SKANAUS, VISADA!

Virginijus Savukynas

Pamenu, kaip praeito šimtmečio viduryje virė diskusijos apie tautiškumo išsaugojimą ir apie „atviros visuomenės žmogaus sukūrimą“.

Šiandien iškilo kita diskusija: apie tikrus ir netikrus patriotus. Jau senokai keliu mintį, kad sportas jausminiame lygmenyje bene labiausiai palaiko tautiškumą.

Ši mintis daug kam nepatinka. Kritikai sako, jog tai efemeriška, netikra, butaforiška, tiesiog paradinis tautiškumas.

Štai Nerija Putinaitė, knygos apie lietuvių tautinį tapatumą „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ autorė, ateitininkų suvažiavime šį savaitgalį argumentuotai teigė, kad toks didžiavimasis pergalėmis yra pavojingas.

Juk jei laimime, didžiuojamės savo tauta, Lietuva, o jei pralaimime, sportininkus keikiame paskutiniais žodžiais. O paskui, kaip taikliai pastebėjo lrytas.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Tomas Vaiseta, trokštame kraujo – trenerio galvos.

Reikia nubausti kaltuosius, atleisti ir sumalti su žemėmis. Šis trenerio atleidimo sindromas ypač būdingas politikoje – norime atleisti ką tik išrinktus politikus. Tačiau jokiu būdu nenorime prisipažinti, kad mes patys už juos balsavome, nenorime prisiimti atsakomybės, kad būtent tie politikai yra Seime.

Apibendrinant, yra pergalės – didžiuojuosi, nėra – keikiu paskutiniais žodžiais. Ir dar rusiškais, nes angliški keiksmažodžiai dar ne visiškai iki galo išreiškia tipinio lietuvio sielą. Tikriausiai dar turi praeiti tam tikras akultūracijos periodas.

Tačiau tame pačiame ateitininkų suvažiavime Berčiūnuose uždaviau klausimą: o kada dar mes taip nuoširdžiai skanduojame žodį „Lietuva“? Jo jau nebeskanduojame per spektaklius, – sovietmečiu J. Marcinkevičiaus spektalio metu šis žodis buvo skanduojamas. Retai skanduojame mitinguose, kurie tapo efemeriški, negausūs, o labai dažnai suorganizuoti tam, kad būtų pasiekta politinė nauda.

Taip, jūs esate teisūs, dabar skanduojame tada, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Štai ir iškyla klausimas: ar tai blogai? Ar blogai, kad emigrantai iš Airijos ir Anglijos parnešė naują tradiciją: išsikelti vėliavėles virš savo automobilių stogo. Daugelis sako, kad globalizacija blogai. Tačiau ar ji bloga, kai skatina naudoti tautinius simbolius? Kaip yra?

Griežti tautinės tapatybės sergėtojai ir blaivininkai kaltina aludarius, kad jie net tautinę vėliavą nori paversti reklaminiu skydu. Atsipeikėkit, tautiškumas jau senokai paverstas rinkodaros varikliu. Alus, degtinė bandoma paversti tautiškumo simboliu. Kaip škotiškas viskas ar bavariškas alus.

Būtų žymiai geriau, jei vyriausybė tuos pinigus, kuriuos išleidžia bergždžioms įvaizdžio studijoms – drąsia Lietuva niekas netiki; čia save per daug gerai vertinantys reklamos „ekspertai“ labai suklydo – skirtų lietuviškų vėliavėlių gamybai. Niekam tuomet nereikėtų aludarių produkcijos.

Taip, pasididžiavimas yra siejamas su pergalėmis. Kaip kitaip. Didžiuojamės, kad Vytautas įkrėtė į kailį teutonams (tamplierių likučiams) Žalgirio mūšyje. Ir kukliai nutylime Vorkslos mūšį.

Tačiau jei tai būtų krepšinio rungtynės su vokiečiais ir mongolais – gerai, su kinais, – kaip mes vertintume savo rinktinę? Nušvilptume. Nušvilptume Vytautą, kuris iš Rytų grįžo nuleidęs galvą. Toks jau tas gyvenimas.

