Šiuo metu žiūrite: MILTŲ IR TEŠLOS GAMINIAI:


ČEBUREKAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 12 , reitingas: 4.00 iš 5)
Loading...

mole,

TEŠLAI: 2 kiaušiniai,1 šaukštas valgomos sodos, 2 šaukštai grietinės(38%),2 šaukštai aliejaus, 1 kg varškės, druskos , miltų (iš akies) -kad neliptų prie rankų .

ĮDARUI:Apie 0,6 kg faršo ir beveik tiek pat svogūnų . Faršas turi buti riebesnis ir sultingas .Gali buti kiauliena-jautiena , žodziu – savo nuožiūra . Aš imu kiaulieną – čia faršas toks liesas , kad trumpai pakepinu riebaluose kartu su smulkiai pjaustytais svogūnais ir mėgstamais prieskoniais, įpilu šiek tiek sultinio .

Tešlą darai įprastai -tik labai labai gerai suminkau -turi buti glotni ir nelipti prie rankų.Išvoluoju – aš naudoju lėkštelę -išpjaunu , dedu įdaro ir, perlenkus pusiau , užlankstau .Galima apversta šakute sutvirtint kraštelius , galima ,prieš dedant faršą – pradėti “klijuoti “(gaunasi , kaip krepšelis).Tada į jį krečiam faršą ir baigiam lankstyti.Taip neišbėga sultys ir lengva užlankstyti. Virti aliejuje . Rašau kiekius, kaip a.a. Mama sake ,bet galima susimažinti proporcijas.

Kristina sako:
 Žinau ir paprastesnį variantą:

 Tešla (7 vnt)- 200 gr varškės, 1 kiaušinis, 250 gr miltų.

Idarui – 250 gr faršo, ji nuplikyti verdančiu vandeniu (aš dedu į kiaurasamtį ir maišydama nuplikau),1 kiaušinis, prieskonių, druskos.

 Užmaišyti tešlą. Po to iškočioji , darai pusmėnulius, dedi įdarą. Kepti aliejuje, keptuveje. Tikrai skanu!!

Dar vienas variantas. (7 vnt) Tešlai – 200 gr varškės,1 kiaušinis, 250 gr miltų. Įdarui – 250 gr. faršo, 1 kiaušinis, svogūnas,prieskonių, druskos. Faršą gerai nuplikyti verdančiu vandeniu. Užminkyti tešlą, iškočioti formuoti pusmenulius, dėti įdarą. Kepti aliuejuje, keptuvėje. Tikrai skanu.

MINI ČEBUREKAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 11 , reitingas: 4.36 iš 5)
Loading...

Savaitgaliais kartais darau “mini čeburekus” – bent aš juos taip vadinu.
Reikia:

TEŠLAI: pokelis varškės, stiklinė kefyro,1 kiaušinis, žiupsnelis druskos, arb. š. sodos, apie 500 gr. miltų ;

FARŠAS -300 -400 gr. kiaulienos (galima ir vištienos),  I svogūnas, druska, pipirai, česnakas, mėgiamos prieskoninės žolelės, vanduo -100 gr.(pusė stiklinės)

Tešlai gerai išplaku plaktuvu varškę su kefyru, sodą nugesinu keliais šaukštais grietinės, tada įmušu kiaušinį ir beriu miltus –  tiek, kad prie rankų neliptų ir  būtų galima kočioti.

Faršą paruošiu su kiaušiniu, smulkia tarka trintu svogūnu( jį, supjausčius į kelias dalis, galima sutrinti ir su česnako spaustuku), druska, pipirais , pilu  apie pusę stiklinės vandens (tada gaunasi sultingesnis).

Tešlą iškočioju, su puodeliu išpjaunu iš tešlos apskritimus,  į vidų  dedu faršo (nedarau didelių čeburekų, veikiau – pyragėlius), ir kepu aliejuje. Prie viso to išverdu sultinį iš vištos šlaunelės su daug morkų ir svogūnų.

