VYTINTOS KALAKUTO KUMPELIŲ DEŠROS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 1 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Reikia:

3 kalakuto kumpeliai (be kaulo ir odos) -apie 2.5 kg.

1 nubrauktas šaukštas Juodųjų GRŪSTŲ pipirų,

1 kaupinas šaukštas džiovinto baziliko (geriau atrodo ir intensyviau kvepia ne parduotuvėje pirktas, o pačios el. džiovyklėje išdžiovintas).

1 galvutė česnako

¼ muškato tarkuoto riešuto

50 gr. brendžio

50 g. druskos ( 25 gr. – 1 kg mėsos)

1 šaukštelis cukraus

Nusipirkau 3 kalakuto kumpelius (be kaulo ir odos). Svėrė kažkur apie 2.5 kg. Mėsos NE PLOVIAU !!!
Atidžiai apipjausčiau visas sausgysles ir plėves -palikau nebent tas, kurios kaip ir persišviečia ir per jas matyti raumuo. Procesas nuobodokas, kadangi kumpis sudarytas iš daugybės atskirų raumenukų, tad atsargiai peiliu atskyrinėjau ir paskui kiekvieną atidžiai apipjaustinėjau. To reikia dėl to, kad paskui gyslos ir plėvės tarp dantų nesitąsytų 🙂 Po šios procedūros švarios mėsos liko 2 kg.

Supjausčiau mėsą gabaliukais kaip guliašui ir barsčiau prieskoniais.
Tada gerai pamaišiau ir paminkiau mėsą ir palikau šaldytuve kokioms dviems valandoms.
Paskui druskos bėriau -pasitarusi su turguje prekiaujančiais žmonėmis -25 gr. 1 kg, t.y. viso -50 gr. Žinau, kad daug kas druskos beria 30 ar net 40 gr. vienam kilogramui mėsos. Bet esmė ta, kad vytinta dešra bedžiūnant praras svorio ir padauginus druskos bus paprasčiausiai per sūri. Bet čia jau skonio reikalas.
Kitą parą paragavau tas mėsytes, skoniu likau kaip ir patenkinta.

Tada maliau -iš nuotraukos matosi, kad dvejopai -vieną dalį faršo -su kumpinėm dešrom skirtu antgaliu, kitą – su vidutinio skersmens (ne paties didžiausio ar mažiausio skylėmis). Mat kadangi dešras kimšiu pirmąkart, įdomu išbandyti abi versijas Nuotraukos priekyje matot tuos dirbtiną apvalkalą dešroms, kurį nukoviau sekmadienį artimiausiame turgelyje – pardavinėja po 10 metrų viename gabale.

Turiu pripažinti, kad kimšti sekėsi kur kas sudėtingiau, nei tikėjausi. Mat maniškė dar vagnorkų laikus menanti el.mėsmalė kategoriškai atsisakė stumti tą faršą į sintetines žarnas. Laimei akis užkliuvo už kulinarinio švirkšto, tad reikalas pajudėjo : nusukus nuo jo visus pribambasus, jis visgi visai normaliai tilpo į tas sintetines žarnas, o stūmoklis nuo mėsmalės šiai konstrukcijai taip pat tiko ko ne idealiai.
Atpjovus reikiamą gabalą žarnos, kišdavau ją po tekančiu vandeniu (tik paviršių, tada ji kiek paminkštėdavo ir lengviau darbuotis). Išbadydavau adata -kad oro pūslės nekliudytų mėsą stumti gilyn. Paskui, kai prikimšusi reikiamą kiekį užrišdavau kitą galą, labai atidžiai apžiūrėdavau kiekvieną dešrigalį.  Ten, kur matėsi dar oro tarpai, dar pabadydavau adata ir stūmiau mėsą taip, kad, bent jau teoriškai jų nebeliktų.
! Reik pasakyt, čia irgi reikia tam tikro atsargumo ir net įgudimo -pirmasis dešrigalis  dėl akivaizdžiai per didelio stropumo paprasčiausiai sprogo ir teko kimšti iš naujo.

Prikimšus dar paslegiam  ir išnešam į vėsiausią ir gerai besivėdinančią vietą(mano atveju –  tarpas tarp „senovinio“ medinio lango su atvira orlaide ir papildomo  rėmo) . Palaikom taip gerokai paslėgtas  lentele su svoriais  2-3 dienas . Vėliau padžiovinus dar kelias vėsiai,  pakabinam šalia radiatoriaus ir pan.  –  3 -5 dienoms. Nuo tada jau galima ragauti. Bet geriausias skonis  – maždaug po mėnesio( laikom vėsioje vietoje, galima ir šaldytuve.)

Puikiai kvepia, labai skaniai susivalgo tiek su alumi, tiek su raudonu vynu.

Geriau visgi pasiteisino variantas su smulkiau  malta mėsa –geriau susislegia , nelieka tarpų, tad  kai visiškai sudžiūsta  – supjausčius vaizdas estetiškesnis

Miglė

panašūs įrašai

Leave a Reply

*



visos teisės saugomos © 2006-2011