Šiuo metu žiūrite: R E C E P T A I


TORTILIJOS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 4.00 iš 5)
Loading...

r,

Turiu išmėgintą meksikietiškų tortilijų receptą.
250 g kukurūzų miltų, 50 g kvietinių miltų, 600 g vandens, 3 valg. šaukštai saulėgražų aliejaus, 0,5 arb. šaukštelio maltų kalendrų (kas nemėgstate, galite nedėti), ant peilio galo druskos.Viską sumaišote ir uždengę brinkinate 2 val. Paskui įkaitinate keptuvę, įpilate šiek tiek aliejaus, pilate šaukštą tešlos (keptuvę laikote kiek įstrižai, kad tešla pasiskleistų), didesnėje keptuvėje kepate keletą tortilijų. Kepama ant stiprkos ugnies, kol pavišius sukitėja tiek, kad lengvai atsiskiria nuo keptuvės dugno. Apverčiate ir apkepate iki šviesaus rudumo. Valgomos karštos, aplietos sviestu ar pabarstytos tarkuotu sūriu bei smulkintomis žolelėmis.
grilis


KVIETINĖS TORTILIJOS

KVIETINĖS TORTILIJOS
12 tortilijų 15 cm skersmens:
2 stiklinės nesijotų miltų, 1 arb. šaukštelis druskos, 50 g kubeliais supjaustytų lašinių, 1-1,5 stiklinės vandens.
Suberti į didelį dubenį miltus ir druską. Trinti lašinius su miltais tol, kol masė pasidarys panaši į duonos trupinius. Po truputį pilti į mišinį karštą vandenį – kol gausis minkšta plastiška tešla. Išminkyti tešlą ir uždengti karštu vandeniu sudrėkinta (nugręžta) servetėle.
Padalinti tešlą į 12 dalių. Iš kiekvienos dalies suformuoti rutuliuką, palikti juos 15-20 minučių, po to suploti. Pabarstyti lentelę miltais, ant jos miltuotu kočėlu iškočioti tešlos blynelius taip plonai, kad  net persišviestų lenta, stengtis išlaikyti skritulio formą. Paruoštas tortilijas sudėti į lėkštę, pabarstant miltais, kad nesuliptų. Stipriai įkaitinti sausą keptuvę (špižinę arba padengtą teflonu), po to sumažinti ugnį ir atsargiai dėti tortilijas.

Kepti 30 sekundžių, kol paviršiuje pradės kilti pūslės, tada apversti ir kepti dar 10 sekundžių. Tortiljos atrodys blyškios ir neiškepusios, tačiau ilgiau jas kepant jos darosi sausos ir trapios. Iškeptas tortiljas dėti ant servetėlės, visas irgi uždengti servetėle.
Kai tortilijos atauš, perdėti jas – į tarpus įklojant sviestuoto popieriaus lapus, kad nesuliptų- viską sukišti į sandarų plastikinį maišelį ir laikyti šaldytuve. Taip paruoštos tortilijos išsilaiko 2-3 dienas.

MEDAUS TORTAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 16 , reitingas: 3.75 iš 5)
Loading...