Markeris

KOPŪSTŲ PYRAGAS

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 4.00 iš 5)
Loading...

valkatinė

Kopūstus (pusę šviežios galvutės) susmulkinę apkepinam su šviežia paprika, puse svogūno, druska/pipirais, kitais kopūstams tinkamais prieskoniais apibarstome.
Imam faršo apie 100-150 g. Jį ruošiam kaip maltinukams, bet nededam džiūvėsių ir kiaušinio įmušt nereikia. Bet vandens negailim- kad labai skystas būtų. Pridedam susmulkinto svogūno, krapų,  salsvos prieskonių guliašui ar kitokių patinkančių. Troškiname, pripylę šiek tiek aliejaus keptuvėje, apie 10 min. Gabaliukus išdraskome. Skystimą paliekam keptuvėje,o faršą – kiek pravėsusį, sumaišom su keptais kopūstais.
Po to įtrupinam 2 kapotus virtus kiaušinius , sumaišom viską -ir į trapios bemielės tešlos gabalą suvyniojam (arba į vieną dedi, kitu apkloji, priraižius paviršiuje skylių).Paviršiu dar gerai aptepam aliejum ir trynio plakiniu.Kepti apie 15 -20 min, kol gražiai apskrus.

PYRAGĖLIAI SU LAŠIŠA

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 2 , reitingas: 3.00 iš 5)
Loading...

Daja

Lašišos file – apie kg,
šaldytos bemielės tešlos -0,5 kg,
prieskonių,
citrinos

  File mažus gabaliukus paskaninti druska ir pipirais, kt. prieskoniais, aplaistyti citrinos sultimis.Tešlą pakočioti ploniau, pjaustyti maždaug 10×10 cm gabaliukais.
Dėti lašišos gabaliukus į tešlos viduriuką, užlenkti kampučius į viršų(lauknešėlis).Skardoje pyragėlius aptepti kiaušinio plakiniu. Kepti 150 C, kol gražiai apskrus

 

ČIČINSKO KEPSNIAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 8 , reitingas: 4.50 iš 5)
Loading...

Tetule
 Tešlai:
200 g varškės,
200 g virtų bulvių,
1-2 kiaušiniai,
1 stiklinė kefyro,
0,5 šaukštelio sodos,
Druskos, miltų.
 Įdarui:
1 kg faršo,
Pipirų, druskos,
Kiaušinis.
 Virtas bulves sutrinti, atvėsinti, išmaišyti su kiaušiniais, varške. Sodą sumaišyti su kefyru, pilti į masę, pasūdyti, berti miltų ir minkyti tešlą – tokio kietumo, kad lengvai kočiotųsi. Tešlą iškočioti beveik centimetro storio, pjaustyti poros pirštų pločio juostelėmis.
 Faršą sumakaluoti su kiaušiniu, prieskoniais. Iš masės formuoti piršto storumo ir ilgumo gabalėlius, juos atsargiai apvynioti tešlos juostelėmis, juostelės kraštai turi „užlipti“ vienas ant kito. Kepsniukus virti įkaitintame aliejuje, kol parus. Valgomi ir karšti, ir šalti (labai tinka kelionėn įsidėti) – su padažais (kad ir elementariais kečupais), daržovėmis, geriausiai šviežiomis.

MANŲ KRUOPŲ PYRAGĖLIAI

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (nėra balsavusių, būk pirmas!)
Loading...

Tetulė
 200 g. džiovinto sūrio (tokie maži lietuviški sūriukai su kmynais, bet ne pernelyg sukietėję),
3 st manų kruopų,
3-4 kiaušiniai,
džiūvėsėlių,
0,5 l pieno,
riebalų,
druskos, cukraus.
 Iš pieno,  manų kruopų, šiek tiek cukraus ir druskos išvirti tirštą košę. Ją atvėsinti, įmušti du kiaušinius, sudėti tarkuotą sūrį. Dar vieną kiaušinį išplakti dubenėlyje su 2 -3 šaukšteliais cukraus. Iš masės formuoti tokius lyg ir blyniukus, lyg ir keptinius varškėtukus, juos pamirkyti kiaušinio plakinyje, pavolioti džiūvėsėliuose, kepti,valgyti su uogiene, grietine.

LIETUVIŠKAIS BLYNAIS GALIMA UŽKARIAUTI PASAULĮ

ne kas...būna ir geriau...normaliai.neblogai!puiku! (balsavo 5 , reitingas: 5.00 iš 5)
Loading...