Reikia pergalių. Reikia būti laimėtoju. Globaliame pasaulyje gerai tai, kad galima pasirinkti savo sritis, kur galima laimėti. Nereikia kapoti galvų. Ir nebūtina tapti pasaulio policininku, kad galėtum didžiuotis savo šalimi: užtenka ir ketvirtosios vietos Olimpiadoje.

Pagalvokime: nekenčiame savo valdžios, galvojame, kad visi politikai korumpuoti, mes patys esame nevykėliai, bėgame iš tėvynės, o štai mūsų krepšininkai šiuo metu yra ketvirti pasaulyje. Mūsų tik trys milijonai, nors iš tikrųjų, kokie keturi. Tačiau nesvarbu – būti ketvirtu pasaulyje tikrai nėra taip blogai. Tad tikrai nereikia nusivilti krepšininkų pralaimėjimu.

O kur dar mūsų penkiakovininkai, kurie užėmė antrąją ir trečiąją vietas? Kur Gintarė Volungevičiūtė, iškovojusi sidabrą? Kur Mindaugas Mizgaitis? Ši Olimpiada – lietuvių tautos triumfas. Tik reikia mokėti tai pastebėti.

Ateitininkų suvažiavime Kęstutis Skrupskelis teigė, kas maža tauta – kaip lietuvių – negali galvoti, kad išgelbės pasaulį. Taip, tai tiesa. Bet ar mes negalime, ką nors pakeisti?

Europai mums reikia dar pasakyti apie mūsų pokarį, kurio nenori pripažinti. Skandalinga yra V. Kononovo iš Latvijos byla. Priminsiu: V. Kononovas buvo raudonasis partizanas. Latvijos teismai jį nuteisė. Jis kreipėsi į Strasbūrą. Jį išteisino. Taip, tai dar negalutinis sprendimas, tačiau jis daug ką parodo.

Dauguma teisėjų pripažino, kad V. Kononovas nenusižengė Sovietų Sąjungos įstatymams. Vadinasi, Latvijos okupacija buvo tesėta. Antra, teisėjas iš Olandijos parašė atskirąją nuomonę, iš kurios aišku, kad visi, kas kovojo prieš hitlerinę Vokietiją yra teisūs, vadinasi, Sovietų Sąjunga teisi visada.

NKVD būriai, naikinę mūsų partizanus veikė pagal įstatymus, o partizanai, – taip jau išeina – buvo teroristai. Štai tokią logiką mums bando įpiršti Vakarų Europa.

Sovietų įtvirtinta istorijos samprata dar iki šiol gyva: pavartykite Vakarų Europos šalies vadovėlį ir pamatysite, jog A. Hitlerio nusikaltimams skiriama daug puslapių, tuo tarpu Stalino – vos kelios pastraipos.

Štai ir mūsų misija: pakeisti tokią sampratą. Latviai tai jau daro su savo filmu „Soviet story“. O jei mums pavyktų parodyti vakariečiams, kad Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945 metais – tai jau būtų didžiulė misija, kuri keistų ne tik mūsų situaciją, bet ir visos Europos, o kartu ir pasaulio ateitį. Kuo ši misija bloga? Reikia tik intelekto, užsisipyrimo ir principingumo.

Tokio kaip mūsų sirgalių. Taip, tų pačių, kurių patriotizmas laikomas efemerišku ir dirbtiniu. Tačiau ne kas kitas, o jie pastebėjo, kad Lietuvos himnas trumpinamas Olimpiadoje. Kodėl niekam kitam nekilo dėl to klausimų? Juk tai konkretūs veiksmai.

Nesu naivus, sirgalių patriotizmas labai greitai praeina. Tačiau tai didžiulė energija, kuri kažką palieka.