Virjes

Šitą receptą prieš nemažai metų ištraukiau kažkur iš interneto, tai dabar taip jau “įsicinkinau’, kad net į receptą nežiūriu- darau iš akies ir visada pavyksta. Taigi –
pradžia daroma ant garų)
Įsipilu pusę puodo vandens ir kol jis užverda – plaku 3-4 kiaušinius su 1 st. cukraus. Tad supilu viską į emaliuotą indą ir į tą puodą, mano tai labai liuks pasikabina ant puodo kraštų tas bliūdelis. Įdedu medaus kiek negaila, bet nereikia daugiau kaip 1 stiklinė. Tinka visoks ir dirbtinas ir naminis. Sviesto gabaliuką supjaustau irgi metu į tą indą. Viską pamaišydama kaitinu kokią 10 min. Baigiant virti -į grietinės kelis šaukštus įdedu sodos- pamaišau ir vėl į bliūdą. Maišau intensyviai- perspėju- sudėjus sodą labai kyla. Kai pradeda kilti nuimu iš to puodo ir pilu sijodama miltus- maždaug apie 5-6 stiklines. Tai priklauso nuo medaus ir sviesto kiekio. Kol karšta- maišau mediniu šaukštu, poto minkau ranka. Tada padalinu į lygias dalis ir kepu pakočiojus skardoje kiekvieną blyną atskirai. Išeina apie 6-8 blynai. Pertepu taip:
1 ltr. grietinės išplaku su 6 valg. š. cukraus ir 1 citrinos sultimis. Taip pat nutarkuoju geltoną citrinos dalį. Papuošiu džiuvėsėliais kurie liko nuo torto lakštų. Skaniausias pastovėjęs per naktį. Tada gerai subrinksta, t.y. suminkštėja…
O jogurtiniam tai kepu biskvitą iš 6 kiaušinių, 1 st. miltų ir 1 st cukraus. Kiaušinius plaku su cukrumi su mikseriu, dedu miltus ir labai atsargiai atskirai išplaktus baltymus įmaišau. Tada pilu į skardą ir iškepu. Pasidarau naminį jogurtą( 2 ltr. pieno verdu su 5-6 š. cukraus, vanilino truputį, praaušinu , kad būtų nekarštas ragauti( apie 37- 40 laipsnių), dedu 1 ind. mažą “žemaitijos pieno” jogurto, išmaišau ir dedu šiltai kokioms 6 val. ) Pasidarau želatiną ir pilu į jogurtą , atsargiai pamaišau. O atvėsusį biskvitą pjaustau kvadratukais, dedu į tortinę pilu į tarpus jogurto, dedu kokių sugalvoju vaisių, vėlo biskvitą, vėl jogurtą ir t.t. Ant viršaus sluoksnį kokios nors spalvotos želė. Atšaldau. Viskas. Išimam iš formos ir tikrai labai skanu, nors pačią juokas ima kaip jau aš čia surašiau :) :) Net suprakaitavau :) :) :00

AVIENOS KEPSNIAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 4 , reitingas: 3.50 iš 5)
Loading...

Kažkada seniai, labai gero restorano šefas išmokė mane kepti avieną, tai pasidalinsiu:
Pirmiausia,  kepimui aviena turi būti ne suaugusios avies, bet eriuko. Kepimams suaugusi avis netinka – ji naudojama visokiuose plovuose, maltiniuose, troškinimui ir pan.
Imama pati nugarinė ir supjaustoma į maždaug cigaretės pakelio dydžio/ storio gabalus. Kiekvienam gabale pasilieka dalis stuburo bei vienas šonkaulis 4-5 cm ilgio.

Šešiems tokiems gabalams marinatas : išspaudžiama 1 didžiulė ar dvi mažesnės citrinos, sutrinama kumščio dydžio česnako galvą, žiupsnis juodų pipirų, šaukštas rozmarino lapelių ir šaukštelis -grubesnės nei paprasta-jūros druskos. Išmaišai viską. Ištrini šiuo marinatu mėsą ir palieki kokiam pusvaladžiui vis apverčiant . (!) Ilgiau negalima, nes pasikeičia mėsos tekstūra ir skonis.
Tada mėsa užmetama ant labai karšto griliaus  – kepam tik  po 1 min. kiekvieną pusę  Po to gabaliukai sudedami į skardą, užpilama likusi marinato košelė (kurios bus maždaug  4 -6 valgomi šaukštai) ir pašaunama į 180 C karščio orkaitę -35 minutėms. Jokia folga dengti nereikia, nes karštas grilius “užvirina” visas sultis viduje ir mėsa nesukietėja, bei išlaiko visą gerąjį skonį.
Skanaus.

Modo


KEPTA SPRANDINĖ(arba kumpis)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 14 , reitingas: 4.14 iš 5)
Loading...

Nika,

Siūlau sultingo mėsgalio receptą: geriausiai tinka kiaulienos sprandinė. Tigi paimam ją iš vakaro su visokiais prieskoniais įtrinam (kaip kam patika), gerai apšlakstom citrinos sultim ir paliekam marinuotis. Rytojaus dieną pjaunam gabalą išilgai, į išpjautą vietą gerai pridedam pievagrybių, sumaišytų su kepintais svogūnais, pagardintų labiausiai patinkamais prieskoniais grybams. Paskui susukam gabalą folgon ir kepam orkaitėje (apie 180 laipsn.). Prie šitaip keptos mėsos labai tinka apkeptos bulvytės su mundurukais (išverdam neskustas ir paskui gražiai apskrudinam perpjovę pusiau.Galima toje pačioje orkaitėje).