Vincentas V.Sakas (past/copy)

Matyt, ne be reikalo blynai vadinami dieviškais, fantastiškais, pasakiškais, imperatoriškais, karališkais, bajoriškais, poniškais ir dar visaip kitaip, nurodant ir pabrėžiant jų stulbinantį skonį, aromatą, ypatingai gražią išvaizdą. Pažiūrėkite koks žmonių mulkinimas šiandien vyksta mitybos frontuose. Agresyviai plėtojami įvairiausių picerijų tinklai lietuvių nacionaliniu patiekalu šiandien padarė picą. Piceristai, naudodamiesi didesnės dalies lietuvių tautos kulinariniu neišprusimu, banditiškais metodais plėšia iš jų paskutinius pinigus. Jei Lietuvoje maitinimo įmonių savininkai, atsižvelgdami į tai, kad žmonės iš tiesų turi mažas arba visai mažas pajamas, savo valgiams taiko 100-150 procentų antkainius, savo darbuotojams mokėdami minimalų atlyginimą, patys vos galą su galu įgali sudurti, tai picerijų tinklai, savo darbuotojams taip pat mokėdami minimalų 450 Lt atlyginimą, pačiai pigiausiai picai deda mažų mažiausiai 500 procentų antkainį, – tokia maža yra picų savikaina. Ir jei šių dienų statistika rodo, kad statistinis lietuvis šiandien suvalgo penkis kartus daugiau picų negu cepelinų, galima įsivaizduoti, kokio lygio vyksta tautos mulkinimas. Ne be reikalo sakoma, kad durnių pinigus protingieji pasiima… Antra vertus, italų pica, atsivežta iš Kinijos, yra pritaikyta pietiečių mitybai, pietiečių skrandžiams, pietiečių organizmo maisto apykaitai ir virškinimo ypatybėms. Lietuviai per visą savo istoriją taip pat turėjo panašius valgius ir ko gero daug vertingesnius visais atžvilgiais, – tai papločiai. Duonkepėse kepdavo ir atvirus, ir uždarus papločius su įvairiausiais įdarais, na, o jei jau ant papločio dėdavo mėsos, žuvies, paukštienos, grybų, daržovių, košių įdarus, tai dėdavo negailėdami, – tiek, kad vos apžioti galėdavai, – ir pasakiškai skanu, ir skalsu, ir vienu papločiu visą šeimyną pamaitinti galima… Bet didžiausia bėda yra ta, kad piceristai, darydami lietuvius picų valgytojais, priklausomus nuo picų, pačius picų valgytojus daro nutukėliais ir amžinais ligoniais, kuriems kraujuje padidėja insulino kiekis, o kūno audiniuose kaupiasi riebalai. Ar ne todėl vietoje grakščių, aukštų, ilgakojų blondinių lietuviaičų, šiandien didmiesčiuose, kurortuose jau regime žemaūges, trumpakojes storuliukes. Pažiūrėkite, kas atsitiko su Lietuvos estrados žvaigždėmis, kurių apnuoginti pilvai jau nebe gražiai gundo, o atstumiančiai virsta, liumpsi šioms bent truputi sujudėjus scenoje. Pamėginkime paskaičiuoti savo valgomų dalykų kalorijas ir įsitikinti nuo ko šiandien lietuviatės tunką ir pilnėja: Lietuvaitėms labiausiai pavojingos yra picos, nes 150 g pati dietiškiausia pica turi 430 kalorijų ir 20 g riebalų; Šaurma arba lavašas su mėsos arba paukštienos įdaru 150 g turi 370 kalorijų ir 30 g riebalų; Mėsainis su jautienos bifšteksu 150 g turi 350 kalorijų ir 20 g riebalų; Dešrainis su pieniška dešrele 150 g turi 288 kalorijas ir 16 g riebalų; Vienas blynelis su bet kokiu įdaru turi tik 60-80 kalorijų ir nežymų kiekį riebalų. Jeigu lietuviams prabustų garbės ir orumo jausmai, atsirastų savo lietuviškos kulinarijos, lietuviškos virtuvės supratimas ir noras dirbti, tai ne tik Lietuvoje, bet ir visą pasaulį būtų galima užkariauti lietuviškais blynais, blyneliais ir sklindžiais. Tik reikia žinoti, ką norima gaminti, kokias maitinimo įmones steigti: blynines, blynelines ar sklindines, – tai visai skirtingos maitinimo įmonės. Blynus ir jų dažinius, lietinius blyneliams, blynelius, jų įdarus ir padažus, sklindžius nėra sunku išmokti gaminti, per kelias pamokas net kitataučiai, neturį jokių įgūdžių, įsisavina šių valgių gamybos technologijas. Nepaprasto skonio ir aromato, fantastiško grožio bei sotūs, tinkantys net ir labiausiai dietų besilaikantiems valgytojams, lietuviški blynai, blyneliai ir sklindžiai lengvai galėtų užkariauti dideles Kinijos, JAV, Europos rinkas, juolab, kad blynų, blynelių ir sklindžių gamybą galima mechanizuoti, automatizuoti (sovietiniais laikais, t.y. praėjusio amžiaus

