SKANAUS, VISADA!

      SU KOVO 8 -ĄJA  sveikinam visas ponias ir panelytes !!!    

“Desertui ” –   meilės lyrikos pluoštas.

RIMAS BUROKAS

***
Šią vėlyvą valandą, kai pasaulį valdo sniegas
ir vaikiški sapnai,
aš noriu pasakyti vėl
kad myliu jus…
Matau kaip žėri varveklių žvaigždės
tuščiuos ir nykiuose kiemuos,
ir klajūnas miega ant laiptų,
apkabinęs kelius,
o jo siela tampa keliu, virš kurio
teka didelis marių mėnulis.
O prie klajūno suplyšusių batų
krebžda dvi pilkos pelės.
Kiemuos žėri varveklių žvaigždės,
ir mano mintys kaip šešėliai renkas
po jūsų balkonu ir šoka užuolaidose.
Šią naktį, vėlyvą valandą,
kai sniegas ir vaikų sapnai valdo pasaulį,
aš noriu kalbėti visais pasaulio šešėliais.
Šį 79 gruodį
aš myliu jus…

***
Ir sniegas už jus gražesnis nebus.
Naktim ant tilto stovi žmogus,
iš lėto jis tampa žibinto šviesa,
Bando kažką prisimint ties upe.
Sniegas už jus gražesnis nebus.
Štai antakiai spindi į tamsą,
– brangus,
eit nereikia, – kuždėdavo man
Sniegas naktų, – nereikia vienam.
Dabar, kai žibintai atrodo ne tie
Gruody, mieloji, ant tilto, žiūrėk,
Stovi žmogus ar vaiduoklis, vis tiek…
Nereikia klausytis sniego nakties.

***
Voratinkly spindės žvaigždė
ir gervių virtinė budės
seniai sustojusiam laike
to laikrodžio
surask mane
namai prie marių skries
lengvi
juos vėjai neš
ir man širdy
nuo lapų krentančių šviesu
pamiršk mane
kol aš esu
tikėk voratinkly sušvis
žvaigždė
kaip mylinti širdis

***
Tavimi mėnulis teka
mirga vandenys ir lapai
tą svajingą parkų metą
kai pasaulis rodos sapnas…
Kai skaudi, švelni, ilga
žmones apima vienatvė,
tų skambių naktų liga
serga tuščios miestų gatvės…
Siluetai ir migla,
tiltai skambantys
žibintais…
Tavimi čia išdabinta,
o poeto nebėra…