 _AD,
ech, mėsa mėsytė:). O aš dabar daryčiau taip (nors visą laiką skirtingai darau) : Imi ~1,5 kg nelabai riebios kiaulienos,  geriau aišku sprandinės, galima ir kokio kumpio, gerai nuplauni, iššluostai, įtrini tik druskyte ir juodaisiais maltais pipirais. Padedi i šoną. Tada prilupi kalną (KALNĄ) česnakų, 2/3 suspaudi su spaustuku ir gerai įtrini mėsytę. Mėsytėje padarai 12 skylučių (na nebūtinai 12 galima – ir 13) 🙂  ir į jas sukiši likusį nespaustą česnaką. Viską palieki 2 val. Tuo tarpu gali nulupti bulvyčių, morkyčių, svogūnų, visas daržoves padruskinti ir sudeti į skardą, tada  – mesytę šalia jų. Ikaitinti orkaitę (kuo stipriau tuo geriau) ir šaut visą šitą gėrį iį ją. Kai apskrus mėsytė ir daržovytės (po kokiu 15-20 min. -priklausomai nuo karščio) ugnį sumažinam iki kokių 200 laipsniuku ir dar kepam apie valandą (tiesa, visą šitą “niam niam” kepam aliejuje su vandenuku  -50 x 50, kad 2/3 apsemtų) karts nuo karto užpilam tuo skysčiu, kuriame kepa, jei reikia dar įpilam vandenuko. Įproceso pabaigą  – viską apverčiam, dar biškutį, dar truputį… PSIO -, traukiam pjaustom ir  …niam niam 🙂 🙂 :). Mmmm ir jei prie viso šito dar grižusiam vyrui alaus bokaliuką…….. va 😛 skanaus

Teta

NAUDINGAS PATARIMAS:

 Kepimui patarčiau nusipirkti kiaulienos kumpelio(užpakalinės kojos,tik ne priekinės,nes priekinė būna kietesnė kepimui),apie 1,5 kg.Jei bus su oda,gražiai pagal pačius lašinukus nupjauk ją,o lašinukus įpjauk aštriu peiliu apie 1 cm taip,kad gautųsi rombeliais įpjauti lašinukai.Tada tekšt ant įkaitintos su aliejumi keptuvės ir apkepk iki apskrudimo,tada jau gali drąsiai ją badyti,kimšti česnaką ir kitaip ją kankinti:)Susidariusi apskrudimo plėvelė,neleis išbėgti sultims iš viso gabalo ir garantuota,jau nuo pirmos kepimo sekundės,kad kepsnys bus apskrudęs.Dar smulkmenėlė: jei marinuosi su citrusiniais,būtinai aptepk iš viršaus aliejumi,tada ji neišsausės,keps gražiai.Dar patarimas:dėk gilesnę blėką su H20,ant viršaus uždėk groteles,o ant jų-kepamą mėsgalį.vanduo garuos,mėsgalys bus minkštas,nepersistenk su H20 blėkoje,jo turi likti kuo mažiau,nes iš to kas liks apatinėje blėkoje,o likti turi pagrinde nuvarvėjusios nuo kepsnio sultys,galėsi pasidaryti nuostabų padažiuką,o jei jo nemėgsti,tiesiog apšlakstyti,iškepusį mėsgalį prieš patiekiant ant stalo.

Kaip iškepti šventinį kumpį su kaulu -rasite čia: http://www.kuking.net/10_424.htm

VELYKŲ VALGIAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 7 , reitingas: 4.43 iš 5)
Loading...

mole, 

SVEIKI VISI , SU ARTEJANČIOMIS ! .
Kažkas klausė apie tradicinius Vėlykų valgius .Įdedu ištrauką .Pasiskaitykit
.————————

PUSRYČIAI
Kol šeima dar negrįžusi iš bažnyčios, likusieji namuose paruošdavo šventinį stalą. Tačiau prie stalo sėsdavo tik „parnešus Velykas”, t. y. visiems parėjus ir parnešus šventintus valgius (iš to ir posakis: „Ko lauki, ar šventinto?”).
Visi stengdavosi, kad Velykų, kaip ir Kūčių, stalas būtų turtingas – tuomet bus turtingi ir metai.