Kas yra blynai? Senosiose lietuviškose kulinarinėse knygose, kurios buvo rašomos ir spausdinamos dviem šimtais metų anksčiau nei Rusijoje, rašoma, kad „blynas turi būti didelis, kaip saulė; apvalus, kaip saulė; raudonas, kaip saulė, karštas kaip saulė“. Kitaip sakant, blynai yra kepami per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami stalan. Iš senų senovės dar yra išlikę aukštaitiški blynai paliepsniai, kai keptuvė dedama krosnyje ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Ji kaista ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos, tad blynai paliepsniai kepa iškart iš abiejų pusių. Taip kepant blynus paliepsnius, krosnis reikia kurenti sausomis lapuočių malkomis, kad žarijos nesproginėtų į keptuvę. Blynai būtinų būtiniausiai valgomi su dažiniais. Lietuvos kaimuose nuo seniausių laikų blynus kepdavo krosnyse, ant stalo dėdavo atitinkamai paruoštą dažinį ir visa šeimyna imdavo rankomis blyną ir, pasidažydami dažinyje, jį valgydavo. Aišku, šiandien blynus galima valgyti ir kultūringiau, tačiau užsienio turistams tai būtų tikrai įdomi ir netikėta kulinarinė atrakcija.

Kiek yra blynų? Tai priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynams blendinys gaminamas iš trijų pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės ir rišamojo junginio, pagardinimui dedama druska, cukrus. Taigi blynų gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, – rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan.: avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių blynus. Taip pat priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą vandenį, šaltinio vandenį, gazuotą vandenį, grietinėlę, pieną, pasukas, rūgpienį, raugpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sultis, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausias giras, įvairių rūšių alus, gausite dar didesnę blynų skonių ir aromatų įvairovę. Blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys – kiaušinis. Kiaušinį galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinį prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynį ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymą suplakti iki kietumo, – ir nuo to priklausys blynų skonis, išvaizda, apskrudimas. Šiandien daugiausia blynai visoje savo didybėje ir grožyje patiekiami kepti (nuo to ant ko kepama: lydyto ar šviežio sviesto, žąsinių ar kiaulinių taukų, alyvų, kanapių, rapsų, sėmenų arba saulėgrąžų aliejų priklauso blynų skonis ir aromatas). Senovėje, o ir dabar, kur yra išlikusios senovinės krosnys, blynai dar yra šutinami, t.y. sudedami vienas, ant kito, pertepami sviestu arba grietine ir pašutinami blėstančioje krosnies kaitroje. Pagrindinis blynų skirtumas nuo blynelių arba sklindžių yra tas, kad jie privalo būti patiekiami su dažiniais. Vėl gi, blynų įvairovę ir skoninių savybių nenusakomą gausybę praplečia dažiniai. O jų lietuvių tauta žinojo begalę: tai juodieji, raudonieji, lydekų, sykų, stintų ikrai, grietinės sviestas, smetonos sviestas, sūdytas sviestas, šviežias sviestas, lydytas sviestas, vėžių sviestas, grietinė, grietinėlė, smetona, rūgpienis, raugpienis, varškė ir iš jų pagaminti dar įvairesni dažiniai, įvairiausi spirgai, rūkytų lašinių, rūkytų dešrų arba kumpių, paukštienos, paukštienos spirgų, žąsies taukų, rūkytos arba keptos žuvies, svogūnų, morkų, bulvių, grybų, įviriausių daržovių dažiniai, uogienės, uogų ir vaisių košės, šviežių uogų ir vaisių tyrės. Dažinių įvairovė priklauso nuo to, kokios maisto atsargos yra namuose arba kokį maistą priklausomai nuo tikybos privalu tuo metu valgyti. Na, o kas paragaus dzūkiškų grikinių blynų iškeptų ant lydyto sviesto, pašutintų pečiuje su grietine ir patiekiamų su džiovintų baravykų dažiniu, tas tikrai liežuvį prarys…

