SKANAUS, VISADA!

Tarkime, jog egzistuoja kažkokia žuvis. Na, gal ir ne visai žuvis, nes ji, reikia pripažinti, labai jau literatūriška. Gal net simbolistinė, kas žino..? Kur plaukioja? Ai, bala ją žino… Kūdroje gal… Ne, ne kūdroje… Tada gal ežere? Gal ir ežere. Tik ne jūroje. Jūra – netikusi, pernelyg banguota vieta. Nors turi gi kažkur plaukioti, jei jau yra žuvis! Tik koks mūsų reikalas, tiesą sakant, kur ji tai darys? Galvojant apie vietas, per daug spengia smegenys, sąnariai reikalauja ypatingų žiniuonių tepalų. Velniop! Sakykime, turi pelekus. Skrodinėja sau vandenį, mato dumblius. Pasiturškia, pasidžiaugia ribulėliais. Nepatiria egzistencinio nerimo. Kitaip sakant, paprastutė kaip dukartdu.

Na ir ką dabar veikti su ta žuvimi? Negi imtis spiningo ar, tuo labiau, tinklo? Mes gi ne žvejai, o – ble, na, literatai! Mūsų liežuviai juk neskriaudžia gyvūnų – tik prisisiurbia prie jų, o tada jau neišvengiamai tenka sekti iš paskos. Kas bebūtų. žiema, vasara, taifūnas, ugnikalno išsiveržimas… Nejau tad, prabilę apie žuvis, nukreiptume šneką kita linkme? Nieku gyvu. (Dargi – sergėk, Viešpatie!) Tik ką čia veikia žuvis? Iš tikrųjų, ką? Na, ne problema – neabejoju, kad bus sugalvota. Svarbiausia, kad žuviokui neišdygtų kojos ir neišeitų jis pėstute iš savo kūdros ar ežero. Daug geriau, kai darbuojamasi pelekais. Plakama uodega. Nors būtų gražu – pasivaikščioti išėjusi žuvis. Šiaip sau. Išlipa iš savo vandens telkinio ir eina. Ir ką tu jai padarysi, žmogau? Na, pasivytum, prakalbintum. Sakytų: “Eik tu šikti, ką noriu, tą darau ir t. t.” Tik nesakyk, kad nesuvirpėtų kažkas viduje. Šlykšti besmegenė žuvis tave siunčia …

Sakykime, mes šiek tiek nuklydome į šalį. Nei ta žuvis eis pasivaikščioti, nei ką. Tuo ir baigsime vaikštynes. Taigi žuvis plaukioja ežere. Malasi nuo kranto prie kranto, regi dumblius. Kažkokios žuvys plaukia pro šalį. Stebi ant žvejo kabliuko pamautą slieką, bet nuo to nė kiek ne geriau. Prastai ežere. Per mažas, per nykus, per paprastas. Per gera, per gudri tam ežerui mūsų žuvis, tegu ir kvaila. Galvoja sau: “Jeigu čia koks upelis tekėtų…” Ir netgi, pavyzdžiui, teka. Priplaukia žuvis prie upelio ir nustemba: “Tikrai, šlykštybė, teka, o aš galvojau…”

Tik kas iš to galvojimo? Matyt, tas pats, kas ir iš ikrų. Bet ikrų kol kas nebus. Nei ta žuvis čia nerš, nei ką. Stovi dabar žiotyse kaip kvaiša, ir viskas. Plaukti – neplaukti. “O jeigu ant didesnės užsirausiu?” “Jeigu koks nors garlaivio motoriūkštis vidurius išsuks?” “Jeigu ble, na, nuo žolių ims pykinti?” Žodžiu, žuviai ne kas. Bent jau nejauku. Žiotys – toks daiktas. Bjauri vieta egzistencijai. Žiūri – akmenukas. Ar buvau – galvoja – kada prie jo priplaukusi? Gal – ble – ir nebuvau? Vadinasi, tas akmenukas gali iš manęs tyčiotis? Pašiepti? Neva, geresnis už mane? O šita, va, padanga – ji kitados ant traktoriaus rato sukosi? Gal irgi galvoja, kad yra geresnė, šaunesnė, labiau pažįsta pasaulį? Reikia – ble – plaukti, galvoja. Bet paplaukia kiek, ir vėl sustoja, paplaukia – ir sustoja. Labai jau neryžtinga.

Žodžiu, žuvis makaluojasi žiotyse. Iš kur jai žinoti, koks to upelio ilgis? Gal tai visas nemunas arba dunojus? Kur tada, ble, išplaukus sustoti?