Velykų stalas jau dvelkia pavasariu. Stalo viduryje, „dubenėlyje”, sudėti margučiai. Jie papuošti pataisų, bruknių šakelėmis, samanomis, rugių želmenimis, žemuogių lapeliais, kartais žibutėmis. Šventinti margučiai dedami ir į suželdintą avižų ar miežių dubenį. Skuode suželdindavo avižų kupstelį, o margučius sudėliodavo lėkštėje apie jį. Balninkų parapijoje mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai būdavo dar mėnuo iki Velykų, pasėdavo į indą avižų ir pamerkdavo žiivičio šaką. Puodą su žaliuojančiomis avižomis Velykų rytą padėdavo ant stalo, (besdavo sužaliavusių žilvičio šakelių ir tarp jų padėdavo margučių tai reiškė, „kad bus daug arkliams avižų, vištos dės daug kiaušinių ir bus daug visokių vaisių: obuolių, slyvų, agrastų, serbentų” (E. Bačiulienė).

Mūsų amžiaus antrajame trečiajame dešimtmetyje buvo gyventojų, ypač Aukštaitijoje, kurie ant stalo statydavo kiaušininką „Velykų eglutę”. Tai paprasta neilga lazdėlė, prie kurios pritaisyta bent 12 vielos šakelių. Kiekviename šakelės gale išlenktas žiedas kiaušiniui įdėti. Kiaušininko lazdelė ir šakelės apvyniojamos margais popierėliais ir papuošiamos popierinėmis gėlėmis. Greta statydavo beržo ir karklo šakelių su kačiukais jas sprogdinti pradėdavo laukdami Velykų. Kartais velykinį stalą puošdavo ir verbomis (Šilalės raj.) L. Jucevičius mini, kad lietuviai XIX a. viduryje Velykų stalą dar apvedžiodavo ir pataisų girliandomis.
Tačiau dauguma gyventojų į avižų (miežių) želmenis ne margučius dėdavo, o statydavo molinę arba alebastrinę Velykų avinėlio skulptūrėlę, kartais su maža raudona vėliavėle ir kryželiu (Plungės raj. Plateliai). Kas neturėjo skulptūrėlės, vaikams sakydavo, kad „atbėgs nekaltas Velykų avinėlis” (Utenos raj. Tauragnų apyl.). Mūsų šimtmetyje avinėlį darydavo ir iš sviesto, tik jį dėdavo ne į želmenis, bet statydavo ant knygos pavidalo torto (Panevėžio, Skuodo raj.).
Gana smulkiai 1846 m. Velykų stalą aprašė L. Jucevičius: „Viršum visko stovi keptas avinėlis su dviejų spalvų vėliavėle. Jei kas neturi tikro avinėlio, tai daro iš sviesto arba kartais jo vietoj stato cukrinį arba alebastrinį vazone, prižėlusiame avižų daigų”. Taigi Velykų avinėlis ant kai kurių šeimų stalo išliko iki mūsų dienų.
Avinėlis ant velykinio stalo visų krikščionių bendra tradicija. Tai Kristaus simbolis. Jau Izaijo (Jašajo) Senajame Testamente minimo ateisiančio Išganytojo simbolis yra avinėlis: su vėliavėle simbolizuoja Prisikėlimą, su knyga Kristų Teisėją, grįžtantį teisti žmonijos.

Be margučių, keptas, rečiau virtas kumpis arba karka buvo labai populiarus velykinis valgis Lietuvoje. Karką (Šakių, Šilalės, Tauragės raj.) arba kiaulės kojytes (Šilalės raj. Kvėdarna) įkepdavo ir į bulvių plokštainį (kugelį). Kartais kepdavo apvynioję ruginės duonos tešla (Ukmergės raj.). Kepamą veršienos kumpį paskanindavo lašinukais arba kepenėlėmis.