Kas yra sklindžiai? Štai čia ir yra didžiausia painaiva, ypač ji matosi moterims ir panelėms skirtuose žurnaluose bei Lietuvoje leidžiamuose kulinariniuose leidiniuose. Vertėjai arba žurnalistai, matyti, nelabai gaudosi kulinarijos terminijoje. Kai labiau išmanantis žmogus pavarto šiuos leidinius, tai tik juokas ima perskaičius kulinarijos skyrelius. Argi nejuokinga būtų, jei moterų žurnalai kvepalais rekomenduotų trinktis galvas, šampūnu valyti batus, lūpdažiais braukytis pažastis, o batų tepalu skaistinti skruostus? Na, bet grįžkime prie sklindžių. Jie visi yra delno dydžio, rusai išmokę iš aukštaičių keptis sklindžius taip juos ir vadino „оладьи“, t.y atsiradę nuo rusiškų žodžių „ладони“, „ладушки“. Sklindžiams blendinys ruošiamas žymiai tirštesnis, labiau panašus į papločių tešlą, gana dažnai sklindžių blendinys yra kildinamas alumi arba mielėmis, – būtent taip yra kepami žymieji mieliniai užgavėnių sklindžiai. Sklindžiai yra vėlesni, tad ir labiau demokratiškesni kulinariniai gaminiai, – jų gamyboje leidžiama visapusiškai pasireikšti kulinarinei vaizduotei, įvairiausių netikėtų sumanymų įgyvendinimui. Čia reikia laikytis tik kelių pagrindinių taisyklių: tai turi būti keptuvėje kepti paskrudinti gaminiai. Net sklindžių dydis nėra ribojams, – jie gali būti mažuliukai, vidutiniai, delno dydžio (bet ne didesni), apvalūs, ovalūs, pailgi. Sklindžiams blendinys gali būti ne tik miltinis, bet ir įvairių daržovių: aguročių, cukinijų, bulvių, kopūstų, morkų, arba jų mišinių (čia tik reikia atsiminti, kad negalima sklindžių vadinti „kotletais“, kaip tai daro „Kviečiu prie stalo“, „Paragaukite“ arba „Skanaus!“ leidėjai. Kotletas yra grynos mėsos nugarinės pjausnys su kauliuku, tik prieš kepant jo negalima net išmušti (cottelet – reiškia kauliukai). Maltinukus, t.y. maltos mėsos ir duonos kepinį „kotletu“ praminė „sovietinio obščepito“ rusų specialistai ir tą pavadinimą atnešė į Lietuvą, ir kurio niekaip negali atsikratyti kulinarijos analfabetai). Bulvinių patiekalų valgyklose bulvinius sklindžius neišmanėliai vardina bulviniais blynais, netgi bulvinius sklindžius su mėsos įdaru vadina „žemaičių blynais“. Teisybės dėlei, bulviniai papločiai su mėsa yra atsiradę Kėdainiuose, kada kunigaikščiai Radvilos savo dvaruose pradėjo auginti bulves, būtent taip jie ir buvo pradžioje vadinami, vėliau, pamiršus kas yra kas, Kėdainių papločiai virto Kėdainių blynais, o dar vėliau Lietkoopsąjungos „specialisčių“ dėka sumažėjo iki sklindžių dydžio, tad ir pavardinti buvo „žemaičių blynais“. Kadangi sklindžių gamyboje leidžiama didesnė įvairovė, mat jį galas, lai būna ir bulviniai sklindžiai su mėsos įdaru, bet vadinti juos reikėtų teisingai, – ne blynais, o sklindžiais, tik jokiu būdu ne žemaičių, o kėdainiečių

Ar gali būti bulviniai blynai? Taip, bet jie yra atsiradę žymiai vėliau ir tik Lietuvoje, kai lietuviai pradėjo auginti bulves ir pirmenybę čia reikia atiduoti kunigaikščių Radvilų dvarams Kėdainiuose. Kepant bulvinius blynus reikia griežtai laikyti blynų kepimo taisyklių, t.y. bulviniai blynai turi būti kepami per visą keptuvės dydį, būtinai turi būti „būti dideli, kaip saulė; apvalūs, kaip saulė; raudoni, kaip saulė, karšti kaip saulė“. Bulviniai blynai privalo būti patiekiami su aukščiau minėtais dažinais, bet skaniausi yra bulviniai blynai su vištienos spirgais arba bruknių uogiene. (Tik jokiu būdu čia nereikia painioti bulvinių blynų su bulviniais sklindžais, kaip tai daro kulinarijoje nieko neišmaną įvairiausių žurnalų ir kulinarinių leidinių leidėjai).  

