavo mūsiškė, lyg maldai susidėjusi rankas, taip turi būti, turi artėti pabaiga.
O mes ir mūsiškė vis dar nueiname iki tos palapinaitės. Ir dar žadame nueiti, nes koks būtų mūsų gyvenimas be tos gražios praeities?
Kad ji graži, gali paliudyti ir mūsų dabartinis ėjimas: vos tiktai mes su mūsiške įeiname į pirkią, kurioj netrukus imsime giedoti, visos moterys prityla, jų kojaitės glausdamosi lenda po suolais – turėjusios nešti gėdą, mes nešame skaudų pilnatvės ilgesį. Nepykit, kad taip įmantriai sakom – tai vis mūsų mylimojo mintys ir žodžiai.
Mielasis, kaip gerai, kad tu buvai ir esi.
Gal ir tu slapčia atvažiuoji prie mūsų palapinaitės? O gal ir ne. Ir vis tiek – sakėm ir sakysim: anais kartais atvažiavai amžiams.

Iš rinkinio
“Vieškelyje džipai”

Puslapiai: Ankstesnis 1 2 3 Sekantis


visos teisės saugomos © 2006-2011