Kartais dalyvauju žurnalistų priėmimo komisijoje. Konkursas didžiulis, tad man atrodė, kad turėtų ateiti išsilavinę jaunuoliai. Galiu užtikrinti, jog tokių tikrai yra. Tačiau dar daugiau yra tokių, kurie mano, jog Vasario 16-osios aktą pasirašė A. Brazauskas su V. Landsbergiu, o Jonas Basanavičius buvo Seime 1990 m. kovo 11- ąją…

Man labai įdomu, kaip žmogus orientuojasi pasaulyje, nežinodamas pagrindinių Lietuvos istorijos datų, apskritai nežinodamas istorijos. Man tai panašu į žmogų, kuris praradęs savo atmintį, negali prisiminti kokių 30 paskutinių savo gyvenimo metų. Kaip mes į tokį žmogų žiūrėtume – su užuojauta, be abejo. O jei moksleivis nežino Lietuvos istorijos – tai vertiname kaip natūralų dalyką, ar ne?

Štai kodėl manau, kad trispalvės iškėlimas virš savo automobilio paskatins būtent tą publiką, kuri nelabai žino, kas ta trispalvė yra, sužinoti pagaliau, kas yra Lietuvos vėliava.

Ir tai labai svarbu.

Todėl manau, kad sirgalių atstūmimas, jiems pasakymas, kad jūs esate netikri patriotai, yra labai pavojingas.

Taip, ne vien sportu turi būti gyva mūsų tapatybė. Tačiau kol sugalvosime alternatyvą, sirgaliais reikia remtis. Iš čia kyla energija, odos šiurpuliukas (prisipažinkime, kada mūsų sportininkai laimi, ir per mūsų nugara nueina pagaugais).

Nemanau, kad mūsų sporto sirgaliai yra netikri patriotai. Sutinku su T. Vaiseta, kuris sako, kad nežinia, kiek iš jų eitų partizanauti, jei mus kas nors užpultų. Prieš kokius ketverius metus rašiau komentarą, kuriame teigiau, jog tokių žmonių labai tragiškai sumažėjo. Tačiau būtent todėl ir reikia, kad jų skaičius padidėtų.

Nors, savaime suprantama, reikia viską padaryti, kad niekam nereikėtų eiti į karą. Reikia padaryti, kad niekada daugiau niekas nenorėtų okupuoti Lietuvos. Netgi ekonomiškai.

Štai kodėl lietuviškas tapatumas yra ypatingai svarbus. Kuo daugiau jausimės esą tauta, tuo mažiau norės mus kaip nors valdyti.

Tiesa, čia reikia nepamiršti, kad Lietuvos tauta – tai ne tik lietuviai. Man tikrai nepatiktų, jei tik etniniai lietuviai būtų priskiriami tautai.

Priminsiu – man didžiausias šių laikų Lietuvis (taip, iš didžiosios raidės) – tai Jurijus Petrovskij, paprastas tolimųjų reisų vairuotojas, kuris prieš keletą metų Rusijoje atsisakė išgerti už sovietinę armiją. Už tai žudiko buvo nušautas.

Jo vertybės buvo aiškios – sovietinė armija nebuvo jam sava, kad už ją galėtų išgerti, net jei jam siūlė akivaizdžiai priešiškai nusiteikęs žudikas. Prisipažinkime, o kiek yra „tikrų“ lietuvių, kurie net neraginami už sovietinę armiją išgertų?

Man baisūs tie jaunuoliai, kurie Gedimino prospekte šūkavo, jog Lietuvoje nėra vietos rusams, lenkams, žydams… Mes esame didūs ir stiprūs tiek, kiek sugebame priimti kitus. Jei galvosime, kad tik grynakraujai lietuviai gali būti Lietuvos pagrindu, toli nenuvažiuosime.

Na, ir kas, kad Lavrinovičiai (jų praeitis – jau kitas klausimas) netaisyklingai kalba lietuviškai – jie stengiasi dėl Lietuvos rinktinės. Ir šiuo atveju daug svarbiau nei taisyklinga lietuvių kalba.

Krepšinis, – o plačiau žiūrint ir sportas – kaip tik šiuos etninius barjerus peržengia. Tai labai svarbu. Tikriausiai sporto arenų tribūnose kalamas naujas patriotizmas – lietuvis tas, kuris savo jėgas atiduoda už Lietuvą. Man toks patriotizmas patinka. Todėl ir manau, kad sportas telkia tautą.

Šaltinis -LRT.LT