Kaip reikėtų valgiaraščiuose rašyti blynus? Karališkieji kvietinių kruopmilčių blynai su raudonųjų ikrų dažiniu. Bajoriškieji kvietinių ir ruginių miltų blynai su sykų ikrų dažiniu. Raudonieji kvietinių ir grikinių miltų blynai su rūkyto kumpio dažiniu. Aukštaitiški kvietinių miltų paliepsniai su grietine. Dzūkiški šutinti grikinių miltų blynai su džiovintų baravykų dažiniu. Kėdainiečių bulviniai blynai su kiaulienos spirgų ir svogūnų dažiniu. Saldieji kvietinių ir grikinių miltų blynai su trintų spanguolių tyre ir t.t., ir pan. Jei prie blynų su riebiais, mėsiškais dažiniais nebus duodama girų, jei prie saldžių blynų su saldžiais dažiniais nebus duodami kompotai arba kisieliai, tai virėjai apie lietuviškus blynus nelabai ką yra girdėję ir matyt nelabai ką apie juos išmano.

Kas yra blyneliai? Blyneliai, kaip ir blynai, kepami iš blendinio, tik blynelių lietiniams blendinys yra žymiai skystesnės konsistencijos, nes pradžioje reikia išsikepti pusgaminius, – lietinius. Blendinys lietiniams samčiu pilamas ant įkaitintos, vos riebalais suvilgytos (dabar galima naudoti teflonines be riebalų) keptuvės ir pakaitinamas, kol susiformuoja lietinis ir lengvai atsiskiria nuo keptuvės dugno. Lietinių jokiu būdu negalima apskrudinti, nes tada iš jų nebus galima pagaminti blynelių. Blyneliai nuo blynų skiriasi tuo, kad ant lietinių dedami įvairūs įdarai (mėsos, paukštienos, žuvies, daržovių, grybų, saldūs), lietiniai įvairiai sulankstomi, susukami, sužnybiami ir tik po to apskrudinami. Skrudinami daugiausia svieste arba lydytame svieste arba sviesto ir kanapių ar sėmenų aliejaus mišinyje. Beje, blyneliai dažnai prieš skrudinant apvoliojami kiaušinio plakinyje, džiuvėsėliuose, saldieji – kapotuose riešutuose. Jeigu aš šiandien randu restorano arba kavinės valgiaraštyje parašytus lietinius, tai iš tokios maitinimo įmonės skubiai šaunu laukan, – nes čia dirba visiški nemokšos, kurie net blynelių iš lietinių nesugeba pagaminti, o man siūlo valgyti tik pusgaminį…Kavinių valgiaraščiuose, internetinėje svetainėje „Meniu“ yra dar kvailesnių pasakymų, pavyzdžiui, lietiniai blyneliai, – nei trys, nei gegutė, nes juk ir mažam vaikeliui aišku, kad lietiniai yra tik pusgaminis (todėl nevalgomas), o iš lietinio kai pagamini blynelį, tai blynelį ir gauni, negi dar yra kokie nors piltiniai, daužytiniai ar trupinti blyneliai?…

