» ROMAS DEMENIŠKIS. Eilės SKANAUS, VISADA!

ROMAS DEMENIŠKIS. Eilės

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 1 , reitingas: 1.00 iš 5)
Loading...

Gerbiamoji Redakcija,

siūlydamas Jums pluoštelį savo kūrybos, parašysiu keletą žodžių apie save. Visą gyvenimą dirbau prie miško, o dabar, išėjęs į pensiją, grįžau į tėviškę, Dzūkijon, ir toliau gyvenu miške. Vienas. Rašau seniai. Kartą Pateruose savo kūrybą skaičiau Sigitui Gedai, tai jis pasakė: „Varyk toliau. “ O poetė Dalia Teišerskytė mano eilių nepagyrė…

Neturiu televizoriaus, beveik neskaitau laikraščių, nieko gero juose nerandu. Bet kartą anūkė parvežė „Šiaurės Atėnus“, tai perskaitęs sau pasakiau, kad jie man kaip tik. Bet „Šiaurės Atėnų“ niekur negaunu, net Lazdijų viešojoje bibliotekoje jų nėra. Sako, niekas neskaito, bet kaip skaityti tai, ko nėra?

Dalis siunčiamų eilėraščių parašyti dzūkiškai, kiti išversti iš dzūkų į lietuvių kalbą. Jeigu tiktų, atsiųsčiau daugiau.

Romas Demeniškis

Ars poetica

Nuo tų laikų,
Kai pažinau raides,
Esmi poetas,
Spoksau į žvaigždes.

Kai nematyti
Danguje žvaigždžių,
Jų laukdamas
Pernakt budžiu.

Kol apima
Visatos graudulys,
Širdis įkaista
Tarsi virdulys.

Tada ir gimsta
Eilės graudulinės, –
Esmi poetas
Žvaigždulinis.

Emigracija

(Elegija)

Nieko Lietuvoj nėra –
Nei regėti, nei girdėt;
Tebešviečia Venera,
Užsienietiška žvaigždė.

Neberūksta kaminai,
Valtis atrišta nuo kranto;
Iškeliavo ja nūnai
Paskutinis emigrantas.

Ar toli tokia diena,
Kai paliaus dangus žvaigždėti;
Kelsis motina sena
Sau kapelio nuravėti.

Budelio meilė

(Romansas)

Pilnas mėnuo, tyras oras,
Nebemiega vėlės;
Ak, kaip žydi mandragoros! –
Pakartųjų gėlės.

Kiek jų daug ir kokios juodos,
Kur ne kur – ir palvos;
Arba suodinos nei puodas –
Pakabintos galvos.

Dyla mėnuo, kyla vėjas,
Kartuvės siūbuoja;
Ant to vėjo, Irenėja,
Aš tave sūpuoju.

Užsūpuosiu, užmyluosiu
Ir atgal pakarsiu;
Mes abu nusigaluosim
Amžinu katarsiu.

Lepeškų žydėjimas

Jau kad žydzi, tai žydzi lepeškos,
Geltonumas aplinkui – net teška,
Pilnas miškas vaikų ir žmogų,
Nei atostogų, nei pamokų.
Jei netrūktų žmogam pinigų,
Kas tį aitų miškan lepeškų.
Tas žydėjimas beigi teškėjimas –
Cik Bestraigiškės miško šnekėjimas.
O ar girdzit, kų šnibžda samanos:
Tavo pinigas – mūsų aimanos.
Net navatna, kap žydzi lepeškos,
Per grybautojus miškas cik pleška.
Dar dzienelė kita – po žydėjimo,
Po pleškėjimo ir teškėjimo.
Po geltono ir po oranžinio,
Viskas gulsis žmogam an sąžinio.

Mergelės svajos

Ilgas ir plonas
Širdzį ramina,
Trumpas ir storas
Plyšį gadzina.

Kų sugadzysi,
Nesutaisysi,
Kitas kitap jau
Su manim pisis.

Mano širdelė
Laukia mieliausio,
Paco ilgiausio,
Paco ploniausio.

Avižienių dainelė

Už avižinių Avižienių
Šienauja bebrai balų šieną.

O pabaliuos gyvena kiškiai
Beigi žmoneliai demeniškiai.

Ten pučia vėjai žvikeliniai,
Mikabaliniai, pabaliniai.

Gyvon galvon ten rėkia gervės
Ir atrajoja Bružo karvės.

Tai tokios, broliai, sklinda žinios
Nuo Avižienių avižinių.

Širdzie!

Kap cik suvirpa lapas riešutojo,
Užplūsta širdzį liūdesio vilnia.
Arklukas mano piestu acistoja, –
Tu jo neužmiršai, širdzie, ar ne?

Ar pameni, širdzie, po tuoj medzu sustojom,
Paskui nuvirtom raptum an žolės.
Abudu kap galėdami vaitojom
Ir troškom meilės dzidelės.

O po nedėlios pakvietei mani vestuvėn
Nuajus – irgi raptum – su kitu.
Tai argi tu, širdzie, ne palaistuvė?
Aš visas sudrabu, kap tavo vardų išgirstu.

Pasrodzyk temstant ca, po riešutoju;
Širdzie, ar negirdzi, tavi šaukiu!
Arklukas žvengia piestu acistojis, –
Ir kam tavi palaidau iš akių?!
…………

Šaltinis: ŠIAURĖS ATĖNAI

panašūs įrašai

Leave a Reply

*



visos teisės saugomos © 2006-2011