Prie senųjų velykinių lietuvių valgių reikia priskirti keptą kiaulės galvą ir paršiuką. Kaip rašė L. Jucevičius, XIX a. viduryje šerno arba dažniausiai didelio meitėlio galva buvo būtinas Velykų valgis. Kepta arba su kopūstais virta kiaulės galva per Velykų pusryčius buvo valgoma dar iki mūsų šimtmečio vidurio Šakių, Šiaulių, Varėnos raj.
Dažnai kepdavo ir paršiuką. Ryžiais kimštą tiesdavo kniūpsčią ant padėklo, pabarstydavo aplinkui ryžių ir dėdavo ant stalo (Kelmės, Šakių raj. Kitur taip buvo patiekiamos kimštos žąsys (Kelmės, Šiaulių raj.). Kalakutus, kad nesudegtų, suvyniodavo į kopūstų lapus ir kepdavo duonkepėse krosnyse. Velykoms virdavo dar ir šaltienos. Mūsų amžiaus ketvirtame dešimtmetyje kai kurie zanavykai pirmąją dieną ugnies visai nekurdavo, valgydavo jau Didįjį šeštadienį paruoštus valgius.
Velykų valgis buvo ir sūris. Zarasiškiai net spausdavo specialiai didelį velykinį sūrį su kmynais sakydavo, kad per Velykas sūrį reikia valgyti dėl to, jog jis primena ant Kristaus kapo užritintą akmenį (Zarasų raj. Imbrado apyl.), kad karvės būtų pieningesnės (Zarasų apyl.). Kepdavo ir velykinių pyragų, kartais iki 0,5 m aukščio. Tam anksčiau iš molio lipdydavo specialius indus „lakones”. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė. Buvo sakoma: „Kad kepamas pyragas gerai pečiuje keltųs, gaspadinė su tešla turi tris kartus apibėgti apie trobą”. Sriubos, t. y. velykiniai barščiai virti su kumpiu ir troškinti kopūstai, valgomi tik Vidurio Lietuvoje.
Perlojos apyl. iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti „Velykų gėrimą” midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį susmulkintų aviečių stiebelių, paskui įkrėsdavo medaus. Medui ištirpus ir skysčiui ataušus, leisdavo parūgti. Paskui gėrimą supilstydavo į butelius. Velykų midus būdavęs daromas rudenį arba žiemą nes išlaikytas esąs geresnis. Nusisekęs midus būdavęs rudos spalvos, tįsus, lipnus.
Sustoję ar suklaupę įprastinėse vietose prie stalo, kiek pasimelsdavo, kai kur dar pagiedodavo „Linksma diena mums nušvito” ir sėsdavo. Maldos dabar trumpesnės negu per Kūčias, nes dauguma grįžo ilgai meldęsi bažnyčioje. Kartais prieš pusryčius šeimininkas dar pašlakstydavo šventintu vandeniu (Joniškėlio apyl. tai darydavo varpų šluotele, Sudeikių apyl. tujos arba pušies šakele) ir peržegnodavo stalą. Tai vienur, tai kitur išgerdavo ir po gurkšnį šventinto vandens. Jei būdavo susipykę, vienas kito atsiprašydavo.
Pirmiausia suvalgydavo („atsigavėdavo”) kiaušinį. Daugelio tautų senuosiuose tikėjimuose kiaušinis gyvybės ir augimo simbolis. Juo puotas pradėdavo ir romėnai. Katalikams valgiai iš kiaušinių per pasninką buvo draudžiami. XII a. benedictio ovorum kiaušiniai pradėti Bažnyčios šventinti kaip Velykų valgis. Jie simbolizuoja perėjimą iš mirties būsenos į gyvenimą. Žemaitijoje per Velykų pusryčius po margutį visiems padalydavo tėvas, tuo tarpu Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje margutį kiekvienas pats pasirinkdavo ir vienas su kitu dauždavo: paprastai tėvas su vyresniais, motina su jaunesniais vaikais. Kartais margučius dalydavo motina. Kieno margutis stipresnis, tam ir metai bus laimingesni, tas ilgiau gyvens (Plokščiai). Šeimoje ne tiek svarbu, kas „kiužis”, o įrodymas, kad esi sumanesnis, įžvalgesnis, kad tavęs turės klausyti kaip stipresnio tas, kurio margutį tu sumušei (Nemunėlio Radviliškis).
Iš margučių lupimosi sprendė apie linų gerumą: jeigu margučiai Velykų ryte gerai lupasi, tai tais metais ir linai gerai užderės, gerai valysis, turės baltą stiprų pluoštą, o jeigu margučiai nesilupa, linai bus blogi, neužderės, bus nestiprūs, minant smuks po mintuvais (Dūkštas, Girkalnis, Surviliškis, Veiveriai, Veliuona.