Kiek gali būti blynelių? Čia, kaip ir su blynais, – viskas priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynelių lietiniams, kaip ir blynams, blendinys gaminamas iš trijų pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės ir rišamojo junginio, pagardinimui dedama druska, cukrus. Blynelių gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, – rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan. : avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių, netgi skirtingos išvaizdos blynelius, nuo blendinio priklauso kokius lietinius išsikepsite, nes jie gali gautis vientisi arba mezginiuoti, su skylutėmis, plonyčiai arba storesni, lygūs arba ruplėtesni ir pan. Priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą vandenį, šaltinio vandenį, gazuotą vandenį, pieną, pasukas, rūgpienį, raugpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sultis, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausia giras, įvairių rūšių alus, gausite dar didesnę blynelių skonių ir aromatų įvairovę. Blynelių, kaip ir blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys – kiaušinis. Kiaušinį galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinį prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynį ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymą suplakti iki kietumo, – ir nuo to priklausys blynelių skonis, išvaizda, apskrudimas. Lietuviški blyneliai yra ne tik įdaryti, bet ir būtinų būtiniausiai patiekiami su padažais! Būtent padažai praplečia blynelių skoninių ir aromatinių savybių gausumą. Blyneliai patiekiami su grietinės, sviesto, varškės, kiaušinių, miltiniais, grybų, daržovių, mėsos, paukštienos, žuvies, rūgščiais, saldrūgščiais arba saldžiaisiais padažais, džemais, uogienėmis. Ne tik senovėje, bet ir dabar blyneliai yra apkepami, t.y. blyneliai sudedami į apkepo indus, priklausomai nuo įdaro pagaminamas jam tinkantis padažas, juo užpilami blyneliai ir apkepami orkaitėje. Archaiškiausias, pasilikęs nuo pagonybės laikų yra apeiginis aukštaičių valgis, gaminamas Žiemoverčio dienos progai – susuktiniai: iškepama daug iš bet kokių turimų miltų lietinių, jie dedami išilgai stalo taip, kad užeitų vienas ant kito, paskui susukami voleliu, ilgas volelis susukamas riestai spirališkai, tokie susuktiniai dedami skardon, užpilami tirpintu sviestu arba

