SKANAUS, VISADA!

Petras Naraškevičius

Nebūkite taip stipriai įsitikinę, kad žmogus, ar jis būtų vaikas, ar suaugęs, kaip nors nekasdieniškai pasielgia po kokio nepaprasto įvykio, sakė mums vyras, gyvenime matęs daugiau už savo kaimynus, nes buvo ištremtas į baltųjų meškų kraštą vien už tai, kad savo kaimyno kiaulei pamušė koją. Skylėtame aptvare laikoma kaimyno kiaulė visą vasarą, ištrūkusi iš to aptvaro, braidė po kaimynų daržus kaip išmanydama, kniso daržovių lysves ir mėgavosi paaugusiomis bulvėmis. Kiaulės šeimininkas buvo kaimo seniūnas, puikiai sutarė su uniformuotais vyrais, todėl kaimiečiai tylėjo dantis sukandę. Ir tas vyras, kuris paskui turėjo išvažiuoti į Sibiro platybes, taip pat ilgai tylėjo, kol atėjo tokia diena, tiksliau, pavakarys, kai į tamsų, galima sakyti, purviną debesį nusileidžianti saulė ėmė pranašauti lietų. Nespėjęs išdžiūti šienas pilkavo pievose, sena kumelė ėmė kažko negaluoti, žmona skundėsi naktimis skaudžiai spurdančia širdimi, o sūnus pradėjo savo jaunystės rūpesčius skandinti pamiškėje gyvenančio samanės meistro drumzliname skystime. Taigi tą pavakarį vyras ir nusitvėrė tvoros mietą, ir paleido jį į kaimyno kiaulę, net nemanydamas pataikyti. Gaila, tačiau pataikė, kiaulė ėmė šlubuoti, atbėgęs, atputojęs seniūnas ėmė šaukti apie nematytą kaimyno žiaurumą, kuriam, jo nuomone, lygių neteko matyti. Teisybę sakant, pats vyras buvo įsitikinęs, kad kiaulė – romus gyvulys, kad ji nekalta dėl to, jog skylėtas jos aptvaras, o be to, kartais net suaugusiam žmogui knieti nusiskinti obuolį nuo kaimyno obelies. Tačiau tas purvinas debesis, tas prie žemės prisiplojęs šienas, ta pasiligojusi kumelė, naktimis sunkiai dūsaujanti žmona, tik paryčiais namo paršleivojantis sūnus…

Bet tai buvo seniai. Būtų galima ir visai užmiršti, tačiau ano seniūno pareigas perėmė jo sūnus ir ėmė taip pat gerai sutarti su uniformuotais vyrais. Sūnus neatsako už tėvą, o juo labiau už visą laiką. Vis dėlto naujas metas taip pat reikalauja, kad į vieną žiūrėtumei vienaip, į kitą kitaip. Matyt, ir naujas seniūnas pasistengė parodyti, kad ištikimai tarnauja, o gal vėl kas pamušė jo kiaulei ar, sakykime, gaidžiui koją, todėl neteko seniūno malonės. Todėl gūdų rudens vidurnaktį ir užsiliepsnojo jo ūkinis pastatas su gyvulėliais ir šienu, todėl, kai liepsnos ėmė laižyti ne tik stogą, bet ir sienas, karvės pradėjo nežmoniškai mauroti, bet nesiveržė pro duris, o taip ir sučirškėjo gyvos prie savo ėdžių. Žvėris – o ne žmogus, apie padegėją šnekėjo kaimo moterys.

Jos buvo neteisios. Kur jūs matėte žvėrį, pjaunantį kitą žvėrį, jei neverčia mirtinas alkis? Be to, žvėrys turi nerašytas ir labai griežtas gyvenimo ir tarpusavio santykių taisykles, kurių visi pavyzdingai laikosi. Nereikia nei Konstitucijos, nei priesaikų.

Tačiau šiandieniniai vaikai, tarė vyras, kuris daugiau už kitus gyvenimo matęs, neregėjo nei pokario, nei į Sibirą dundančių traukinių, iš jų nebuvo atimta žemė, jie nebuvo mušti, kaip nors niekinami. Tai ko jie kartais?..

Taip pat buvo pavakarys. Taip pat leidosi saulė. Ir, atrodo, taip pat į debesį. Bet ar dabar vaikams, kai jiems po dvylika metų, rūpi lankoje paliktas šienas?

Einantys iš mokyklos vaikai niekam neužkliuvo, nes nešūkavo, nedaužė trobų langų, neerzino šunų ir neužkabinėjo praeivių. Tačiau jie kažką jau nešėsi savyje, ko iš šalies negali matyti. Vienas pasijuokė, kad draugo kreivos kojos. Jeigu būtų gerai pagalvota, tai ir būtų išaiškėję, kad šiek tiek lenktos kojos visai nekliudo, o kartais dar gali duoti daugiau naudos, nei labai tiesios. Kažkas sukliudė tai padaryti. Gal dar buvo koks žodis, gal dar buvo tarp dviejų atsistojusi bendraklasė, kurios dėmesio abu prašėsi, bet atsitiko tai, ko niekas nebūtų laukęs. Berniukas lenktomis kojomis su draugų pagalba parvertė draugužį į pakelės griovį ir spardė tol, kol tas nustojo priešintis. Paskui svilino jam plaukus, numovė kelnes ir privertė į jas karvių mėšlo, nuavė ir sudegino batus. Ir paliko jį ten griovyje, kažkodėl pradėjusį žiaukčioti ir dusti. O rytą laiškanešys, pamatęs griovyje vaiką, tuojau įsitikino, kad jis negyvas. Pranešė tėvams ir policijai. Ši puolė aiškintis, o vaikai niurzgia nieko blogo nedarę. Užkalbintas mokyklos direktorius niūriai atsakė, kad už mokyklos durų vaikų nesekioja ir nesaugo, o auklėti savo vaikus yra tėvų reikalas. Žuvusio berniuko vyresnysis brolis draugams prasitarė, kad dabar tam, kurio kojos šiek tiek lenktos, nebus gyvenimo kaime, o nuliūdę tėvai visiems ėmė dievagotis, kad namie jis buvo švelnus ir rūpestingas.

Gal nevaldomas rūstumas, pikti juodų minčių kamuoliai persiduoda iš kartos į kartą, gal jie yra vieši, nes visas ilgai kauptas miesto ar kaimo pyktis pasklinda visiems, gal tas baisus troškimas žiauriai atkeršyti kiekvienam, kuris drįso įžeisti, atėjo iš vakardienos ir labai tolimų laikų, kai senoliai ir tėvai buvo ilgai ir atvirai niekinami, gal jis – su žodžiais ir be jų – susikaupė kaip akis ėdantys dūmai tarp trobų sienų ir virš stogų kaip juodi debesys, kurie slegia? Kas čia žino, gal tas pyktis ir žiaurumas kaupiasi kaip ta įelektrinta masė debesyse, o paskui tik laukia progos išsilieti net tada, kai, atrodo, neatsitinka visai nieko blogo?

Gal, klausė gyvenime daug matęs žmogus, ir pats parsivežiau savo juodą debesį, kuris kabo suaugusiesiems ir vaikams virš galvų?