Rečiau „atsigavėdavo” margučio skiltelėmis (Biržų, Ignalinos, Radviliškio, Rokiškio, Šilalės, Trakų, Utenos, Zarasų raj.). Kartais, be motinos, skilteles dalydavo ir tėvas arba kas kitas vyriausias šeimoje. Šudeikiečiai aiškino, jeigu kiekvienas gabaliuką paims į savo ranką, tuomet vėl visa šeima sulauks kitų Velykų. Skiltelėmis dalydavosi ir tuomet, jei visiems neužtekdavo po margutį. Kaip ir kalėdaitis per Kūčias, margutis simbolizuoja šeimos vienybę (Laukuvos apyl.).
Vienas pirmųjų Velykų valgių buvo ir duona su druska kad niekad jų nestigtų, kad šeimoje būtų stiprybė (Kapčiamiesčio, Pastrėvio apyl.).Štai kaip Velykų pusryčius 1990 m. prisiminė O. Gauriliūtė iš Skuodo: „Užstalėje nė vienas nesėdo, persižegnoję visi po lašelį paragaudavo švęsto vandens, tėvas šeimos galva peržegnodavo stalą. Nulupdavo vieną pašventintą margutį, ir mama supjaustydavo į tiek gabaliukų, kiek šeimos narių bei kitų sėdi už stalo. Pradėdavo valgyti nuo supjaustyto margučio. Pirmoje eilėje duodavo tėvui, antrą vyresniam, ir taip iš eilės iki. mažiausio, o paskutinį suvalgydavo pati. Valgė atsistoję, po to visi paimdavo po margutį, ir tik neapdužusį, o apdužusį suvalgęs būsiąs visais metais lepšis nevykėlis. Su sveikais margučiais visi šeimos nariai vienas su kitu mušdavosi. Kas sudaužydavo, tam ir margutis atitenka, ir būdavo nugalėtojas. Po to visi susėsdavo ir pradėdavo valgyti iš patiekalų kas kam patinka”.
Po pusryčių motina išdalydavo vaikams margučius po lygiai. Juokais sakydavo, kad čia kiškių ir Velykės dovanos, vakar važiavo su vežimu kiaušinių ir pabaliais pribarstė (Antazavė).
Kiti jau prie stalo pradėdavo daužynes. Iš kiaušinių spėdavo ir ateitį. Trakiškiai žiūrėjo, kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje geri metai, jei šone ir dar neapvali lauk negandų (Pastrėvio apyl.). Be to, margutį pasukdavo ir žiūrėdavo, į kur, kai jis sustos, atsisuks smaigalys: jei į pietus iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę šalta, jei į rytus sausa, į vakarus drėgna (Šiaulių raj. Pailių k.).
Palikdavo margučių ir inde ant stalo, kad turėtų ką dovanoti svečiams. Kai kas ant stalo palikdavo ir neprapjautą šventintos duonos kepalą, kad jos būtų visus metus.
Visiems papusryčiavus, vyresnieji paprastai nueidavo miegoti. Svečiuotis šią dieną nepriimta, tačiau Liškiavos apyl., jei kuriuose namuose būdavo nevaikštantis ligonis, nesvarbu, kad jis prižiūrėtas, pavalgydintas, kad visko turi, kiekviena kaimynų šeima jausdavo pareigą jį aplankyti. Dažniausiai moterys, močiutės ir motinos atnešdavo kokių nors lauktuvių, kurios galėtų pradžiuginti nelaimingąjį. Jeigu pasitaikydavo ligonis skurdesnėje šeimoje, atnešdavo maisto kiaušinių, pyrago, mėsos, jei turtingesnėje šventintą medalikėlį ar paveikslėlį. Jei ligonė buvo moteris, kaimynės ją stengdavosi pradžiuginti namie padaryta ar pirkta dovanėle skarele, kojinėmis. Lankytojų buvo laukiama, niekas nei jų, nei dovanų neatstumdavo.
Šventintų kiaušinių lukštus dažniausiai sumesdavo į ugnį, nes „ugnelė šventa ir guruliai nuo šventinio valgio šventi”. Tai buvo daroma: kad viščiukai, ančiukai, žąsiukai ir kiti maži naminiai paukšteliai lengviau ristųsi iš kiaušinių, greičiau pavasarį išeitų iš žemės pašalas, išmestų (išsišertų) žiemos plaukus gyvuliai, greičiau susprogtų medžiai ir kiti augalai, kad anksčiau pavasarį pradėtų kaltis jauna žolelė. Tik reta kuri šeimininkė margučių lukštus sulesindavo vištoms, kad jos būtų dėslesnės, ypač toms, kurias leis perėti (Kapčiamiesčio apyl.), užkasdavo giliai į savo lauko rėžį, kad ledai javų neišmuštų. Alytaus apyl. nunešdavo ant savo žemės rėžio ir užkasdavo ne tik kiaušinių lukštus, bet ir šventintos mėsos kauliukus nuo Velykų stalo, sakydavo, kad tai apsaugo „nuo ledų ir liūčių”.