Na, sakykime, tai ne dunojus, nors beveik nemunas, tiksliau – nėris. Vien iš žiočių platumo aišku, kad gero iš to nebus. Tiksliau, turėtų būti aišku. Bet žuvis gi kvaila. Mažai jos galvelėje smegenyčių. Tai plaukinėja šen bei ten, srovės stiprumą tiria. “Ką, aš nevykėlė? – galvoja. – Neperplauksiu šito sušikto upeliūkščio? Ne, to tai nebus!”

Ir nebūna.

Taigi, žuvis išjuda. Iš pradžių lėtai – nes nejauku. Pamažu greitėja. Galiausiai pradeda zvimbti. Vibruoja. Beveik mobilusis telefonas. Prasilenkia su kitomis žuvimis. Sakykime, nekreipia į jas dėmesio. Kitos žuvys, sakykime, dėmesį kreipia, bet kadangi vyksta neršti, sustoti negali. Nejauku žuviai. Norėtųsi kiek paplaukti joms iš paskos, kolegiškai susižiobčioti. Paklausti ar kieti šiemet žuvinai. Ar pūslėse oro tiek, kiek pridera ir t. t. Vienu žodžiu, bobiški plepalai. Bet tikslas svarbiau. Kietesnis už žuvinus, už oro slėgį pūslėse, už srovės stiprumą posūkiuose. Tikslas yra tikslas, ir nieko čia nepadarysi. Taip visada būna durniems.

Kažkur aukštai, virš vandens, pradeda švisti. “Saulė, ble, kyla” – galvoja žuvis ir pati ima plėštis nuo dugno. “Kodėl ir man, na, nepakilus?” Ir pakyla. Plaukia pačiu paviršiumi, blizginasi žvynais, žavisi savimi. “Kuo aš prastesnė, – galvoja, – už tuos dangaus šviesulius? Planetas? Mėnulius, atsiprašant..?” Tokia jau ta mūsų žuvis. Jeigu turėtų sparnus, dabar jau tikrai pakiltų į orą paspindėti. Panardyti debesų ribuliuose. Prisivyti kokį paukštį ir įgelti: “Ko čia skraidai, bjaurybe? Durnas gal?” Galų gale, mažai ką ji pasakytų. Kalbėti taigi nemoka.

Nuplaukusi keliasdešimt kilometrų žuvis sutrinka. Egzistencinis nerimas pradeda zvimbti jos negirdinčiose ausyse. Taip pat, kaip žiotyse. Tik baisiau. Keliasdešimt kilometrų nuo ežero! Ar aš turistė? – galvoja. Jei taip, tai kur mano kuprinė, kur vietos įžymybės? “Priplauksiu prie kranto, – sako, – ir pailsėsiu”.

Na, tarkime, žuvis priplaukia prie kranto. Paplūdimyje stovi automobilis. Durelės praviros, groja muzika, viduje kažkas mylisi. “Dulkinasi?” – galvoja žuvis. Žino, kad etiketas reikalautų kuo greičiau nuplaukti, bet lieka vietoje. Kita vertus, yra tikra, kad tinklų čia nebus. Juk ne naujokė paplūdimiuose! Todėl tykiai tūno žolėse ir mąsto. Supranta, kad yra ne poezija ir net ne proza, o pati paprasčiausia žuvis. Durna dargi.

Paskui mąsto apie tuos, kurie ja minta. Kvailas troškimas atsidurti lėkštėje virtuvėje. Farširuotai, tešloje, su svogūnais arba alyvuogėmis. Kilometrai netenka prasmės. Svajonė garuoti ant senamadiška staltiese užtiesto stalo nurungia bet kokias iniciatyvas. “Ko aš čia plaukiau?” – galvoja. Liūdi. Ilgisi verdančio aliejaus burbulų, prieskonių mišinių, majonezo, salotų, indų plovyklėje švariai išblizgintų indų. Apima noras neskubriai liūliuoti virškinamuoju traktu, nuolankiai paklusti kažkieno žarnų susitraukimams, stumiantiems tave vis giliau ir giliau į vidų ir be jokių jausmų pamažu ištirpti skrandžio sultyse.