Rusai ne tik blynų, bet ir duonos kepti nemokėjo Kad ir kaip nenorėtų sutikti kai kurie kalbininkai, iš tiesų nėra lietuviškesnio žodžio, kaip „blynai“. Suprantama kai kurių kalbininkų rusofiliškai nostalgiška nuostata vos ne kiekvieną lietuvišką žodį kildinti iš rusų kalbos, – taip jau buvo mokinti, taip jiems yra įdiegtas fanatiškas garbinimas v isa ko kas rusiška. Tačiau žinant rusų ir lietuvių kulinarijos istoriją, daugelis dalykų pasisuka visai kitu kampu ir daugelis rusų kalboje vartojamų žodžių parodo savo tikrąją kilmę, būtent baltiškąją, o ne slaviškąją. Rusų tauta, kaip ir visi slavai, vėliausiai iš indoeuropiečių pradėjo auginti ne tik daržoves, bet ir javus, todėl ir ką nors gamintis iš šių žaliavų maistui ne patys išmoko, o perėmė iš kitų tautų, iš tų tautų, kurių žemėse įsikūrė arba šias tautas išstūmė. Žiūrėkite, net iki šių dienų išlikęs rusiškas duonos „хлеб“ (beje, ir lenkiškas „chleb“) pavadinimas reiškia jokiu būdu ne keptą duoną lietuviškąja prasme, o srėbalą, – miltsriubę, rusiškas žodis „хлеб“ yra kilęs iš veiksmažodinės formos „хлебать“ – „srėbti“, nes duoną rusai išmoko gaminti ir kepti žymiai vėliau, nei srėbti savo miltsriubę, kurią buvo galima gamintis įmaišant trintus arba maltus javų grūdus į šaltą vandenį, arba karštą – verdant miltsriubes, košes, – va, net rusiška „каша“ yra tiesioginis skolinys iš lietuviškos „košės“. Taip yra ir su blynais. Na, nemokėjo rusai kepti blynų, nes ir negalėjo jų mokėti kepti iki tol, kol nepradėjo auginti javų, kol neišmoko iš javų pasigaminti miltų. O toliau dar gražiau: blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas, atsineštas į Europą iš savo senosios protėvynės. Vieni tik lietuviai tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui. Kitos indoeuropiečių tautos, pav, anglai dar turi išlaikę žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ tiesiogiai naudoja rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „plinse“, angluose į „pancake“. Rusai, kaip ir visi slavai, blendinio darytis nemokėjo ir perėmė iš lietuvių lengvesnį savo tarčiai kulinarinį terminą „тесто“, neskirdami kuo blendinys skiriasi nuo tešlos, tad šiandien jie blynus kepa iš „тесто“, t.y. iš tešlos. Lietuviai žino, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš tešlos yra kepami papločiai, duona ir pyragai. Blynai kepami iš blendinio. Tai šit, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra – išsikepti „blyno“ neįmanoma prieš tai nepasigaminus „blendinio“. Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir pavadininami yra skolinti iš lietuvių, čekų, rusų, vėliau ir italų kalbų. KRETINGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ BLYNELIAI V. Sakas Mėgstančios šeimininkauti ir namiškius, ir svečius galėtų nustebinti fantastiško grožio ir gardumo blyneliais. Receptas užrašytas 1882 metais Kretingos grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių rūmuose. Šiuos blynelius kepti pradėjo grafų kukmeisteris žemaitis Aleksandras Jonuškis iš Kretingos, arba kaip jį malonybiniai vadino grafai – Olis. Grafienė Sofija ir jos dukros Elena Klotilda, Sofija ir Marija tuos blynelius galėdavo valgyti vos ne kiekvieną dieną ir jie joms neatsibosdavę, o apie svečius tai ir kalbėti nereikia.Daug kas mėgino sužinoti šių blynelių gamybos receptą, Olis, suprantama, juos duodavo, bet kaip ir kiekvienas geras ir gudrus kulinaras kai ką nutylėdavo ir tik vienam, t.y. mano proseneliui bajorui P. Sakavičiui-Sakui, rinkusiam Lietuvos didikų ir bajorų valgių receptus, leido užrašyti visas šias paslaptis. Dabar, kai Lietuvoje vyksta kulinarinis chaosas ir kičas, prasto greitmaisčio (picų, makdonaldų valgyklų) aršus lindimas į lietuvių skrandžius ir kišenes, pats laikas atskleisti Lietuvos senovės kulinarų paslaptis ir parodyti pasauliui, kas yra kas. Kad blyneliai gautųsi tokie, kokie būdavo patiekiami Kretingos grafams Tiškevičiams, ruošiant lietinių blendinį, pirmiausiai reikia kvietinius miltus išsijoti ir plikyti karštu pienu arba karštu skysčiu (ne miltai pilami į skystį, bet skystis į miltus) bei nepamiršti į blendinį šliūkštelti šlakelį ratafijos. Kas tai per dalykas dabar neaiškinsiu, nes tam reikalingas atskiras straipsnis, bet Jūs sėkmingai galite vietoje ratafijos naudoti bet kokį uogų arba vaisių likerį. Suprantama, geram blendiniui reikia druskytės kruopelės, na, o dedant kiaušinius, būtinai trynius ištrinti iki baltumo su cukrumi, o baltymus suplakti iki kietumo ir juos vėliausiai įmaišyti į blendinį… Kodėl grafienei ir grafaitėmis Olio blyneliai neatsibosdavę, vėl tik jis vienas apie tai žinojo: vietoje vandens pildavo apelsinų, kriaušių, obuolių, aviečių, braškių, žemuogių, baltųjų serbentų sulčių, beržų arba klevų sulos, kitą kartą ir saldžios giros. Arba įtarkuodavo apelsinų ar citrinų cedros (tik geltona odelė). Taip gaminant, lietiniai išeina plonyčiai, mezginiuoti su skylutėmis. Olis šiuos lietinus iš abiejų pusių paskrudindavo lydytame svieste, paskui sulenkdavo keturlinkai, kad gautųsi trikampiai ir į juos nedėdavo jokio įdaro, kaip nuo seno Lietuvoje būdavo priimta. Į keptuvę dėdavo truputėlį lydyto sviesto, įpildavo tą skystį, kurį naudodavo blendiniui, sudėdavo blynelius ir jame dar gerai blynelius pakaitindavo, kad net suputotų. Tokius karštus, mezginiuotus ir putotus patiekdavo stalan. Prie šių blynelių būdavo duodama mėtų su pavasariniu (pirmuoju) sodų medumi. Ne, ne, ne, jokiu būdu ne kokių vulgarių šiltnaminių mėtų, kačių mėgiamų melisų, o tiktai tikrų tikriausių paežeriais, pakūdriais, paraviais augusių Žemaitijos laukinių mėtų. Kai būdavo pradedama pilstyti ši pasakiškai gaivi ir aromatinga arbata, kurios spalva primindavo brangųjį smaragdą, mėtomis prakvipdavo visos Kretingos rūmų menės. Ir nors grafienė dažniausiai mėgdavo su savo mergaitėmis ir svečiais Olio keptais blyneliais mėgautis garsiojoje oranžerijoje, visokiausių egzotinių augalų apsuptyje, žemaitiškų mėtų aromatas, lyg senovės karžygys įsiverždavo į lepius, salsvus egzotinius aromatus, juos dar labiau sujaudindamas ir paryškindamas…

Puslapiai: Ankstesnis 1 2 3 ... 7 8 9 10 11 12 13 14 15 Sekantis


visos teisės saugomos © 2006-2011