Stasys STACEVIČIUS: “Luktels ūkaujančių Bedugnis”
|komentarų nėra
xxx
Labiausiai norėjau,
kad tu palydėtumei
net iki ąžuolo, bet
palydėjai tiktai iki ąžuolo.
Aršiai norėjau skraidyti, bet
Veidrodis tik iki dvidešimt metų
Gražiai atspindėjo lakūną S.S.
Dar, atrodė, padės man
tyla, lietūs, griausmas,
kalnai ir kriokliai, tačiau
aš nebuvau atsparus rankų laužymui,
juodajai atmenai, baltajai atmenai…
Ar įmanu tai paslėpt bažnytėlėj,
sumažint, įvaikinti arba įtėvinti?
Ar beįmanoma tai aukštumėlėj užkasti,
sudeginti pievoje? Ir ar bereikia tam
prievarta ritinti akmenį?
***
Veidrodinio akmens gelmėje,
kur a. atilsį tėvui,
dabar įžiūrėjau
kažką jau nevaikišką,
prarastą laiką,
neprarastą laiką.
Berods, atsispindi
blyški kalno aura,
ryškus debesis
nelyg tiranozauras,
aš, tu, lelija.
Veidrodinio akmens gelmėje,
kur a. atilsį tėvui,
gal vakar regėjau
jaunatvišką veidą,
ir tąsyk tikėjaus išdidinti
savo jaunatviškas,
šėlstančias valandas,
bent iki metų,
o šiandien norėčiau
sugniaužti į valandą
dvidešimt metų.
Berods, atsispindi
kažkas vos įmatomo:
požvarbės mintys
ir viešpaties atomai,
lyg ir vestuvinė nuotaika,
jau vėlyva mano nuotaka,
aš lyg šalia,
kelios šiltos švieselės,
blyški lelija,
kelios grakščios bangelės,
skrajūnas, takelis,
aš, tu, mes,
deja, gelmėje.
———-
“Luktels ūkaujančių Bedugnis”.Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.