Ne kas žuviai. Vandenyje pradeda atsispindėti namai, bažnyčių bokštai, gamyklos. Belieka suklusti. Įsisiūbuoti į vandens ribuliavimą. Pasvajoti apie tai, kas būtų, jei turėtum rankas arba kojas. Kad iš tikrųjų galėtum išlipti iš vandens ir pasivaikščioti pėstute. Alėjomis. Viadukais. Šaligatviais. Padrybsoti parke ant žolytės, užuot makalavus pelekais. Kai gerai pagalvoji, būti žuvimi yra nuobodybių nuobodybė.

Sustoja prie tilto. Kodėl sustoja? Dievai žino… Na, gal dar tilto atramoms arba dugno šiukšlėms tai aišku. Tik ne pačiai žuviai. “Stoviu?” – klausia savęs. “Atrodo, stoviu”, – atsako. “Ir kodėl gi aš, po galais, stoviu?” – smalsauja. “O ką pati sau manai?” – atsikerta. Paskui: “Na nieko ypatingo, bet kodėl gi man nepaplakus pelekais ir nenuplaukus tolyn?” Ir galėtų, užuot spaviedojusis, plaukti sau kur akys užmato, bet kažkas laiko ties tiltu ir baigta. “Na prazvimbė tiltu troleibusas; vis tiek neturiu bilietėlio, o ir vaikščioti nemoku!” – sako sau. Nepadeda. “Na, žuvis aš, neisiu gi į stotelę!” – įsikalbinėja. Ir tai nepadeda. “Ką, aš kuoktelėjau?” Tyla. Tupėti vandenyje po tiltu be jokios priežasties ir dar šnekėtis su savimi. Kažkokia kvailystė.

Sakykime, kad monologas galų gale baigiasi ir žuvis pajuda. Kad beplaukdama neužmigtų, stengiasi kliudyti žoles – matyt, toks žuvų slalomas. Bet azartas netrukus dingsta. Miklūs viražai ir žolių siūbavimas pradeda pykinti. Žuvis sustoja ir susimąsto. Pavyzdžiui, apie šio apsakymo autorių. Liūdi, kad girtas, užjaučia. Upės dugnas toje vietoje kažkoks ne toks: nesiūbuoja švendrės, neguli traktoriaus padanga. Žuvis pradeda drebėti. Tūno tėkmėje ir dreba. Kaip juokinga – drebanti žuvis.

“O jei imčiau čia ir padvėsčiau?, – galvoja. – Įdomu, per kiek sekundžių įsibesčiau į dugną? Kada pradėčiau pūti? Ką pasakytų ryklys, elektrinė raja, kašalotas, jei tik jiems būtų leista stebėti mano dvėsimą?” Bet, atrodo, jie irgi dvesia. Tik dvėsti jūroje lengviau. Yra kur grimzti. Padvesi – ir grimzti. Valandų valandas. Iki penkiolikos tūkstančių mylių po vandeniu. Iki kapitono Nemo. Iki “Nautiliaus”. O kitos žuvys stovi vandenyje ir žiūri, kaip tu grimzti. Svarbiausia, kad pats grimzdimas joms neįdomus. “Valgomas ar nevalgomas daiktas?”, – galvoja. Kvailos tos žuvys.

Pro šalį valtele plaukia žvejys. O inercija didelis dalykas. Žuvį pagauna neįveikiamas noras truputėlį paplaukti iš paskos. Na, plaukia valtelė, plaukia žuvis, plaukia ant kabliuko pamautas sliekas. Visiems, regis, gerai. Harmonija. Deja, nieko panašaus. “Ką čia veiki?” – klausia sliekas žuvies. “Nieko, plaukiu sau”. “Aš irgi, – atsidūsta sliekas, – tik labai užkniso. Niekas nenori manęs ėsti”. “Nenori?” – abuojai burbteli žuvis. “Ne” – sako sliekas ir iš nevilties susimazgo. “Durnas gal?” – pagalvoja žuvis ir padidina greitį. Luotas, žvejys ir sliekas palieka toli už nugaros. O žuviai nusispjaut.

O jeigu, pavyzdžiui, nutiktų taip, kad mūsų pelekuota herojė atrastų vandenyje kažką tauraus? Kad ir tarptautinių žodžių žodyną. Tikimybės, kad taip gali nutikti upėje – mažai, o vis dėlto, jeigu? Manau, kad žuvis nustėrtų. Suvokti mea culpa arba omnia mea mecum porto žuviai nepridera. Bet, sakykime, kad taip jau yra nutikę. Įsitaiso ties tuo žodynu ir praleidžia savaitę. Lavinasi. Prūsta. Tapinėja šviesuole. Pavyzdžiu. Chi chi – išsilavinusi žuvis.