SVOGŪNŲ SALOTOS SU APELSINAIS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

druska,

2 raudoni svogūnai;
2 apelsinai;
2 šaukšt.aliejaus;
1 šaukšt.vyno acto ;
2 šaukšt.sauso vyno;
druskos,pipirų,šv.krapų.
Svogūnus ir apelsinus supjaustyti žiedais,užpilti padažu.Apie 1val.palaikyti šaldytuve.Užbert smulkintų krapų.

Rekomenduoju:

visas pagamintas salotas prieš patiekiant palaikyti 0,5-1 val.šaldytuve, nes skonis tuomet  atsiskleidžia geriausiai .
Šitai žinau tikrai , nes kažkada seniai teko krimsti kulinarijos mokslų :).

FORŠMAK (GEAKTE ERING)

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 7 , reitingas: 3.43 iš 5)
Loading...

Austre,
(past/copy)

Tai tradicinis žydų virtuvės patiekalas.

Išmirkyti silkę, nuimti nuo kaulų mėsą, permalti mėsmale kartu su piene išmirkyta balta duona, nuvalytu rūgščiu obuoliu ir svogūnu. Gauta masė išmaišoma, pridedama aliejaus, citrinos sulčių (arba citrinos rūgšties), viskas gerai sutrinama mediniu šaukštu. Kietai išverdami 3 kiaušiniai, baltymai smulkiai sukapojami ir sumaišomi su paruošta mase. Masė dedama į silkinę, jai suteikiama silkės forma, jei norima – pridedama tikros silkės galva ir uodega. Tryniai sutrinami su actu ir garstyčiomis, šituo padažu užpilama silkė. Apibarstoma smulkiai supjaustytu svogūnu.  

 P.S. Rūgštumą apsprendžia kiekiai: silkės imamos dvi, duonos – 1/2 kepaliuko, aliejaus 3-4 valg. šaukštai, obuolys vienas, svogūnai  – du, citrinos rūgšties 1/2 arb. šaukštelio. arba 3% vyno acto 2 valg. šaukštai, garstyčių 1/2 valg. šaukšto. Prie tokių proporcijų tikrai neturėtų būti rūgštu.

P.S. Rūgštumą apsprendžia kiekiai: silkės imamos dvi, duonos – 1/2 kepaliuko, aliejaus 3-4 valg. šaukštai, obuolys vienas, svogūnai  – du, citrinos rūgšties 1/2 arb. šaukštelio. arba 3% vyno acto 2 valg. šaukštai, garstyčių 1/2 valg. šaukšto. Prie tokių proporcijų tikrai neturėtų būti rūgštu.  P.S. Rūgštumą apsprendžia kiekiai: silkės imamos dvi, duonos – 1/2 kepaliuko, aliejaus 3-4 valg. šaukštai, obuolys vienas, svogūnai  – du, citrinos rūgšties 1/2 arb. šaukštelio. arba 3% vyno acto 2 valg. šaukštai, garstyčių 1/2 valg. šaukšto. Prie tokių proporcijų tikrai neturėtų būti rūgštu.

Čia paimta iš kulinarinės knygos, tačiau esu ne vieną kartą daręs iš akies, ir nebūdavo per rūgštu. Beje, šis foršmakas – šventinis, kasdien daroma paprasčiau ir greičiau, tik esmė ta pati – silkė sumalama su priedais.

Puslapiai: Ankstesnis 1 2 3 ... 129 130 131 132 133 ... 158 159 160 Sekantis


visos teisės saugomos © 2006-2011