Kaip aš įsivaizduoju krizę

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.75 iš 5)
Loading...

migle

Iš sparmų 😛

Kaip aš įsivaizduoju krizę

Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai,
kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes,
kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi
baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs
nebardavo.
Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi.
Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir
vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito
laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu
blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.
Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami,
savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą
„Panelė”. Man liepia netrukdyti.
Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs
mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad
mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują
automobilį pirks tik kas penkeri metai.
Sušukau: „Valio!”
Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik
nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad
esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime
juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.
Valio” – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos
nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar
galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip
vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.
Kodėl šaukiau „Valio”?
Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su
tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus
kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada
nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai
dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui
tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu
lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir
pernai padvėsusiu šunimi.
Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano,
kad šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius
mėsainius ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą
pasiturinčiai šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo
juoda duona ir pienu…
Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis
galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per
gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip
pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo
nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.
Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri
tris televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro,
o jo firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju
telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.
Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti
naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit
tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų
pietų.
O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti
pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis – pastebės mamą.
Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal
apsirinku, tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis
akimis. Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir
paguosti.
Gal net pasakys: „Man liūdna.” Man vienam pasakys. Pašnibždomis.
Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai
vadina tik vieną dalyką – pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net
miegodami.
Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą,
dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges
vaizdo grotuvas.
Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu
Pasikeisdami mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš
mano lovą pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais,
šlykščiais, šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net
norėjau numirti.
Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui.
Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir
nepažįstami žmonės.
Būtinai ir visi iki vieno.

panašūs įrašai

3 Responses to “Kaip aš įsivaizduoju krizę”

  1. Lilė says:

    Aciu,
    puikus tekstas, net susigraudinau.
    Linkiu visiem kaip nors istverti tą krize 😳
    Su artejanciom sventem, graziu Kaledu!

  2. meška meška says:

    tai kur visos dingot ,greit i6lendat ,aba krioksiu

  3. migle migle says:

    meška,
    dešinėj viršuje paspaudi SVEČIŲ KNYGA ir pamatai ankstesnį labvakarėlį 😆

Leave a Reply

*



visos teisės saugomos © 2006-2011