Netrukus pajunta būtinybę šviesti ir lavinti kitus. Medžioja tėkmėje gentaines, gretinasi prie jų ir aiškina, kas yra filosofija, kurantai, hidrofizika, neofobija, psichoprofilaktika, stigmatizmas, gliukozė, fikcija, dominantė, archetipas ir kt. Šios, aišku, piktinasi. Iš pradžių tik truputį, paskui – įniršta. Veja ją šalin, daužo uodegomis. Bet mūsų žuvis, sakykime, nesitraukia. Kuriam laikui pamiršta norą plaukti į priekį. Atlieka misiją. Tokia Teresė arba Sokratė. Na, bet tiek jau to. Misijos yra misijos, ir nieko prieš jas nepadarysi. Geriau atkreipkime dėmesį į smulkmenas. Pavyzdžiui, mūsiškė plaukinėja nuo kranto prie kranto ir laukia. Žiūri – artinasi žuvys. Tuoj suskumba prie jų. “Ką čia veikiate?” – klausia. “Nieko, palei žiotis makaluojamės”. “O kur tos žiotys?” “Ai šiaip, čia viskas netikra. Nė pačios nežinome”.

Manytina, kad mūsų žuvis sutrinka. Egzistencinis nerimas, kaip kitados ežere, pradeda zvimbti jos ausyse. “Velniam reikėjo išprusti, – galvoja, – jei niekas iš tikrųjų neaišku? Ką aš čia, po perkūnais, veikiu? ” Ir liaujasi veikusi. Vėl imasi darbuotis pelekais ir uodega. Pradeda vibruoti ir zvimbti. Pirmyn, tik pirmyn. Užsimerkia. Kažkas viduje jai rodo kur plaukti, akys tam nebūtinos. Jokios metafizikos, svarbiausia – nenustoti krutėti.

Smūgis. Žuvis staiga atsipeikėja, apsižvalgo. Priekyje – jokios kliūties, jokio ženklo, kad būtų galima į kažką įsibesti. Bet atsitraukia. Šiaip, dėl viso pikto. Dar sykį apsidairo. Aplinkui – tik skaidrus, tyras vanduo. Nėra net žolių ir šiukšlių. “Kuoktelėjau? – galvoja. – Lyg ir ne?” Vėl suplaka pelekais, ima vibruoti. Greitis didėja. Ir vėl – pokšt – į skaidrų vandenį, lyg į sieną. “Tikrai išprotėjau, ne kitaip, – galvoja. – Viską, ble, matau, o perplaukt neišeina”. Atsargiai priplaukia prie tos nematomosios užkardos, baksnojasi. “Ką, tikrai nesapnavau?”, – galvoja. Ir tegu, vis tiek nepraplauks.

Taigi plaukioja mūsų žuvis pirmyn atgal ir nieko nesupranta. Nerimauja. Kaltina save, kitus. Aplinkybes. Bando patikėti sąmokslu, išdavyste, veidmainiavimu. Tačiau sunku, beveik neįmanoma tokiomis begėdystėmis įtarti nematomą vandens užtvarą. Staiga kažkas baksteli jai į nugarą. Žuvis krūpteli, atsigręžia. Žiūri – žuvinas. Susigėdęs toks, apydrovis. “Ką čia veiki?” – atsargiai žiobteli. “Ai, nieko, ble, – atsižiobčioja žuvis, – praplaukti, va, negaliu!” “O kur gi tu rengiesi plaukti?”, – meilikauja anas. “Nu pasakyčiau, – galvoja žuvis, – bet juk pati nežinau!” Todėl tyli. Muistosi tėkmėje. “Šitą…”, – išleidžia burbulų žuvinas. Matyt, jam nedrąsu. “Čia gi mūsų ekosistemos ribos. Mums toliau negalima. Čia mūsų rūšis neršti keliauja”. Ir nutyla. Žiūri graudžiai į žuvį. Tikisi, matyt, kažko.

Žuvis sustingsta. Sukietėja taip, kad srovė praplūsta pro šalį jos nesujudinusi. Išgirsta akmenukų kikenimą jos vaikystės ežere. Šaipokišką padangos krizenimą ir šiukšlių kuždėjimąsi. Tarsi regi, kaip besikvatodami raitosi švendrai, tiltų atspindžiai upėje, negyvi, į nieką bebėgantys ribuliai. “Ikrai… Šimtai tūkstančių ikrų… Mailius – ir jokios metafizikos”, – pagalvoja, ir tą pačią akimirką nustoja galvojusi.